POLITIKA
2024.03.14. Šimonytės aksominis putinizmas
Vytautas Radžvilas
Politikos filosofas, VU profesorius
I. Šimonytės galiausiai atšauktas rinkiminis šūkis Stipri prezidentė - stipri šalis nebuvo jokia klaida. Jis taip pat yra ne tik kandidatės charakterio bruožų ir mentaliteto atspindys. Šis šūkis pirmiausia yra Lietuvos politinį gyvenimą persmelkiančios dvasios ir jos suformuoto politinio režimo formulė. Šūkis neatsitiktinai toks panašus į Putino rinkiminį šūkį. Iš tikrųjų jis yra tik šiek tiek modifikuota pastarojo kopija. Tikrasis Lietuvoje vyraujantis politinis režimas yra ne liberali demokratija, o jos kaukę užsidėjęs aksominis putinizmas.
Jo pradininkė ir steigėja buvo D. Grybauskaitė, nuosekliai ir kryptingai demokratinį politinį valdymą pakeitusi manipuliavimo slaptomis pažymomis ir susidorojimo su neįtinkančiais menu. Ir šitaip susikūrusi tvirtos, griežtos ir valingos prezidentės įvaizdį prie LKP CK sekretorių vadovavimo stiliaus įpratusių ir jam lenktis pamėgusių piliečių akyse. D. Grybauskaitė nesivaržė pasigirti, kad šalies politikai ir pareigūnai virpa it epušės lapeliai žengdami per jos prezidentinio kabineto slenkstį. Jausdavo malonumą tikrinti kandidatų į ministrus anglų kalbos žinias prieš joms pritardama arba jas atmesdama. Įspūdį stiprino trumpais ir kapotais sakiniais prezidentės išsakoma nuomonė. Pataikūnai tai vadino autoritetingu ir valingu valdymu. Didelė ar net didžioji visuomenės dalis tuo patikėjo ir pasidavė įvaizdžio magijai.
.jpg)
I.Šimonytės ir Putino reklaminiai šūkiai
Toli gražu ne visi suprato, kad tikras autoritetas niekada nesiremia baime. Jo šaltinis yra pagarba, kurią žmonėms įkvepia vadovo politinė išmintis ir platus intelektualinis bei kultūrinis akiratis, kuklumas ir pagarbaus bendravimo kultūra, nesavanaudiškas darbas savo šaliai ir jos piliečiams. Daugelio taip ir liko nepastebėta ir nesuprasta, kad D. Grybauskaitės ideologizuota disertacija apie kolūkiečio priesodybinio sklypo naudą socialistiniam žemės ūkiui nebuvo niekaip susijusi su jokia erudicija ir juo labiau išmintimi. Liko neapmąstyta ir nepaklausta, kodėl drąsioji ir ryžtingoji prezidentė per dvi kadencijas taip ir nesiryžo spaudos konferencijose atsakinėti ekspromtu į jai iš anksto nepateiktus ir nežinomus žurnalistų klausimus.
Galiausiai pernelyg retai klausta ir kalbėta, kuo kapotos frazės be jokios gilesnės minties ir prasmės skiriasi nuo konclagerio ar kalėjimo viršininko komandų, kurias klusniai ir nemurmėdami privalo vykdyti beteisiai ir bejėgiai kaliniai. Toks valdymas apsiėjo be „novičioko” porcijų priešininkams ir jų viešnagių kalėjimų kamerose. Bet jis buvo veiksmingas valstybėje kuriant nepasitikėjimo, įtarumo ir baimės atmosferą. Toks yra D. Grybauskaitės kurtas ir įtvirtintas lietuviškasis aksominis putinizmas.
Iš jo gniaužtų Lietuva neišsivadavo, nes prezidentas G. Nausėda taip ir nesiryžo pripažinti, kad šalyje susiformavo visa „subtilaus” politinio persekiojimo ir „demokratiškų” represijų sistema. Žurnalistas V. Savukynas ir VU docentė J. Mažylė yra naujausios šios sistemos aukos ir neabejotini jos egzistavimą ir veikimą patvirtinantys pavyzdžiai. Net artėjančių rinkimų išvakarėse prezidentas nedrįsta skelbti absoliučiai būtinos politinės sistemos pertvarkos ir pasiūlyti rimtos šalies demokratizavimo programos.
Tad nėra ko stebėtis, kad I. Šimonytė, pasinaudodama G. Nausėdos neryžtingumu, išeina į rinkimus su savąja šiek tiek prislopusio per pastaruosius penkerius metus aksominio putinizmo restauravimo programa. Kandidatės pasirinktas rinkiminis šūkis tiesiog tobulai išsako šios programos esmę ir tikslą. I. Šimonytė yra D. Grybauskaitės idėjinė sekėja ir pavyzdinga mokinė, pasiruošusi tęsti mokytojos nubrėžtą ir dideliu mastu spėtą įgyvendinti bei įtvirtinti laisvės ir liberalios demokratijos naikinimo kursą.
Lietuva buvo pasukta šiuo pavojingu ir pragaištingu šliaužiančios aksominės putinizacijos keliu dėl daugelio priežasčių. Anaiptol ne menkiausia iš jų buvo ta, kad kadaise kandidatavusi į šalies prezidento postą D. Grybauskaitė sugebėjo išvengti pareigos aiškiai ir tiksliai atsakyti į kai kuriuos be galo svarbius, bet ir šiandien gaubiamus nežinomybės ir netikrumo miglų klausimus dėl jos biografijos ir politinės veiklos. Į tuos klausimus anksčiau ar vėliau turės būti atsakyta. Tai nėra banalus ir tuščias žmogiškas smalsumas. Lietuva pagaliau turi irgi tapti šalimi, kurios piliečiai gali realiai įgyvendinti savo teisę žinoti, koks buvo šalies vadovų ir jų šeimos narių santykis su valstybe ir ką jie veikė sunkiausiais ir prieštaringiausiais istorijos laikotarpiais.
Bet D. Grybauskaitės reikalo tęsėjos ir kandidatės į valstybės vadovės postą I. Šimonytės dar ne vėlu paklausti esminio dalyko: ar turi pagrindo visuomenėje sklandančios žinios ir kalbos, kad jos tėvas buvo okupacinio laikotarpio represinių struktūrų darbuotojas ir ji išaugo su tuometiniu režimu glaudžiai susijusioje ir šiam režimui besąlygiškai ištikimoje šeimoje, kur vyravo būtent putiniška priešiškumo Lietuvai ir viskam, kas lietuviška, dvasia?
Atgal
