POLITIKA
2024.03.10. Ryžtingas drąsios šalies žingsnis
.jpg)
Česlovas Iškauskas
Politikos apžvalgininkas
Prisimenu: tas vakaras prie televizoriaus buvo kažkoks neramus. Sekiau vakarinį Aukščiausiosios Tarybos posėdį, ir širdyje kirbėjo sumišę jausmai: nejaugi išdrįsime, ar nepabūgsime, o kas po to? Kai AT pirmininku patvirtintas Vytautas Landsbergis 22 val. 44 min. žodžiais „Aktas priimtas. Sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą“ paskelbė apie atkurtą Lietuvos respublikos Nepriklausomybę, jutau ir pasididžiavimą savo drąsia šalimi, ir nerimo ženklus. Nė nepastebėjau, kaip įsipyliau stiklelį ir su žmona apsikabinome…
Drąsos demonstracija
Dabar, prabėgus 34 metams, šis vakaras iškyla kaip tikro didvyriškumo ir nenumaldomo laisvės troškimo apoteozė (gr. apotheōsis – sudievinimas, asmens ar įvykio išaukštinimas). Gaila, kad daug mūsų tėvų, iškentėjusių sovietinius kalėjimus ir tremtis, jos nesulaukė…
Tą vėlų vakarą į posėdį susirinkę dar kaip Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai, išrinkti vasario 24 d. vykusiuose Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose, o trečiojo posėdžio pabaigoje, nusikratę okupacinio „TSR“, išsiskirstė jau kaip demokratinio Lietuvos Respublikos parlamento nariai. Už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą balsavo 124 deputatai. Dar 6 asmenys susilaikė, išskirtinai – lenkų tautybės deputatai (vėliau kai kurie jų skelbė lenkų autonomijos idėjas, kvietė M. Gorbačiovą Vilniaus krašte įvesti prezidentinį valdymą, po to kai kurie atsiribojo nuo „autonomininkų“). Balsuojančių prieš nebuvo.
1990 m. kovo 11-oji | V. Daraškevičiaus nuotr.
Apie AT narių drąsą nebe reikalo užsiminiau. Juk prieš tris mėnesius 1990-ųjų sausio viduryje Vilniun atskubėjo pats „gensekas“ Michailas Gorbačiovas su žmona Raisa. Jis stengėsi įtikinti lietuvius, kad jiems nereikia išsiskirstyti po „nacionalinius kambarius“, o likti SSRS dalimi, gal tik suteikus kitokį, pavyzdžiui, konfederacinį ar ribotos autonomijos statusą. Tačiau Vilnius tuo meduoliu nesusigundė, ir M. Gorbačiovas išskubėjo namo it musę kandęs. Beje, netrukus meduolis virto grubia ekonomine blokada, o kitų metų sausį – ir atvira agresija...
Skubėta nebe reikalo
Bet pasvarstykime, kas gi vertė deputatus taip skubėti? Juk iki šiol girdisi nuomonių, kad nesiverčiant per galvą galima buvo išvengti šiurkštaus Maskvos spaudimo, o gal net Sausio aukų. Kita vertus, iš tikrųjų per dvi savaites nuo AT rinkimų kokybiškai parengti visą šūsnį istorinių nepriklausomybės dokumentų nebuvo paprasta. Jų redakcijos priešakyje buvęs konstitucinės teisės ekspertas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Vytautas Sinkevičius sako, kad kovo 12-ąją Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavime M. Gorbačiovas turėjo būti išrinktas prezidentu. Jam bus suteikti dideli įgaliojimai, taip pat teisė paskelbti nepaprastąją padėtį Lietuvoje, ir tuomet deputatai negalės susirinkti ir įteisinti nepriklausomybės. Suvažiavime Maskvoje ketinta priimti ir išstojimo iš SSRS mechanizmą. Iki tol SSRS konstitucijoje buvo numatyta formali galimybė išstoti iš sąjungos, tačiau neapibrėžta, kaip tai padaryti. Tai atvertų kelią Maskvai imtis jėgos argumentų: Lietuvą užpildytų iš jos tik po trijų su puse metų išeisiantys sovietų kareiviai. O lemtingą istorinį Lietuvos išrinktųjų sprendimą lėmė kokių 12 valandų skuba – nuo AT vakarinio posėdžio iki kito ryto SSRS liaudies deputatų suvažiavimo susirinkimo.
Abejonių buvo daug
O vis dėl to idealaus vieningumo salėje nebuvo. Kovo 11-osios akto signataras, Seimo narys Eugenijus Gentvilas prisiminė, kad tarp deputatų buvo raginimų neskubėti atkurti nepriklausomybę ir viską daryti žingsnis po žingsnio. „Sąjūdžio kandidatai niekam nekėlė abejonių, tam tikrų abejonių buvo dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP), kuriai vadovavo Algirdas Brazauskas. Nes Brazauskas nuolat sakydavo „step by step“, jis išmokęs du angliškus žodžius, labai mėgdavo kartoti, kad „žingsnis po žingsnio“. Na, koks tau žingsnis po žingsnio, jei rytoj Maskvoje priiminėjamas įstatymas, kaip neleisti išstoti. Tai reikėjo skubėti, bet LKP garbei reikia pasakyti, kad jie visi balsavo „už“, – TV3 televizijai prieš dvejus metus sakė E. Gentvilas.
Lietuvos Respublikos AtkuriamajameSeime 1990 m. kovo 11 d. pakabinamas valstybės herbas
Romo JURGAIČIO nuotrauka
V. Landsbergis prisiminė, kad dar kovo 10-osios vakare sąjūdininkai karštai ginčijosi: skelbti nepriklausomybės atstatymą kovo 11-ąją ar dar palaukti? Net signataras Romualdas Ozolas 2010 m. diskusijoje „Lietuvos žinių“ redakcijoje pripažino, kad tuomet jis siūlęs po rinkimų šaukti konstitucinę asamblėją. Ar ši idėja būtų atidėjusi nepriklausomybės paskelbimą, nežinia, bet galų gale nulėmė, kaip sakė V. Landsbergis, netradicinis veikimo būdas: nelaukti kieno nors leidimo, pritarimo ar derybų. Signataras Zigmas Vaišvila tikina, kad didelį stimulą paskubėti davė ir V. Landsbergio pokalbis su ilgamečiu Lietuvos ambasadoriumi JAV Stasiu Lozoraičiu. St. Lozoraitis, zondavęs galimą Vašingtono reakciją į Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą, pasakė paprastai: „Mes nesuprantame jūsų delsimo“.
Kairieji gąsdino problemomis
Abejojo ir kairioji pusė, kuri išsakė ir kitą abejonę: esą, jeigu išrinkome LTSR Aukščiausiąją Tarybą, tai ji negali spręsti klausimų ne LTSR rėmuose. Kilo pamąstymų, kad gal padarome tuos tris ar keturis pirmuosius žingsnius, o pagrindinį žingsnį – nepriklausomybės skelbimą – žengiame po to, kai pamatome visų reakciją, ir priimame kitą dieną ar po poros dienų. Abejonių daugėjo. V. Landsbergis patvirtino, kad tam tikras persilaužimo momentas įvyko, kai jį pakalbėti telefonu per posėdį iškvietė ambasadorius Vašingtone Stasys Lozoraitis. Tokią galimybę jam sudarė tuometinis „Amerikos balso“ lietuvių redakcijos vadovas Miunchene Kęstutis Girnius. Visi deputatai nuščiuvę laukė, ką gi patars patyręs diplomatas. Juk jis žinąs nuotaikas Vašingtone, kurios, tiesą sakant, ne visai buvo palankios skubančiam Vilniui. Tai tik didino įtampą. Bet tik pravėręs salės duris AT pirmininkas pasakė: Nepriklausomybė kovo 11-ąją bus skelbiama!Lemtingi padrąsinantys St. Lozoraičio žodžiai „Amerika jau pasirengusi“. JAV pagaliau supratusios, kad delsimas Maskvai atrištų rankas…
Beje, iš šalies atrodo, kad LKP tuomet buvo vieninga, palaikydama Nepriklausomybę. Bet jau renkant AT pirmininką ir į premjeres siūlant Kazimirą Danutę Prunskienę, kilo trintis. Komunistai buvo užsukę net parašų rinkimo kampaniją, kad būtų išrinktas A. Brazauskas. Signataro Mečio Laurinkaus pasakojimu kairiuosius reikėjo įkalbinėti skubintis. A. Brazauskas ėmęs ilgai dėstyti, kad toks sprendimas turės ir fizinių pasekmių, jam pritarė Vladimiras Beriozovas. Jau kitą dieną po kovo 11-osios A. Brazauskas, prieš išskrisdamas į Maskvą, taip ir pasakė amerikiečių žurnalistui Bilui Kelleriui, kad vakar buvo padarytas blogas sprendimas, kuris sukels labai daug problemų, bet galų gale pridūrė: „Mes neturėjome kito kelio.“ Beje, iki šiol niekas nebandė išsiaiškinti, ko kitą dieną jis skrido į Maskvą.
Šie trys dešimtmečiai patvirtino: lietuviai priėmė teisingą sprendimą. Nors vėliau jis sukėlė didžiulį Kremliaus įtūžį, bet Lietuva perėjo ir šį pragarą. Tad ir Kovo 11-ąją, tos didžiulės šventės proga – atleiskit, jei nusižengsiu Gavėnios pasninkui – aš ir vėl pakelsiu taurę paties geriausio vyno…
Atgal
