POLITIKA
2023.11.16. Kodėl Europa tokia neryžtinga?
.jpg)
Česlovas Iškauskas
Politikos apžvalgininkas
Praėjusią savaitę niūraus geopolitinio rudens fone sulaukėme ypač malonios žinios iš Europos Parlamento: ši kolektyvinė ES institucija rekomendavo Europos Tarybai pradėti derybas dėl Ukrainos ir Moldovos priėmimo į bendriją, o Sakartvelui (Gruzijai) suteikė kandidato į jos narius statusą. Bet pradėsiu nuo kito įvykio.
Penktadienį nedidelėje sausakimšoje Signatarų namų Štralio salėje vyko dviejų profesorių ir europarlamentarų – buvusio ir dabartinio – faktinio atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio ir istoriko bei politiko Liudo Mažylio (beje, prieš tai Šilalėje jis pristatė asmeninės kolekcijos vokų parodą, skirtą paminėti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 90-ąsias metines) pokalbis. Jo nepavadinsi įprasta diskusija, nes abu profesoriai bei kauniečiai vienas kitą kamantinėjo be jokių skrupulų…
Daugiau strėlių teko atremti dabartiniam EP nariui, tarsi būtų pamirštas istorinis jo nuopelnas radus Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalą. Kodėl ES institucijos tokios neryžtingos, priešinantis Rusijos agresijai, koks Jungtinių Tautų ir jų Saugumo Tarybos vaidmuo karų Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose akivaizdoje, kas lemia Vakarų pasyvumą, kaip pažaboti Vengrijos, Slovakijos, o gal ir Lenkijos poziciją paramos Ukrainai atžvilgiu? Galų gale ar įmanoma pakeisti sprendimų priėmimo praktiką Jungtinėse Tautose, ES bei NATO?
Žinoma, dviejų žymių žmonių pokalbyje aiškių atsakymų niekas nesitikėjo. O ir optimistinė naujiena iš EP apie trijų naujų narių būsimą integraciją į ES kažkaip ypatingai išskirta nebuvo. Kodėl? Visi pripažįsta, kad Ukraina padarė didelę pažangą, susijusią su ES stojimo kriterijais. Taip pat sutinkama, kad karo metu vykdyti bet kokias reformas yra nepalyginamai sunkiau. Juk Ukrainos ekonomika nuo karo pradžios susitraukė beveik pusiau, o vien tik pernai – 29,1 proc. Kijevas ėmė ryžtingai kovoti su oligarchais ir korupcija, bet jų klanas atsigręžia prieš patį Volodymyrą Zelenskį, kaltinamą diktatūra. Net jo ištikimas patarėjas Aleksėjus Arestovičius, pabėgęs iš šalies, tapo galingu prezidento kritiku, kuris taps svarbiu V. Zelenskio varžovu būsimuose rinkimuose. Vadinasi, vidinė erozija gali pagraužti ir Ukrainos pajėgumą kare su Rusija, ypač jei Vakarai pavargo nuo paramos Kijevui.
Kitas labai svarbus faktorius – Vengrijos skatinamas Ukrainos etninių mažumų klausimas. Premjeras Viktoras Orbanas ištraukė svarbią kortą, kuri dažnai komplikuoja ir kitų šalių, taip pat, kaip pamename, ir Lietuvos, visuomeninį gyvenimą. Nepriklausomybės akto signataras Vladimiras Jarmolenka diskusijoje sakė, kad vengrų tautinė bendrija Ukrainoje nėra pati didžiausia, bet V. Orbanas Kijevui muša į skaudžiausią vietą: esą iki 1918 m. Ukrainos Užkarpatė priklausė Vengrijos karalystei, ten šimtmečius gyveno vadinamieji Karpatų rusėnai, o dabar šiame regione vengrai sudaro 7,3 proc. visų šalies gyventojų (Užgorode – 6,9 proc., o 1956 m. surašymo duomenimis jų buvo 15,6 proc.). Nors visos šalies mastu tai tėra 0,25 proc., bet V. Orbanas ir jo partija „Fidesz“ šaukia garsiai: Ukrainos vengrai diskriminuojami… Vadinasi, sako jis, kol šis opus klausimas nebus išspręstas, Budapeštas nebalsuos už Ukrainos priėmimą į ES. O Briuselis giriasi turįs slaptą „planą B“, jei V. Orbanas užblokuos 50 mlrd. eurų vertės paramos planą Ukrainai…
Diskusijoje nuskambėjo klausimas: ar ES negali imtis sankcijų Budapeštui? Kodėl jam buvo patvirtintas 5,8 mlrd. eurų paketas pandemijos padarinių likvidavimui, jei jis neįvykdė visų 27 demokratinių reformų? Ar šio piniginio sverto negalima naudoti ir toliau?
Tiesą sakant, Europos Komisijos vadovės Ursulos von der Leyen V. Zelenskio ausiai malonus pareiškimas Kijeve, kad Ukraina „jau įvykdė daugiau kaip 90 proc.“ bloko reikalavimų, nuskambėjo solidžiu avansu. Briuselis nesirengia taikyti jokių išimčių Kijevui. Jis privalo įvykdyti Kopenhagos kriterijus – trejetą gana neaiškių reikalavimų, kuriuos turi atitikti valstybė kandidatė, kad galėtų pradėti tinkamas stojimo derybas. Tik tuomet šalis gali pradėti 35 derybų etapus, kuriuos praėjus vyks kitas balsavimo ir ratifikavimo maratonas 27-ių valstybių narių parlamentuose. Priminsiu tik apie vieną kriterijų: pagal „Transparency International“ korupcijos suvokimo indeksą, nustatytą dar prieš karą 2021 m., Ukraina yra 122 vietoje 180 šalių sąraše. Palyginimui: Rusija buvo 136 vietoje…
Kiek tai gali užtrukti? 2022 m. pradžios Londono analitinio centro „UK in a Changing Europe“ duomenimis, vidutinis šalies įstojimo į ES laikas yra ketveri metai ir 10 mėnesių. Valstybės narės, kurios gali būti laikomos savotišku Ukrainos narystės pavyzdžiu, žinoma, atmetant karo Ukrainoje aplinkybę, – Bulgarija, Rumunija, Lenkija, Slovėnija – viršijo vidutinį laukimo laiką.
O vis dėl to Europos Komisijos sprendimas dėl būsimos bendrijos plėtros sudavė skaudų smūgį Rusijai. Tiesa, anksčiau ji neprieštaravo, kad Kijevas taptų ES dalyviu, betgi ar galima Maskva tikėti, jei ji, perfrazuojant garsų kino filmą, netiki net ašaromis…
Atgal
