POLITIKA
2024.02.22. Neutralumas ir integracija: ką renkamės?
.jpg)
Česlovas Iškauskas
Politikos apžvalgininkas
Artėjant Lietuvos integracijos į transatlantines organizacijas metinėms, pasvarstykime, kokia yra valstybių neutralumo politikos praktika ir kokį šio statuso patyrimą sukaupusi Lietuva. Straipsnis parengtas pagal Seimo 2023 m. kovo 28 d. nutarimą Nr. XIV-1859 dėl atmintinų datų 2024 m. paskelbimo.
Dar ir šiandien, praėjus 20 metų, kai Lietuva tapo visateise NATO nare, o po mėnesio – ir ES dalyve, girdisi svarstymų, ar mums apskritai reikėjo šlietis prie kokios nors sąjungos ar organizacijos, ar išlikti neutraliais, savarankiškais, su savo nacionaliniu identitetu ir tautiniu išdidumu. Šių euroskeptikų motyvas aiškus ir suprantamas: kartus beveik šešių dešimtmečių buvimo Sovietų Sąjungoje patyrimas daug ko pamokė. O ir kitų turtingų Vakarų šalių istorija tarsi demonstravo sektiną neutraliteto, nestojimo į jokias tarptautines sąjungas pavyzdį.
Tiesa, šie argumentai atsimuša į tvirtą Lietuvos piliečių apsisprendimą: 2003 m. gegužės 10-11 dienomis Lietuvoje buvo surengtas visuotinis referendumas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 63 proc. balso teisę turinčių piliečių, iš kurių daugiau kaip 91 proc. pritarė Lietuvos narystei Europos Sąjungoje. Prie teigiamų argumentų už narystę ES prisidėjo ir įstojimas į euro zoną 2015 m. sausio 1 d., ir nuo 2007 m. gruodžio 21 d. priklausymas Šengeno erdvei. Su NATO lyg ir buvo paprasčiau: 1993 m. rugpjūčio gale išvedus sovietinę kariuomenę, Lietuva negalėjo likti su savo silpnomis pajėgomis ir apsiginti kilus konfliktui. Čia skepticizmo mažiausia, ir Rusijos agresija Ukrainoje bei grėsmė Europai mūsų apsisprendimą su kaupu patvirtino.
Tačiau šalies neutralumo vilionės, kaip sakoma, tebeliko dienotvarkėje.
Neutralumas gali būti įvairus...
Valstybių deklaruojamas neutralitetas yra dažnas reiškinys. Žinynai apibrėžia, kad neutralitetas – valstybės įsipareigojimas nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių ją į karą ir toks jos statusas tarptautinėje teisėje. Bet neutrali šalių politika gali būt ne tik karinė, o ir politinė. Pavyzdžiui, draudžianti valstybe dalyvauti sąjungose, blokuose, konsorciumuose, kitokio tipo tarptautinėse ir regioninėse organizacijose. Tarptautinėje teisėje neutralitetas skirstomas į karo atvejo, nuolatinį, sutartinį ir pozityvųjį, taip pat išskiriamas ginkluotasis neutralumas, kilęs iš istorinio jūrų neutraliteto, kurį XVIII a. pabaigoje sugalvojo Jekaterinos Didžiosios vadovaujama Pirmoji Šiaurės šalių ir Rusijos ginkluoto neutralumo lyga. Teologiniai žinynai išskiria dar ir religinį neutralumą. Kaip rašo vokiečių kilmės profesorius Wilhelmas Reesas, dėstąs Bažnytinę teisę garsiajame Insbruko (Austrija) universitete, tai reiškia, kad valstybė nesikiša į religinius reikalus. Religinėms bendruomenėms suteikiama tinkama erdvė, tačiau valstybė nesitapatina su jokia religine bendruomene. Dažnai tai siejama su ateistine pasaulėžiūra.
Piešinys, rodantis Šveicarijos neutralumą
Nesunku suprasti, kad dažniausiai toks skirstymas tėra sąlyginis ir tarptautinėje praktikoje grynosios neutraliteto formos beveik neegzistuoja. Įvairios šalys neutralumą aiškina skirtingai: kai kurios, pavyzdžiui, Kosta Rika, yra demilitarizuotos, o Šveicarija laikosi „ginkluoto neutralumo“, kad atgrasytų nuo agresijos, turėdama didelę kariuomenę, bet neleisdama jos dislokuoti užsienyje. Kai kurios šalys - Austrija, Airija, Suomija ir Švedija - turi aktyvias JT taikos palaikymo pajėgas ir politinę sąjungą Europos Sąjungoje. Tradicinė Švedijos politika – nedalyvauti karinėse sąjungose, ketinant išlikti neutralia karo atveju. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Šiaurės šalys pareiškė savo neutralumą, tačiau prasidėjus Žiemos karui Švedija pakeitė savo poziciją ir tapo nekariaujančia šalimi. Beje, Suomija, įstojusi į NATO 2023 m., o ir jos pavyzdžiui paseksianti Švedija, naujų iššūkių akivaizdoje savo neutralumo statusą turės iš esmės pakeisti. Dabar yra penkios Europos Sąjungos narės, kurios vis dar save vadina neutralia šalimi: Austrija, Airija, Suomija, Malta ir Švedija. Vienas ryškiausių neutralumo sąjūdžių – Šaltojo karo metais susikūręs Neprisijungimo judėjimas. Jame buvo apie 100 pasaulio valstybių.
Laikinojo neutralumo deklaracijų nemažai buvo paskelbta prieš ir per Antrąjį pasaulinį karą. Iš artimiausių Europos valstybių tik Andora, Airija, Portugalija, Ispanija, Švedija, Šveicarija (su Lichtenšteinu) ir Vatikanas (Šventasis Sostas) išliko neutralios iki pat karo pabaigos. Savotišką ribotą neutralumą buvo paskelbusios ir Jungtinės Valstijos. Pagal 1936 m. Neutralumo įstatymus jos buvo įsipareigojusios neparduoti karinių medžiagų kariaujančioms šalims. Prasidėjus karui, JAV prezidentas Franklinas D. Ruzveltas įtikino Kongresą pakeisti šį aktą „Cash and carry“ programa, kuri leido JAV teikti karinę pagalbą sąjungininkams .1941 m. kovo mėn. programą „Cash and carry“ pakeitė kita daugiausiai Sovietų Sąjungos paramai skirta programa „Lend-Lease“, iš esmės nutraukusi JAV apsimestinį neutralumą.
Ne paslaptis, kad istoriniams ir šių laikų agresoriams nusispjauti į šalių statusą. Tiek Hitleris, tiek Stalinas, o dabar ir Putinas šias deklaracijas pamynė ir privertė valstybes aktyviai atsisakyti apsimestinio neutralumo politikos.
Lietuvos neutralumo statusas neišgelbėjo
Apžvelgiant Lietuvos neutralumo bandymus, reikėtų atsiversti istoriko Algimanto Kasparavičiaus knygą „Lietuva 1938–1939 m. Neutraliteto iliuzijos“ (Baltos lankos, 2010). Joje pateikiami dokumentai, įrodantys, kodėl ir kaip susidarė sąlygos 1939 metų sausio 10 dieną Seimui patvirtinti Lietuvos neutralumo įstatymą, deja, neišgelbėjusį jau tuomet pasmerktos mūsų šalies nepriklausomybės.
1939 m. priimtas Lietuvos neutralumo įstatymas baigėsi sovietine okupacija
(nuotr. iš: https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2016/09/05/news/antano-snieckaus-albume-lietuvos-aneksija-ir-okupacija-1135065)
Neutralumas gali būti pavojingas, parodė NATO viršūnių susitikimas Vilniuje. Bendra šalių vadovų nuotrauka (E. Blaževič nuotr.) (Iš: https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/2051750/justinas-kulys-ar-karinis-neutralumas-europoje-prabanga#lg=2051750&slide=1547906)
Verta priminti, kad pati neutralumo idėja Lietuvoje nebuvo nauja. Bene pirmą kartą ją dar 1918 metais įgarsino tuometinės vyriausybės vadovas Augustinas Voldemaras. Kalbėdamas iškilmingame Valstybės Tarybos posėdyje, jis pasisakė prieš krašto kariuomenės kūrimą, nes tam nebuvo pinigų, ginkluotės ir parengtų žmonių. Todėl, kabineto vadovo požiūriu, Lietuva turinti skelbti neutralitetą ir griežtai jo laikytis. Tuomet nuo pražūties Lietuvą išgelbėjo lietuviai karininkai, lapkričio 21 dieną kabineto vadovo sušauktame susirinkime nutarę „neatidėliotinai organizuoti reguliarią armiją, vis tiek kokiu vardu ji būtų pavadinta“. Daugiau nei šimto karininkų ir karo valdininkų spaudžiamas, ministras pirmininkas, drauge ėjęs ir Apsaugos ministro pareigas, po dviejų dienų paskelbė istorinį įsakymą dėl kariuomenės organizavimo. Nepraėjus ir mėnesiui, į Lietuvą įžengė Raudonosios armijos daliniai.
1939 metų sausį paskelbto neutralumo pagrindas buvo visiškai kitoks. Kaip minėjome, tokią poziciją inicijavo ne tik ir ne tiek Lietuva, o Latvija ir Estija, skatinamos savo Skandinavijos kaimynių, rašė Aras Lukšas 2013 m. sausio mėnesį portale Wordpress.com. Mūsų šalis turėjo ir kitų problemų, ne tik Stalino ir Hitlerio Europos dalybas. Antai, Sudetų krizė labai jau priminė Hitlerio ultimatumus apie tai, kad Klaipėda turi priklausyti ir priklausys Reichui.
Be to nereikia pamiršti, kad tuo pat metu turėjome ir dar vieną nedraugiškai nusiteikusią kaimynę – Lenkiją. Nuo 1919 metų Lietuvos ir Lenkijos nesutarimai tapo pagrindine kliūtimi įkurti gynybinį Baltijos šalių aljansą. Kiek naudingas Lietuvai neutralumas, buvo galima suprasti dar iki oficialaus tokio statuso įteisinimo. Dar 1938-aisiais Lenkija pagaliau sulaukė palankaus momento savo naudai išspręsti Vilniaus klausimą. Parėmusi Vokietijos agresiją Austrijoje ir mainais gavusi tylų Berlyno pritarimą spustelėti Lietuvą, Varšuva įteikė Lietuvos vyriausybei ultimatumą, reikalaudama per 48 valandas užmegzti su ja diplomatinius santykius. Priešingu atveju buvo grasinama panaudoti karinę jėgą. Ultimatumas buvo nedelsiant priimtas. Vėliau ultimatumo priėmimas bus aiškinamas mėginimais išvengti Klaipėdos krašto praradimo. Čia istorikai daro netikėtą išvadą: 1939 m. rugsėjo 28-osios papildomo protokolo net nebūtų buvę, jei Lietuva nebūtų taip atkakliai ir pakartotinai deklaravusi neutraliteto, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Juk iki tol buvo kelios rugsėjo dienos, kuomet mobilizuota Lietuvos kariuomenė galėjo pati atsiimti Vilnių ir pagaliau ištraukti šį kozirį iš Stalino rankovės. Atrodo, kad tokiam Lietuvos žingsniui tuo metu nebūtų prieštaravę ir vokiečiai. Tačiau aklas neutralumo laikymasis virto tragedija: 1939 metų spalio 10 d dieną sovietai primetė Lietuvai sutartį, kuria mainais už 6656 kvadratinių kilometrų teritoriją su Vilniumi ir Vilniaus kraštu keturiose šalies vietovėse buvo dislokuotos Raudonosios Armijos įgulos, iš viso 20 tūkstančių karių. Kitų metų pavasarį jų padaugėjo iki 130 tūkstančių...
Žurnalistas A. Lukšas laikraštyje „Lietuvos žinios“ rašė ir naujesnį Lietuvos neutralumo idėjos pavyzdį: „Daugelis vidutinės kartos lietuvių prisimena Atgimimo pradžios ar pirmųjų atkurtosios nepriklausomybės metų kalbas apie tai, jog neturime priešų, jog galbūt galėsime gyventi ramiai ir taikiai, būdami neutralūs. Kaip švedai. Po sausio 13-osios tokios kalbos gerokai pritilo, nors kai kuriose galvose idėja „nei Rytams, nei Vakarams“ vis dar gyva“.
***
Nėra abejonių, Rusijos karas prieš Ukrainą tas pasyvumo idėjas visiškai išmušė iš galvų. Tai šiuolaikiniame pasaulyje reiškė pražūtingą izoliaciją. O kad nedidelė ir silpnai išsivysčiusi valstybė neliktų įsprausta į didžiųjų ryklių būrį, iškilo naujas realus poreikis – integruotis. Ne į bet kokias sąjungas, o europines, transatlantines, nes būtent iš Vakarų pasaulio Lietuva laikinai ir buvo ištraukta. Bet apie tai kitame straipsnyje, jau priartėjus didžiosios integracijos metinėms.
Atgal
