POLITIKA
2024.01.19. Lietuviškojo konservatizmo beieškant
Marius Kundrotas
Istorikas, politologas
Įtakingiausias Amerikos neokonservatorių ideologas Irvingas Kristolas rašė: amerikietiškasis konservatizmas, be viso kito, skiriasi tiek nuo britiškojo, tiek nuo eurokontinentinio konservatizmo tuo, kad yra masinis sąjūdis, o ne kokios nors politinės partijos frakcija. Amerikoje masės diktuoja politinę valią partijoms, kai Europoje beveik visais atvejais vyksta atvirkščiai. Bent jau kalbant apie dešinįjį sparną.
Lietuviškoji patirtis tam tikra prasme artimesnė amerikietiškajai nei europietiškajai. Čia didžioji tautos dalis laikosi konservatyvių nuostatų. Ar kalbėtume apie tautiškumą, ar apie šeimą. Tautos dauguma palaiko protėvių sukurtą tautinę valstybę ir prigimtinę šeimą, priešindamasi tiek šalies užleidimui pasaulio klajūnams, tiek lytinių egzotų pomėgių ir santykių prilyginimui šeimai.
Atrodytų, visos prielaidos masiniam konservatyviam sąjūdžiui yra. Bet nėra paties sąjūdžio. Tai tenka aiškinti masių inertiškumu, kuris ir maitina tautos konservatyvumą, ir trukdo jam organizuotis. Amerikiečių visuomenė įpratusi prie pilietinių ir visuomeninių iniciatyvų. Lietuvių dauguma laukia direktyvų iš viršaus. Nesulaukusi norimos politikos ji mieliau atsiriboja nuo politinio gyvenimo nei skuba ką nors keisti.
Istorinis lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo nuo žiniasklaidos – „Aušros“ ir „Varpo“
Dar vienas paradoksas yra tai, jog didelė dalis konservatyvių piliečių patys vengia viso, kas susiję su konservatizmo sąvoka. Nes ji siejama su politine organizacija, kuri konservatizmą pavertė tuščia iškaba, dengiančia visa tai, kas jam prieštarauja: viešą chamizmą, radikalų kosmopolitizmą, viduriniojo sluoksnio žlugdymą ir radikaliosios kairės kultūrinę politiką.
Iš čia išplaukia ir trečias paradoksas: šiandien Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, užgimusi politinėje kairėje, savo kultūrinės politikos nuostatomis tampa beveik vienintele dešiniąja frakcija parlamente, o Tėvynės sąjunga pasivadinusi partija, kildinanti save iš konservatyvaus ir nacionalistinio Sąjūdžio, tapo kairiąja.
Jei šiuo metu nėra galimybių sujungti konservatyvias partijas, galima bendra visuomeninė platforma. P.Peleckio nuotr.
Bazė konservatyviam sąjūdžiui Lietuvoje yra. Nėra lyderių, galinčių tokį sąjūdį pakelti.
Tėvynės sąjunga palieka vis mažiau vilčių nors kada tokiam sąjūdžiui vadovauti. Jau ne viena asmenybė, galėjusi pretenduoti į intelektualinio ir moralinio šios partijos atnaujintojo vaidmenį, ilgainiui susitaikė su kultūrinės kairės meinstrymu. Kažkada tai buvo Mantas Adomėnas, vėliau – Žygimantas Pavilionis. Dabar konservatyvusis elementas šioje partijoje apsiriboja Laurynu Kasčiūnu, Audroniumi Ažubaliu, gal iš dalies – Vilija Aleknaite Abramikiene, Valdu Rakučiu ir Pauliumi Saudargu.
Nepanašu, kad šiems konservatorių mohikanams būtų leista kada nors vadovauti partijai. Nematyti ir atsiskyrimo bei naujos politinės platformos sukūrimo tikimybės. Konservatyviosios asmenybės šioje partijoje puikiai atsimena, kuo atsiskyrimas baigėsi Gintarui Songailai, Kazimierui Uokai ir Nagliui Puteikiui. Dabartiniai mohikanai mieliau renkasi įgyvendinti konservatyvios politikos minimumą, nei – siekiant maksimumo – likti politiniame užribyje. Ir jie tiek intelektualiai, tiek moraliai teisūs.
Valstiečiams galutinai tapti konservatyvios politikos lyderiais trukdo jų priklausomybė nuo pernelyg liaudiško lyderio, kuriam trūksta politinės vizijos ir fantazijos. Tam tikra liaudiškumo dozė masiniam konservatizmui – būtina. Vien abstrakčiais idealais pakelti masių nėra jokios galimybės. Reikia kalbėti ir liaudžiai suvokiama kalba. Bet net ir čia reikalinga fantazija, siūlant vizijas. O jų nėra.
Nors šiandien žalieji valstiečiai turi aukščiausios prabos intelektualų, sprendžia ne jie. Kas bus partijoje ir ką ta partija veiks, sprendžia vienas vienintelis žmogus, savo mąstymu – kolūkio pirmininkas. Jei kartais su kuo ir pasitariantis, tai su vieninteliu žmogumi – obsesijos kamuojamu psichiatru, visą Lietuvą pavertusiu savo pacientais. Sąsaja su viena socialine klase – valstiečiais – nuo šios partijos atstumia didelę dalį inteligentijos, o žalioji etiketė – apskritai tik vaidinama, radikaliai neigiant gyvūnų gerovės idealą.
Iš už parlamento ribų esančių partijų potencialiausiu kandidatu į konservatyvios politikos lyderius galėtų būti Nacionalinis susivienijimas. Bet jam koją kiša tautiškumo tapatinimas su viena siaura religine grupe – lefebristais, katalikų tradicionalistais, kurių pozicijas atmeta dauguma tų pačių katalikų. Dar didesnis trūkumas – iki raudonumo įkaitintas įtarumas bet kokiai partnerystei su kitomis politinėmis grupėmis.
Tautos ir teisingumo sąjunga, jungianti istorines tautininkų, centristų ir respublikonų partijas, galėtų tapti kita kandidate į konservatyvaus sąjūdžio vedlius. Bet šiandieninis jos lyderis savo prasčiokišku įvaizdžiu atbaido daugelį net ir vidutinio mąstymo žmonių, suvokiančių, kad kovoti reikia su daug sudėtingesnėmis ideologinėmis struktūromis nei gėjai ar Landsbergių šeima. Taigi, ši partija gali pretenduoti į politinę lyderystę tik radikaliai pakeitusi vadovus ir viešąjį įvaizdį.
Trečioji kandidatė į konservatyvaus sąjūdžio lyderes tarp partijų – Krikščionių sąjunga. Bet jau pačiu pavadinimu ji apsiriboja viena religija, atstumdama kitų tikėjimų žmones ir gausėjančius laisvamanius. O skaitant kai kurių šios partijos atstovų žinutes viešuosiuose tinkluose sunku atsikratyti įspūdžio, kad skaitai Algirdą Paleckį ar Valerijų Ivanovą. Šiai partijai reiktų atsikratyti tokių elementų ir išplėsti auditoriją.
Apie kitas į konservatyvią nišą pretenduojančias partijas vargu, ar verta kalbėti. Jos arba pasirodo tik per rinkimines kampanijas, rinkdamos promiles, arba išvis yra ant panaikinimo ribos dėl narių stokos.
Jei kalbėsime apie visuomeninius judėjimus, svajonė atgaivinti Sąjūdį – sena, kaip pats Sąjūdis. Bet visais atvejais tai baigėsi niekuo. Lietuvos piliečių judėjimas bandė telkti tokį platų spektrą, kad jis išsprogdino šį judėjimą iš vidaus. Lietuvių tautinis centras – priešingai, susitraukė iki vienos siauros politinės ir religinės srovės, tapdamas keliolikos draugų grupe. Daug vilčių teikęs Šeimų sąjūdis išblėso, lyderiais išsirinkęs žmones su itin abejotinu intelekto koeficientu, flirtuojančius su valstybės priešais.
Taigi, šiandien nėra nei politinės, nei visuomeninės struktūros, galinčios sutelkti konservatyviai mąstančių Lietuvos piliečių daugumą. Tokią struktūrą dar reikia sukurti. Laisvos rinkos ideologija teigia, kad paklausa automatiškai sukuria ir pasiūlą. Tai – bene vienintelė viltis, jog tokia struktūra bus sukurta.
Svarbus klausimas, kaip tokią struktūrą sukurti ir kokiais ideologiniais principais ji galėtų remtis. Būtų naivu konservatyvią pažiūrų sistemą susiaurinti iki dviejų klausimų, kurie paliesti šio teksto pradžioje – priešinimosi imigracijai ir genderizmui. Bet pozicijos šiais klausimais gali būti puiki iliustracija tokiai pažiūrų sistemai, išreiškiamai srityse, kur vyksta didžiausias šios sistemos puolimas.
Priešinimasis imigracijai išreiškia pagarbą tapatybei. Šiuo atveju – tautinei ir nacionalinei tapatybei. Pastaroji kuriama pirmosios pagrindu, prie titulinės tautos prijungiant istorines tautines mažumas. Nors pati tapatybės sąvoka konservatizmo klasikoje reta, nuo pat Edmundo Berko (Edmund Burke) laikų kalbama apie gyvą ryšį tarp protėvių ir ainių, tiek kraujo, tiek dvasios ryšį, užtikrinantį bendruomenės tąsą.
Nors konservatizmas ir nacionalizmas gali gyvuoti ir dažnai gyvuoja vienas be kito, Lietuvos atveju politinė bendruomenė istoriškai susiklostė tautinės bendruomenės pagrindu, tad konservatizmas čia natūraliai įjungia nacionalizmą kaip tautinės tapatybės ideologiją ir išreiškia šios tapatybės tąsą. Mūsų atveju konservatizmas be nacionalizmo nėra pilnas, nacionalizmas be konservatizmo nėra tikras.
Priešinimasis genderizmui, savo ruožtu, išreiškia požiūrį į dorybes, o dorybės sudaro konservatyvios pasaulėžiūros šerdį. Nors dorybių susiaurinimas iki lyties etikos, o pastarosios – iki požiūrio į gamtai prieštaraujančias lytiškumo raiškas, ignoruojant ar net teisinant ydas kitose srityse, rodytų tiek intelektualinį, tiek moralinį skurdą, natūralu, jog didesnis nukrypimas nuo normos vertinamas griežčiau nei mažesnis. Jei tokiai pozicijai ir stinga logikos, ji išreiškia konservatyvią moralinę intuiciją.
Kiti konservatizmo bruožai – pagarba kultūrinei tradicijai, sveikas elitiškumas, sveiko proto pirmenybė prieš gaivališkas aistras, intelektualinis ir estetinis rafinuotumas – Lietuvos visuomenėje vertinami skirtingai. Kultūrinė tradicija aktualesnė vyresniajai kartai, vis dar besiburiančiai apie Kūčių, Velykų ir Joninių papročius, liaudies dainas ir pasakas. Jaunimas vis labiau jaukinamas prie popso, konvejerinės ir itin primityvios kultūros formos. Visgi etnika iš naujo atgimsta alternatyviosios kultūros formose.
Ypač tai ryšku muzikos srityje. Tautinis rokas, tautinis metalas, net ir tautinis popsas vėl prikelia senuosius tekstus, melodijas bei ritmus modernia instrumentika ir moderniais vokalais. Ne vienas per alternatyvias kultūros raiškas grįžta ir prie autentikos. Savo ruožtu, jaunimo įtraukimas į tradiciją per žaidimą – spalvotus Velykų kiaušinius ar kaukių karnavalą per Užgavėnes – savotiškai apgauna popsą ir jį panaudoja tradicijos prikėlimui. Senosios prasmės atgimsta, tereikia išradingumo.
Kalbant apie elitiškumą, lietuvių tauta XX a. atgimė iš liaudies. Elitas ne vieną kartą nutolo ir nuo liaudies, ir nuo tautos, įsiliedamas į kitas tautas ar tiesiog į kosmopolitinę erdvę. Tad nėra nieko keisto, kad mūsų tautos dauguma į elitą ir elitiškumą žvelgia, mažų mažiausiai, įtariai. Bet tiek pocariniais, tiek posovietiniais laikais liaudis iš savęs užsiaugindavo naują elitą. Nėra kliūčių tam kartotis ir dabar.
Proto viršenybė aistrų atžvilgiu būdingiausia intelektualinio darbo didvyriams. Kaip ir kultūrinis rafinuotumas. Bet šių dorybių atgimimas gali natūraliai išplaukti iš pirmiau įvardyto proceso – naujosios inteligentijos gimimo. Liaudžiai šiuo atveju tereiktų pasitikėjimo šiuo naujuoju elitu, kuris įsiklausytų į liaudies balsą tais atvejais, kai liaudis pačia paprasčiausia šio žodžio prasme yra teisi.
Akivaizdu, kad konservatyviai politikai atgimdyti daug labiau tinka Vytautas Radžvilas ar Vytautas Sinica nei Petras Gražulis. Bet tiek Krikščionių, tiek Tautos ir teisingumo sąjungose yra žmonių, galinčių ir norinčių praturtinti konservatyvios politikos tradiciją. Pirmuoju atveju tai Rimantas Jonas Dagys ir Egidijus Vareikis, antruoju – Gintaras Songaila, Tomas Baranauskas, Daiva Tamošaitytė ir kiti. Todėl radžviliškas reikalavimas – pasitraukite ir užleiskite vietą mums – veda į šios tradicijos susiaurinimą ir nuskurdinimą.
Jei šiuo metu nėra galimybių sujungti konservatyvias partijas, galima bendra visuomeninė platforma. Kuri, savo ruožtu, gimtų iš informacinės. Sekant I. Kristolu, tai būtų net perspektyvesnis kelias, nes laimintis konservatizmas kyla iš visuomenės, iš apačios, o ne iš viršaus – politinių struktūrų. Bendras konservatyvus forumas, kuriame dalyvautų įvairių politinių ir visuomeninių grupių atstovai, turintis savo žiniasklaidos priemonę, padėtų tiek formuluoti idėjas, tiek glaudinti jas reiškiančias politines grupes.
Istorinis lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo nuo žiniasklaidos – „Aušros“ ir „Varpo“. Šis kelias gali būti pakartotas ir šiandien, kuriant konservatyvų smegenų centrą. Virš partijų ir virš konfesijų. Orientuotą į darną ir dorą. Į tai, kas jungia, tai, kas skiria, paliekant už šio centro ribų. Kaip sakoma Evangelijoje pagal Joną, pradžioje buvo žodis. Būtent nuo žodžio, nuo minties, gali būti pradėtas konservatyvus veiksmas.
Atgal
