POLITIKA
2024.03.08. Lietuvos valstybės degradacija
Gediminas Jakavonis
Ekonomistas
Tarptautinių žodžių žodyne žodis „degradacija“ aiškinamas kaip laipsniškas mažėjimas, smukimas, išsigimimas, kurių nors asmenybės ypatumų nykimas. Pradėkime nuo asmenybės, o tiksliau – nuo mūsų lietuvių mentaliteto pokyčių per 34 metų nepriklausomybės laikotarpį. Ar pastebėjote, kad Lietuvoje žmonės ėmė vis mažiau rūpintis vieni kitais, pasidarė nejautresni pačių artimiausiųjų skausmui, nelaimėms? Užaugo nauja egoistiškesnė karta, kuri abejingesnė šeimos, bendruomenės, tautos vertybėms, o ir padorumas tarpusavio santykiuose, kai rūpiniesi tik pačiu savimi, jau nėra svarbus rodiklis. Vartotojiška naujosios pasaulio tvarkos, kurią propaguoja įvairūs Sorošai, švabai ir ideologija, kur viską sprendžia tik pinigai, Lietuvoje ima viršų. Iš Vakarų slenkančios idėjos, kurių laikantis pasaulyje nelieka nei tautų, nei valstybių, o tik turtingiausiųjų elito ir dirbtinio intelekto valdomos „žmogos“. Mes, lietuviai, šiame globalizacijos procese vieni iš lyderių visoje planetoje, pagal mažėjantį savo gyventojų skaičių iš visų tautų esame antroje vietoje. Latvius jau aplenkėme ir neabejoju, kad dabartinės savo valdžios vedami, aplenkę puertorikiečius, tuo tapsime pasaulio čempionais. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna.
1677 metais Kuršių Nerijoje mirė paskutinis žmogus, mokėjęs prūsų kalbą, kuri buvo dar archajiškesnė už mūsų lietuvių. Po dviejų šimtų metų Rusijos valdomoje Gardino gubernijoje per gyventojų surašymą žmonės, įsivardiję jotvingiais, savo kalba jau nekalbėjo. Ar greitai ateis eilė paskutiniam kalbančiam lietuviškai ir ar tikrai po mūsų neliks mūsų?
Vadovaujanti valdžia vis mažiau užsiima tiesioginėmis valstybės funkcijomis. T. Bauro nuotr.
Nei paskutiniai prūsai, nei jotvingiai savo valstybės neturėjo, o mes, lietuviai, savąją sukūrėme 1918 m. vasario 16-ąją. Vėliau, po įvairių okupacijų ir aneksijų, 1990 m. kovo 11-ąją atkūrėme savo nepriklausomą Lietuvos valstybę. Dabar, šių dviejų savo tėvynei datų tarpušvenčiu, gera proga palyginti tarpukario ir dabartinę mūsų valstybes. Vartant knygas „Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928“, „Lietuva 1918–1938“, negali atsistebėti, kaip per tą laikotarpį suklestėjo mūsų žemės ūkis, ekonomika, finansai. Bet svarbiausia, kad didėjo Lietuvos gyventojų skaičius, visame krašte augo naujos mokyklos. Šalyje suklestėjo lietuvybė, švietimo sistema, kultūros įstaigos, įvairios savanoriškos draugijos ugdė ir išugdė Lietuvos valstybės patriotus. Žmonės patys visoje Lietuvoje, miesteliuose ir net kaimuose statė paminklus kunigaikščiams, nepriklausomybės kovose kritusiems lietuvių kariams. Jie didžiavosi, kad yra lietuviai!
Tarpukario Lietuva išugdė kartą tų, kurie, net ir pasibaigus II Pasauliniam karui, dar dešimtmetį miškuose kovojo partizaninį karą už savo šalies laisvę. Net ir sovietmečiu pasakymas „smetoniškas daktaras“, „smetoniškas mokytojas“, „smetoniška tvarka“ ar net „smetoniškas sviestas“ buvo ir dabar yra geros kokybės apibūdinimas. O dabar palyginkim: „landsbergiškas daktaras“, „landsbergiškas mokytojas“, „landsbergiška tvarka“, „landsbergiškas sviestas“... Tik nesikeikiam, surimtėjam ir grįžtam prie temos. Su 1988 m. susikūrusiu Sąjūdžiu atgimė lietuvių tautos viltys vėl gyventi savo nepriklausomoje valstybėje, turint kaip idealą tarpukario Lietuvą su jos padorumu, racionalumu ir sveiku protu. Ir su Dievo pagalba tą pasiekėme – Lietuva atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos. Negana to, iš buvusios Rusijos sukurptos imperijos paveldėjom ar išsinešėm (čia kaip norit) tiek visko. Pirmiausia, per visą Lietuvos istoriją pirmą kartą Vilnius ir Klaipėda priklauso mūsų valstybei. Nors save apsiskelbęs faktiniu valstybės vadovu, V. Landsbergis su savo partija vis reikalauja iš Rusijos priteisti okupacijos padarytą žalą, mums liko Mažeikių naftos perdirbimo įmonė, Ignalinos atominė elektrinė, vienas didžiausių pasaulyje Baltijos jūros laivynas, daugybė milžiniškų pramonės gamybos įmonių ir t.t. ir t.t.
Priminsiu, kad praktiškai visko, ką čia išvardijau ir kas priklausė mums visiems, Lietuvos valstybė jau neturi. Išparceliavom! Ne rusai, mes patys.
Bet svarbiausia, po nepriklausomybės atgavimo ir pripažinimo mūsų rankose atsidūrė mūsų pačių sukurtas, visą Lietuvą apimantis švietimo įstaigų tinklas, visą šalį dengianti sveikatos, gydymo įstaigų sistema. Va, matot, kiek ta „prakeikta“ Tarybų Lietuvos valdžia mums visokios velniavos čia pridirbo. Negana to, tai darė visuose buvusios mūsų sovietinės respublikos lygiuose. Žinodami, kad niekada neišvyks gyventi už „geležinės uždangos“, smetoniško šeimininko jausmą paveldėję tarybinių ūkių vadovai, sau ir savo vaikams gyvenimą kūrė čia, Lietuvoje. Jie tarpusavyje lenktyniavo, kas pas save pastatys geresnę mokyklą, gražesnius kultūros namus, kuris į savo „felčerinį“ punktą pasikvies dirbti geresnį gydytoją. Nesu sovietmečio advokatas, tik noriu priminti visiems mūsų naujųjų liberalų ideologams, kad būtent ta sovietmečio karta, kurią jie vadina „prarastąja“, ir atkūrė nepriklausomą Lietuvos valstybę. Ir atkūrė tam, kad nebūtų surusinti, kad kalbėtų savo kalba, laikytųsi savo papročių, tradicijų tam, kad turėtų išmintingą, padorią, sveiku protu besivadovaujančią, šalies ūkį šeimininkiškai valdančią ir šalyje gyvenančiais tautiečiais besirūpinančią valdžią.
Visus savo norus Lietuvos Respublikos piliečiai įtvirtino 1992 m. spalio 25 d. referendume priimtoje Konstitucijoje. Čia I skirsnio 2 straipsnyje parašyta: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Puiku. Atrodė, kad jau dabar ,tik pasiraitojus rankoves, broliai lietuviai, „paimkim arklą, knygą, lyrą...“.
Žiūrim, ką turim? Ogi turim Lietuvos valstybei vadovaujančią valdžią, kuri vis mažiau užsiima tiesioginėmis valstybės funkcijomis – užtikrinti bendrą viešųjų reikalų valdymą, rūpinantis visuomenės gerove. Visa tai neatsirado per vienerius metus, bet tai pasijuto paskutinių dvejų Lietuvos Respublikos Seimo kadencijų, o ypač dabartinės konservatorių, liberalų, laisviečių daugumos valdymo metu. Tad jeigu jie, pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstituciją, LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininką V. Landsbergį paskelbė faktiniu valstybės vadovu, tai tegul šis, su visa Lietuva susitapatinęs ponulis, prisiima atsakomybę ir už Lietuvos valstybės degradaciją. Suprantu, kad marksizmo-leninizmo katedros dėstytojui apie ekonomiką kalbėti sunku. Bet tegul mums kvailiems „runkeliams“ pabando paaiškinti, kaip buvo galima „Mažeikių naftą“ parduoti amerikiečiams už 1 dolerį. Mūsų kaime, nūnai, už 1 litą pardavusiam dedeklę vištą, tėvas būtų nuavęs kelnes ir gerai su diržu įkrėtęs į subinę, o čia nieko tokio. Išvada tokia, kad išpardavinėti ir privatizuoti mūsų visų Lietuvėlės turtą galima bet kam ir bet kaip. Tad vadinkime daiktus tikrais vardais – tai nusikaltimas prieš tautą, o mūsų valstybėje nusikaltėliai išvengia pasmerkimo. Nebaudžiamumo užkratas susargdina sveiką visuomenės dalį, įsivyrauja nusivylimas, tauta supriešinama ir suskaldoma. Pasaulyje nėra nė vienos valstybės, kurioje vyrautų šimtaprocentinė laisvoji rinka. Bet Lietuvoje neaišku, kaip ir iš kur atsiradęs Laisvos rinkos institutas, visiems politikoje ir valdžioje atsidūrusiems ekonomikos diletantams kala į galvą idėjas apie valstybinio turto privatizavimo būtinumą. Ir jau visai nesvarbu, iš kairės ar iš dešinės prie valdžios lovio prišoko mūsų tautietis, jam vis tiek reikia atsirėžti savo „pyrago“ dalį. Kas, kad po to šalyje katastrofiškai sumažėja darbo vietų skaičius, o kvalifikuoti savo srities specialistai iškeliauja į užsienius, tikėdamiesi ten rasti darbą ir daugiau teisingumo. Per šį nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 1 milijonu. Kažkada, kai mūsų dar buvo 3,5 mln., Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas kalbėjo, kad valstybė turėtų problemų, jei atvykėlių į mūsų šalį skaičius pasiektų 100 tūkstančių. Dabar jų, nekalbančių lietuviškai, mūsuose jau daugiau kaip 200 tūkst. Anot iš Briuselio mums vadovaujančių Europos Sąjungos ideologų, tai labai gerai. Ir tai, anot jų, rūpintis imigrantais yra vakarietiška vertybė. Tik pamirštame pasakyti, kad globalizacijos procesus tyrinėjantys mokslininkai tokius dalykus įvardija kaip grėsmę nacionalinei kultūrai ir nacionalinei valstybei. Ir kaip čia neprisiminti vieno iš buvusios sovietinės imperijos ideologų Michailo Suslovo žodžių, kad Lietuva bus, bet be lietuvių. Ar tik nebūsim nuo vilko ant meškos pataikę. Skirtumas tik tas, kad anon sovietinėn imperijon mus lazda suvarė, o Europos Sąjungon saldainiais, atsiprašau, skalbimo milteliais ir alumi prisiviliojo. Nei ten, nei čia lietuviai nereikalingi. Tautinę savo Lietuvos valstybė mes, lietuviai, išsaugoti privalome bet kokia kaina, tik ar turim valdžioje, atsiprašau už išsireiškimą, „vyrą su kiaušiais“? Ne, turim Seime trijų mergelių valdančiąją koaliciją, kurių viena – pusiau lenkė, labiausiai rūpinasi žydų ir provoslavų reikalais. Antra – pusiau rusė, ištekėjusi už vyro skandinavo, apskritai naikina lietuviškas etnokultūrines organizacijas, o trečioji – labiausiai užsiėmusi savo partiečių „klyno“ reikalais ir narkotikų legalizavimo klausimais. O pabaigai pacituosiu Kęstutį Trečiakauską: „Kada pagaliau iš esmės pradėsime rūpintis savo valstybe, o ne apgavikų, kišenvagių ir psichiatrų pacientų primestomis problemomis...Mus visus labai gudriai pjudo ir kiršina tie, kuriems Lietuva niekada nebuvo tėvynė. Jie šią „teritoriją“ laiko sava žeme, o mes vėpsodami leidžiame jiems lipti ant sprando, kvailinti ir apgavinėti mus“.
Geriau šiemet, artėjant Lietuvos Respublikos Prezidento ir Seimo rinkimams, ir nepasakysi.
Atgal
