POLITIKA
2024.01.17. Kam – Lenkijai ar Baltarusijai – ateityje priklausys Lietuvos sostinė Vilnius?
Gediminas Jakavonis
Ekonomistas
Tai, kad paskutiniu metu Vilniuje smarkiai išaugo rusiškai kalbančių žmonių skaičius, pastebėjo visi, o didžiuosiuose mūsų prekybos centruose rusų kalba tapo dominuojančia tiek tarp pirkėjų, tiek ir tarp pardavėjų.
Buvo aiškinama, kad tai yra į mūsų šalį bėgančių nuo karo ukrainiečių, kurie nesimoko kalbėti lietuviškai, pasekmė, bet paaiškėjo, jog Lietuvon nevaldomais srautais plūsta rusakalbiai ir iš Rusijos, ir iš Baltarusijos.
Neseniai Valstybės saugumo departamentas oficialiai informavo, kad šis procesas tampa grėsme nacionaliniam saugumui ir kad Baltarusijos KGB veikla mūsų valstybėje tampa aktyvesnė ir už Rusijos žvalgybos. Rusijos, kurios internetiniai kanalai viešoje erdvėje nuolat kartoja, kad Vilnius niekada nepriklausė lietuviams, o kad šis miestas tapo Lietuvos sostine mes turime būti dėkingi tik Josifui Stalinui.
Nežinia, kaip ir ko čia iš už sienos atvykę sportiškai atrodantys baltarusiai jau spėjo įsivelti į konfliktus su lietuvaičiais, aiškindami jiems, kad Vilnius – Baltarusijos miestas ir čia nevalia kalbėti lietuviškai...
Sovietmečiu teko lankytis Gardino istorijos muziejuje. Jo ekspozicijoje, kurioje buvo pasakojama apie Napoleono ir Kutuzovo kovas, Baltarusijos partizanų priešinimąsi vokiečių fašistams Antrojo pasaulinio karo metais, nė žodžiu nebuvo užsiminta apie kadaise šį miestą valdžiusį didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą. Dabar laikai pasikeitė. Kai pirmą kartą renginyje „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“ išgirdau iš Baltarusijos atvykusį ansamblį „Staryj Olsa“ giedant giesmes, kurios šlovino Vitovtą ir narsiuosius litvinus, net apsidžiaugiau, kaip jie gerbia mus ir mūsų istoriją. Tik paaiškėjo, kad tie litvinai – tai ne mes, o baltarusiai. Ir Vytautas Didysis yra ne kas kitas, o baltarusis Vitovt! Kas čia – dviejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „pusbrolių“ ginčas dėl valdovo karūnos, dėl kurios vis pešdavomės tik su lenkais? Pasirodo, atsirado dar ir trečias pretendentas į Vilniaus miestą – Baltarusija.
Na, su lenkais apie Vilniaus miestą ir Vilnijos kraštą lietuvių diskusijos nesibaigia iki šiol. Net mums abiems esant Europos Sąjungos ir NATO nariais, kur, atrodytų, neturėtų būti net minčių ar svajonių apie kažkokias svetimas teritorijas ar valstybių sienų kaitaliojimus. Bet pasižiūrėkite per Lenkijos televiziją rodomas „Kresy“ laidas, kur aiškiai pasakoma, kad tiek Ukrainai priklausantis Lvovas, tiek Lietuvos sostinė Vilnius yra Lenkijos miestai. Paklausykite, ką kalba naujai išrinktas Lenkijos vyriausybės vadovas Donaldas Tuskas. Man nejuokinga, o apie tai su kaimyninės Lenkijos kolegomis mūsų Seimo nariai kalbėtis neturi laiko – išvyksta į Taivaną sveikinti šios šalies Prezidento su pergale rinkimuose. Beje, jų „ekskursija“ į šią šalį apmoka taivaniečiai, o suplanuota ji dar nežinant rinkimų rezultatų...
Galvoju, ar kas nors iš mūsų valdžioje mąsto apie Lietuvos, kaip tautinės valstybės, išlikimą šiuo metu, kai pasaulyje vyksta karai, savo galių stiprinimas perdalinant šalių sienas, žudant žmones, griaunant miestus. Mūsų tautiečiai gąsdinami Rusijos okupacija, bet prie mūsų su ja ir jos sąjungininke tapusia Baltarusija sienos nei statomi prieštankiniai „ežiai“, nei minuojamas pasienis.
Bet grįžkime prie Vilniaus, kurį mūsų valdžia pagal švabų, sorošų pasaulio globalizacijos planą, kuriame nebus nei mažų tautų, nei nacionalinių valstybių, seniai „perleido“ Lenkijai. Lietuvos Vyriausybei vadovaujanti pusiau lenkė Ingrida Šimonytė ir iki galo aukštojo mokslo nebaigusi lenkė teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska bei pusiau rusė Parlamento „skiperė“ Viktorija Čmilytė-Nielsen sugebėjo Lietuvos Respublikos Seimo lietuvius „dundukus“ įtikinti, kad reikia įteisinti mūsų abėcėlėje svetimas tris raides – w, x ir q. Mūsų tautos išrinktieji puikiai pateisino lietuviams lenkų pašaipiai lipdomą „cholopo“ vardą. Taip mes Lietuvoje jau turime antrą „valstybinę“ – lenkų kalbą. Prie to buvo einama pamažu ir nuosekliai. Prisiminkime, kaip prolenkiškas Lietuvos istorijos perrašinėtojas tūlas Alfredas Bumblauskas aiškino apie tai, kaip Lietuvos–Žemaitijos mužikams kultūrą ir šviesą atnešė lenkų tauta. Kaip gražiai per LRT buvo parodyta „Nacionalinė ekspedicija“, kurios metu plaukdami Lenkijoje Vyslos upe A. Bumblauskas su Edmundu Jakilaičiu traukė lenkiškas dainas...
Ir staiga skandalas – Vilnių savo sostine nori padaryti ir baltarusiai. Jų „kampuoti“ berniukai laisvai vaikšto po Vilnių, o juk dabartiniame pasaulyje pavyzdžiu galime laikyti tai, kaip Izraelį puola ne Palestina, o „Hamas“, ar kai ukrainiečiai kaunasi su Rusijos kariuomene, nors nė viena iš kariaujančių valstybių karo viena kitai nepaskelbusi. Tai kaip čia su tais baltarusiais?
1988-aisiais, mūsų Atgimimo laikotarpiu, į Sąjūdžio mitingus atvykę Baltarusijos to meto opozicinio judėjimo „Alternatyva“ atstovai nuoširdžiai žavėjosi mūsų drąsa, kurios sėmėmės iš savo, o kartu ir bendros su jais, istorijos. Tada jie to nedarė, jie dar tik ieškojo savo tautos identiteto. Ieškojo ir vado. Nusižiūrėję nuo mūsų tarpukario, ėmė didžiuotis bendra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitimi, pamažu savindamiesi bendrą paveldą ir Lietuvos didžiuosius kunigaikščius paversdami baltarusiais bei savo tautos nacionaliniais didvyriais. Tada logiška, kad Aleksandro Lukašenkos vadovaujamos Baltarusijos istorijos vadovėliuose, kuriuose aiškinamas, jog LDK sukūrė ir valdė baltarusiai, Vilnius turėtų būti jų sostine.
Mūsuose tuo metu vyko atvirkštinis pirmosios nepriklausomos Lietuvos valstybės Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“, kuri išugdė ištisą tautos patriotų kartą, perrašinėjimas ir nacionalinių vertybių neigimo ir menkinimo procesas. Prisiminkime istoriko Dariaus Barono monografiją „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, už kurią jis buvo pamalonintas valstybine premija. Čia mums išaiškinama, kad kryžiuočiams nepasidavęs ir su savo kariais mirtį ugnyje pasirinkęs Margiris, buvo tiesiog psichinis ligonis, nesupratęs mums vakarietišką pažangą nešusių vokiečių ordino riterių. Kaip čia neprisiminti signataro Rolando Paulausko kažkada atliekamos dainos žodžių: „mes patys save žeminom, mes patys save niekinom“. Tik dabar ją dainuoti reikėtų esamuoju laiku.
Puikiai suprantu, kodėl taip su mumis elgiasi Rusija, Lenkija, Baltarusija – jie turi savo ilgalaikę Lietuvos valstybei nepalankią strategiją. Bet, pirmiausia, pyktis ima žvelgiant ne į juos, o į mus pačius. Tiksliau – į mus dabar valdančius, save laikančius elitu, politikus ir juos aptarnaujančią sisteminę žiniasklaidą. Tai jie, nesugebėdami būti savo žemės šeimininkais, visiems lietuviams bando įrodyti, kad esam tauta, kuriai nereikia savo valstybės, ir pademonstruoti visam pasauliui, kad savo protu gyventi ir tvarkytis savoj žemės negalim.
Lietuvos valdžioje esančioms vidutinybėms daug lengviau negalvojant būti aklais Briuselio ar Vašingtono politikierių įsakymų vykdytojais nei savo valstybės kūrėjais ir gynėjais. Liepė mums „išrinkti“ Baltarusijai Prezidentą, tai ir išrinkom „demokratę“ Sviatlaną Cichanouskają. Ir į Lietuvą atsivežėm, ir pamaitinom, ir išlaikom, ir algą mokam. Sako, kad A. Lukašenkos balsus Prezidento rinkimuose klastojo ir padidino. Tik tada man kyla klausimas, kas mūsuose tiksliai suskaičiavo „demokratiškai“ išrinktos S. Cichanouskajos balsus? Balsus žmogaus, kuris atvirai žavėjosi V. Putinu, palaikė Krymo okupaciją. O ar kas nors domėjosi tų Baltarusijos Prezidento rinkimų A. Lukašenkos rinkimine programa? Ten jis aiškiai teigė, kad Baltarusija turi stiprėti būdama suverenia valstybe. Tai mes savo „Baltijos keliu – 2“ Medininkuose įstūmėm jį į Rusijos glėbį, o dabar piktinamės, kad jis tapo mums priešiškai nusiteikusiu kaimyninės šalies vadovu. Tik galvoju, kas būtų, jei baltarusiai nutartų, kad Gitanas Nausėda netinkamas ir Lietuvai turi vadovauti, pavyzdžiui, Algirdas Paleckis? Sakoma, nelįsk su savo maldaknyge į svetimus maldos namus. Na, bet mes negalim. Šiemet Prezidentus vėl rinks Baltarusija, Rusija, JAV ir t.t. Man kyla klausimas, kur dabar, prie kurių valstybių sienų demokratijos palaikymo „kelius“ organizuos visuomenininkas Andrius Tapinas ir eksprezidentė Dalia Grybauskaitė. Jei dar nesugalvojo, tegul pasiklausia mūsų užsienio politikos išminčių – Gabrieliaus Lansbergio, Žygimanto Pavilionio, Mato Maldeikio. Šie savo patarimais, ką Lietuvoje rinkti Prezidentu, tikrai neapsiribos. Jei kokie nors marsiečiai stebėtų Lietuvą su teleskopais, analizuotų, kas čia vyksta, prieitų išvadą, kad šioje valstybėje gyvena idiotai.
Lietuviai – labiausiai nykstanti tauta visame pasaulyje, todėl, norėdami sustabdyti šį procesą, turėtume saugoti savo kalbą, papročius, tradicijas, tvirtinti savo šalies teritorijoje ir ypač savo sostinėje Vilniuje lietuvišką tapatybę. Deja, deja...
Baltarusiai savo šalies teritorijoje atstatinėja LDK pilis, jau pastatė paminklus Kęstučiui, Algirdui, gamina troleibusus, pavadintus Vytauto vardu, o mes centrinėje Vilniaus aikštėje tarp ir nesugebėjome pastatyti paminklo visus lietuvius vienijančiam Vyčiui. Buvęs sostinės meras Remigijus Šimašius aikštėje, kurioje buvo kariami sukilėliai ir šalia kurios buvusiuose KGB rūsiuose kankino, žudė kovotojus už Lietuvos laisvę, supylė smėlio pliažą. Kai vietos žydams panorėjus, Vilniuje buvo keičiami gatvių pavadinimai su kovotojų už Lietuvos laisvę vardais, šalia vis šmėžavo tada vicemeru buvęs Valdas Benkunskas, kuris labiausiai pasižymėjo versdamas paminklą mūsų literatūros klasikui, bet ideologiškai konservatoriams neįtikusiam Petrui Cvirkai.
Dabar ponas V. Benkunskas – Vilniaus meras. Neturime šalies sostinėje nei paminklo Prezidentui Antanui Smetonai, nei tautos atgimimo dainiui Justinui Marcinkevičiui, jau vėl neribotam laikui sustabdytos Nacionalinio stadiono statybos, o plaukus susilakavęs Lietuvos sostinės meras V. Benkunskas džiugiai nusiteikęs pozuoja prieš TV kameras, atidarydamas Vilniuje naują šunų prieglaudą. Ir pamėginkite po to neigti, kad Vilnius nėra lietuvių sveiko proto kapinių miestas. O kadangi Lietuvos valdžiai jis nereikalingas, tai ir varžosi dėl jo priklausomybės čia gyvenantys lenkai ir baltarusiai. Žiūrint į čia vis didėjantį ukrainiečių skaičių ir Vilniuje demonstruojamas Ukrainos vėliavas, belieka laukti, kada savo pretenzijas į mūsų sostinę pareikš ši valstybė. Juk Tarasas Ševčenka Vilniuje yra buvęs. Būtų juokinga, jeigu nebūtų liūdna...
Atkūrę savo nepriklausomą valstybę, turim unikalią situaciją – pirmą kartą per visą istoriją Vilnius ir Klaipėda priklauso Lietuvai. Apie Vilnių jau pakalbėjom, o už kiek mūsų tik pinigams besimeldžianti liberalų valdžia ruošiasi parduoti Klaipėdą? Už kiek ir kam, nes eilėje prie Lietuvos vartų į jūrą rikiuojasi Rusija, Vokietija, Lenkija, JAV, Izraelis...
Atgal
