POLITIKA
2024.01.26. Ar pakils kaimo Lietuva?
Marius Kundrotas
Politologas
Daugelis istorijos tėkmę aiškina analogijomis, užmiršdami sąlygų kaitą. Viena tokių analogijų – romantiškas vaizdinys, kad iš kaimo pakils auksaplaukė ir mėlynakė Lietuva, kaip įvyko praėjusio amžiaus pradžioje. Tarsi kaimas vis dar būtų toks, koks buvo Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos laikais.
Tiesą sakant, net ir prieš gerą šimtmetį kaimas pakilo ne be miesto pagalbos. Kaimą pakėlė miestuose mokslus baigę ūkininkų vaikai. Gimė jie kaime, bet tapatybę ir savimonę jiems suteikė miestas. Sunku būtų ieškoti mistinio prigimtinio tautiškumo žmoguje, galvojančiame tiesiog – kaip išgyventi. O išgyvenimo sąlygos kaime tais laikais buvo sunkesnės nei šiandien.
Žinoma, kaimas suvaidino savo vaidmenį. Jis tiesiog leido savyje skleistis miestuose sukurtai tautos ir tėvynės vizijai. Kaimas ir miestas maitino vienas kitą, pirmiausiai – dvasine prasme. Lietuviška kalba išliko būtent kaime, kaip ir kultūra, kurią tautiniai ideologai galėjo paversti medžiaga savo konstruktui.
Šiandieninė padėtis labai skiriasi nuo anuometinės. Pirmiausiai kaimas anais laikais turėjo tvirtą doros pamatą, dažniausiai ir daugiausiai grįstą tikėjimu ir turtingu dvasiniu pasauliu. Antra – kaime gyvavo šimtametė organinės bendruomenės struktūra. Trečia – buvo aiškūs autoritetai: kunigas, mokytojas, gydytojas, kėlę kaimo dvasinį gyvenimą į vis aukštesnius lygmenis.
Šiam kaimui socialinį stuburą pirmiausiai perlaužė sovietai. Sunkus pokario rezistencijos laikotarpis išugdė baimės, įtarumo, pavydo kompleksus. Daugelis paprastų kaimiečių susidūrė su žlugdančia dilema: stosi į kolchozą – nubaus miškas, atsisakysi – nubaus miestas. Idealizuojantiems tuometinį kaimą derėtų prisiminti, kad jis gimdė ir partizanus, ir stribus. O pirmoji partizanų karta buvo išsilavinę karininkai.
Kai šio kaimo stuburas šiek tiek suaugo – tegul ir šleivas, jį darsyk perlaužė ant tautos atgimimo bangos išplaukę įvairių vardų liberalai. Kolchozų turtą pasisavino apsukresni, įžūlesni, labiau patyrę ir užėmę aukštesnę padėtį. Taip susikūrė latifundijos, o daugeliui kaimiečių liko proletarų vaidmuo. Jei kolchozuose žmonės bent jau turėjo darbą, latifundijose jo reikėjo vis mažiau, nes tobulėjo technologijos.
Kai kurie politikai siūlė atgaivinti tarpukariu tautininkų ir krikščionių demokratų plėtotą kooperaciją. Šio kelio atsisakyta, vadovaujantis požiūriu, jog viską išspręs rinka. O tada atėjo Europos Sąjunga su dotacijomis tiems, kurie atsisakė ūkinės veiklos, galėjusios sudaryti konkurenciją užsienio partneriams. Jei kas dar buvo likę iš socialinio kaimo stuburo, dabar jis sudaužytas į smulkius šipuliukus.
Dar prie sovietų išplito alkoholizmas, tapęs tikra pandemija. Žmonės įprato žiūrėti į darbą kaip svetimo totalitarinio režimo užkrautą prievolę: žmonės versti dirbti ne sau. Šis požiūris išliko ilgam. Liberalizacija gana žymią kaimo dalį apskritai paliko be darbo. O eurofondai ir likusius atpratino dirbti.
Dar baisesnis buvo dvasinis nuosmukis. Kankles, sutartines ir tradicines kapelas pakeitė primityvus konvejerinis bumsas. Primityvūs tekstai, primityvūs ritmai, banalios melodijos tapo šių laikų lietuviškos muzikos etalonu. Šiuolaikiniai kaimiečiai popsą taip ir vadina: lietuviška muzika. Vargu, ar bent įsivaizduodami, kad lietuviška muzika gali būti kažkas kito, aukštesnio, kilnesnio.
Organiška struktūra suardyta, autoritetai – pažeminti, išvažinėjo arba išmirė. Liberalizmo dogmomis įtikėję trumparegiai ir žemažiūriai politikieriai sunaikino kaimo mokyklą, kaimo ambulatoriją, kaimo biblioteką. Taip nuplautas siaurutis, bet ilgai padėtį gelbėjęs kaimo inteligentijos sluoksnis. Vyresni dar atsimena, kaip pas kaimo mokytoją ar felčerę, lyg pas viduramžių žiniuonę, eidavo tartis visas kaimas.
Nebėra ir giminyste bei kaimynyste pagrįstos bendruomenės. Dar sovietų laikais prievarta ir išdavystės supriešino kaimo žmones gal net labiau nei miestiečius. Kas galėjo, kaimą paliko. Liko baigiantys išmirti senukai ir ta jaunimo dalis, kuriai mieste tiesiog nėra jokių perspektyvų. Jei kaime dar išvysi gražesnę, tvarkingesnę sodybą, tai beveik gali būti užtikrintas, jog čia gyvena atsikėlęs miestietis.
Lengviausia kaltinti, smerkti, žeminti kaimo žmogų už tai, kad jis tapo toks, koks tapo. Tik va, tie rūstūs šaipokai – Ramanauskai, Šurajevai, Užkalniai – savo kultūra patys stovi gerokai žemiau žemdirbio mėšlinais batais. Pastarasis, ypač – iš vyresnės kartos, raustų vien išgirdęs šiuolaikinio miesčionio leksiką.
Vis dėlto vilčių, kad Lietuva pakils iš kaimo, itin maža. Miestas turi savo ydų: jame greičiau plinta kosmopolitizmas, genderizmas, merkantilizmas ir kitoks šiuolaikinis užkratas. Bet būtent mieste telkiasi ir lietuviškos inteligentijos likučiai. Būtent čia auga išsilavinęs patriotinis jaunimas. Tad jei Lietuva iš kur pakils, tai tik iš miesto. Reikia susitaikyti: plėtojant technologijas kaime liks vis mažiau darbo vietų, tad vis daugiau šalies gyventojų gyvens miestuose. Ten ir vyks pagrindiniai procesai.
Tik pakilusi ir sustiprėjusi inteligentija galės po truputį pakelti ir kaimą. Kurdama čia verslus, kiek tai leis išgarbintoji rinka, o savo pavyzdžiu augindama kaimuose likusią jaunąją kartą. Pavyzdžių jau yra.
Stebėkime laiko ženklus ir būkime pasirengę. Keistis ir keisti Lietuvą.
Atgal
