POLITIKA
2023.11.02. Kas gali atšaukti pasaulinio karo pavojų?
Vytautas Bruveris
Tai ar yra kas nors, kas dar gali sustabdyti pasaulio slydimą link dviejų globalinių stovyklų – Vakarų ir diktatūrų-teroristų internacionalo – pilno ir plataus masto karinio susidūrimo? Taigi, ir link tokiu atveju maksimaliai tikėtinos branduolinės apokalipsės?
Jei yra, tai kas? Tokie klausimai vis dažniau ir aštriau iškyla pačiame viešų diskusijų epicentre. Iškyla visiškai pagrįstai. Atsakymas – žinoma, kad yra. Tačiau pagrindinis ir tragiškas paradoksas yra tai, kad tai padaryti gali tik tie, kas šiandien turi mažiausiai noro tai daryti, be to, kuo toliau, tuo, regis, mažiau galimybių, kad tas noras atsiras. Tai – žmonės, visuomenės, esančios tų diktatorių bei teroristų valdžioje. Paprasta ir elementari tiesa – tik pačios visuomenės, iškėlusios diktatorius ir teroristus į savo valdžią, užleidusius juos sau ant galvos ir teturi galią išties ir galutinai juos pašalinti, pasukdamos nebe agresyvios barbarybės bei destrukcijos, o civilizuoto vystymosi keliu. Taigi – ir iš tiesų sustabdyti pasaulio slydimą globalinio karo link, o ne tik jį kuriam laikui atidėti. Žinoma, link susivokimo, kad tai padaryti būtina, žmonės gali būti pastūmėti agresyvaus išorės poveikio. Ir istorijoje dažniausiai taip būna tik dėl tokio poveikio. Pavyzdžiui, totalios karinės katastrofos, ar sankcijų bei ekonominės izoliacijos sukelto ekonomikos kolapso. Arba ir vieno, ir kito. Dar viena sąlyga – prie tos minties turi prieiti ir kritiškai svarbi dalis paties režimo viršūnių. Tačiau bet kokiu atveju, raktas į ateitį – jų pačių rankose. Jos gali ne tik jo neimti, bet ir apskritai išmesti į visanaikinančią ugnikalnio lavą, kaip tai turėjo su prakeiktu magišku žiedu padaryti pagrindinis garsiosios trilogijos „Žiedų valdovas“ herojus. Tragiškai iškalbinga yra ir tai, kad ši paprasta tiesa dažnai pamirštama pačiose karščiausiose ir skausmingiausiose politinėse, ideologinėse bei vertybinėse diskusijose. Pavyzdžiui, tose, kurios vis smarkiau verda apie Izraelio ir teroristinės grupuotės „Hamas“ karą. Teisingiau – vis besiplečiančios Izraelio kariuomenės sausumos operacijos Gazos ruože. Izraelis ir jo sąjungininkai bei rėmėjai sako, kad tai – vienintelis kelias po „Hamas“ genocidinio antpuolio, siekiant jei ne visiškai fiziškai sunaikinti šią grupuotę, tai bent sunaikinti jos citadelę ir infrastruktūrą Gazoje, nurėžiant jai galvą ir perlaužiant stuburą. Oponuojanti stovykla – šiuo atveju nekalbant apie islamistų, vakarietiškų įvairių krypčių radikalų ir tiesiog antisemitų armadas – tvirtina, kad, pirmiausia, „Hamas“, kaip ir, suprask, bet kurios kitos teroristinės grupuotės, „visiškai“ sunaikinti neįmanoma ir nuolatos pasitelkia hidros metaforą. Be to, jie tvirtina, kad Izraelio vykdomas Gazos šturmas tik „didins eskalaciją“ bei „provokuos“ ne tik „Hezbollah“, Iraną, bet ir didžiąją dalį viso islamo pasaulio bei dar labiau „radikalizuos“ pačią palestiniečių visuomenę. Kita vertus, tvirtinama, kad ta visuomenė nėra „atsakinga ir kalta“ dėl to, kas yra ir ką daro „Hamas“, raginama „atskirti“ šią visuomenę ir teroristinį režimą. Tad ką daryti? Į šį klausimą atsakoma tuo, kad dabartinės situacijos priežastis ir esmė – Izraelio okupacinė ir agresyvi politika prieš palestiniečius, kuri ir išprovokavo tokį „atsaką“, kaip „Hamas“ bei jo terorizmas. Taigi, suprask, Izraeliui reikia išties su palestiniečiais pastūmėti išsipildymo link „dviejų valstybių“ procesą ir, palestiniečiams pagaliau gavus tikrą valstybingumą, o Izraeliui pasitraukus iš okupuotų teritorijų, reikalas pagaliau bus išspręstas. Pripažįstant, kad žymi dalis kritikos Izraeliui dėl jo visos politikos palestiniečių atžvilgiu gali būti pagrįsta, tenka konstatuoti, kad nei „Hamas“, nei visa palestiniečių politinė bei karinė vadovybė apskritai nėra suinteresuoti „dviejų valstybių“ procesu. Pačios „Hamas“ egzistencinis tikslas – žydų valstybės bei tautos sunaikinimas, genocidiniu antpuoliu, iššaukusiu Izraelio invaziją į Gazą, tikintis išprovokuoti naują Izraelio ir viso musulmoniškojo pasaulio karą. Bet ar kai kurie argumentai prieš žūtbūtinę kovą su „Hamas“ nieko neprimena? Juk ir dalis Vakarų politikų bei visuomenių visuomet tvirtino ir vis dar tebetvirtina, kad kuo kietesnė ir griežtesnė Vakarų politika Rusijos režimo ir visos jo valdomos valstybės atžvilgiu net tik „nieko neišspręs“, bet tik „pablogins“ situaciją. Esą ji tik „eskaluos“ padėtį, „provokuos“ režimą, o jo valdomą visuomenę tik dar labiau nuteiks prieš Vakarus, „privers susitelkti“ aplink Kremlių. Be to, ši visuomenė ir pats Kremliaus režimas – du skirtingi dalykai, o pirmoji yra ne tik viena iš pagrindinių antrojo aukų, bet ir įkaitė. Tačiau Ukrainos karo patirtis lyg jau ir įrodė – bent daugumai – kad su teroristine diktatūra reikia kalbėtis tik jėgos kalba, kurią vienintelę supranta tiek ji, tiek visi atidžiai veiksmą stebintys jos sąjungininkai. Taigi, ir kuo greitesnė ir ryžtingesnė Izraelio kova su „Hamas“ „eskalacijos“ pavojų ne didina, o priešingai – mažina. Tad, viena vertus, galima pripažinti, jog didelė dalis kritikos ligšiolinei Izraelio – pirmiausia, jo dešiniosios politinio elito ir visuomenės dalies – politikai palestiniečių atžvilgiu gali būti pagrįsta. Tačiau tuo pačiu ne tik galima, bet ir dera pritarti, jog dabartinėje situacijoje pati pirmiausia problema, kurią reikia išspręsti – „Hamas“ fizinis sunaikinimas bent jo citadele tapusioje Gazoje. Tačiau esminis dalykas – raktas į pačių palestiniečių ateitį ir tikrą politinį viso Gordijaus mazgo išrišimą yra kaip tik pačios visuomenės, kurią raginama „atskirti“ ir nepaversti „įkaite“, rankose. Šioji visuomenė, panašu, kaip ir rusiškoji, pasiskirsčiusi į tris nelygias dalis. Viena – režimą ne tik aktyviai palaiko ir remia, bet ir yra jo dalis. Antroji – pasyviai, konformistiškai prisitaiko, net pernelyg ir nesivargindama ieškoti kokių nors tokią poziciją pateisinančių argumentų. Ir tik niekinga bei beviltiška mažuma pasisako prieš, juolab, aktyviai priešinasi. Palestiniečių visuomenės atveju šių trijų dalių proporcijos, greičiausiai, skiriasi nuo Rusijos visuomenės, tačiau, greičiausiai, ne palestiniečių naudai. Taigi, tiek viena, tiek kita visuomenė bei jas valdantys diktatūriniai-teroristiniai režimai – bendros ekosistemos dalis, viena visuma, kur pirmosios ir antrosios dalių, kaip tų režimų pamatų, vaidmuo – lygiavertis. Izraelio okupacinė politika – joks tokios palestiniečių visuomenės būklės pateisinimas ar „paaiškinimas“. Tad tie, kurie sako, kad tai, kas dabar vyksta Gazoje – kaina, kurią palestiniečių visuomenė moka už šį savo istorinį kelią, yra teisūs. Kaip yra teisūs tie, kad šimtai tūkstančių žūstančių rusų Ukrainos fronte – kaina, kurią Rusijos visuomenė moka už šį savo istorinį kelią. Ir abi visuomenės, akivaizdu, turės sumokėti dar daugiau. Taigi, kol diktatūrinio-teroristinio aljanso visuomenės – ar bent vienos iš pagrindinių šio aljanso narių visuomenė nesuvoks, jog jų režimai ir yra pagrindinis jų priešas, jokios „paliaubos“, „susitarimai“ ir panašūs dalykai nieko nespręs. Jie tik suteiks laiko ir jėgų režimams bei neišvengiamai didins kraujo ir žmonių aukų skaičių. Juk akivaizdu ir tai, kad diktatorių ir teroristų režimai bent artimiausioje ateityje nerodys jokių erozijos ar kolapso ženklų ir jiems nekils jokios rimtesnės egzistencinės vidaus grėsmės. Na, didesnėje rizikos zonoje atrodo esantis Iranas, kurį reguliariai drebina vis aršesni gatvės protestai. Tad neatmestina, kad jo skubėjimas įžiebti regioninio karo ugnį Vidurio rytuose – visiems tokiems režimams įprasta strategija, patiriant vidaus įtampas ir pavojus. Tačiau Rusija, kurios interesas ir akivaizdus siekis – ne tik Irano ir JAV, bet ir Vakarų bei viso islamo pasaulio karas – kol kas paneigia visas viltis ir prognozes, jog režimas jau priartėjo prie lemtingos žymos. Savaip iškalbinga ir simboliška tų vilčių iliustracija buvo šiomis dienomis plačiai nuskambėjusios „žinios“ apie paties V. Putino itin rimtus sveikatos sutrikimus ir net mirtį. Tokios „žinios“ skleidžiamos reguliariai ir, neatmestina, paties režimo ar jo rėmėjų iniciatyva, tačiau daugelis žmonių jas nuolatos itin entuziastingai čiumpa, nors kaskart būna aišku, jog tai – eilinė antis. Tai lemia natūralus, emocinis troškimas, kad ne tik jis pagaliau nusibaigtų, bet ir, esą, tuomet griūtų ir visas režimas, po to – ir visa Rusija, kuri pagaliau išnyktų iš mūsų gyvenimų ir pasaulio apskritai. Žodžiu, viskas išsispręstų ir laimėtume maksimaliai greitai. Bet, žinoma, taip nebus ir nebūtų net ir tuo atveju, jei V. Putinas iš tiesų pakratytų kojas. Rusijos diktatūra ir pati Rusija – ne vien tik jis, nors jis, be abejo, lemtinga struktūrinė grandis. Galų gale, ir Rusijos diktatūros kolapso atveju, ši šalis netaps mažiau problemiška ir pavojinga. Tačiau iki to kolapso dar reikės eiti ilgu ir duobėtu keliu, o juo greičiau vesti gali tik labai aiški, vieninga ir nuosekli režimo fizinio dusinimo ir destrukcijos politika, kurios Vakaruose vis dar nėra. Nėra net ir visuotinio jos būtinybės suvokimo. Tad šiuo metu, realiame laike ir tikrovėje, režimas ekonominių ir karinių resursų požiūriu laikosi patikimai, Vakarams toliau trypčiojant su sankcijų ir režimo ekonomikos dusinimo politika, o Ukrainai klimpstant karo pelkėje. Jei Rusijos pajėgoms Ukrainos frontuose ir nepavyks vėl susigrąžinti iniciatyvos, tai, panašu, joms jau dabar pavyko sustabdyti Ukrainos kontrpuolimą ir įvaryti padėtį į strateginę aklavietę. O tai Kremliui – taip pat į naudą. „Norima už esama“ mąstymą taip pat išduoda ir dažni vertinimai, jog antisemitinės riaušės musulmoniškajame Dagestane, įsiutusiai miniai Machačkalos oro uoste ieškant iš Tel Avivo esą atskridusių žydų – požymis, jog Maskvos valdžia praranda kontrolę. Bent jau tokiuose regionuose. Tačiau pirmiausia akivaizdu, kad tos riaušės vyko, jei ne vietinio feodalinio Maskvos kontroliuojamo režimo iniciatyva, tai bent jau palaiminimu. Maskvai, ką tik viešai svetingai priėmusiai aukščiausios „Hamas“ vadovybės atstovus ir Irano užsienio reikalų viceministrą, dėl to – jokios papildomos reputacinės žalos. Nei išorėje, nei, juolab, viduje. Priešingai – gali būti, kad Kremlius tokiu būdu testuoja papildomą ir, greičiausiai, itin efektyvų „mobilizacinį“ faktorių – atvirą smurtinį antisemitizmą. O antisemitizmo, kaip ir bet kokio rasizmo, genas slypi ir rusiškoje nacistinėje diktatūroje bei jos tapatybėje – kaip ir kiekvienoje tokio tipo diktatūroje. Tik iki šiol Kremlius vengė pilna jėga jį išleisti į paviršių. O dabar, panašu, atėjo metas. Juk Izraelis, kaip bebūtų, yra tų pačių Vakarų dalis, taigi, tik laiko klausimas, kuomet Kremlius stos į atvirą ir tiesioginę karinę konfrontaciją su juo – ir nebūtinai tik Irano teroristų rankomis. Tad antisemitizmas – kaip heroinas ar dar stipresnis narkotikas vis didesnių ir vis sunkesnio narkotiko dozių reikalaujančiai Rusijos visuomenei. Tai dar giliau ją įstums į istorinės katastrofos bedugnę bei aklavietę, iš kurios nematyti kito kelio, tik amžinas, vis besiplečiantis karas, virš kurio vis ryškiau švyti branduolinės apokalipsės pašvaistė. Ką gi, Vakarams ir jų sąjungininkams belieka kuo greičiau ir aiškiau įsisąmoninti, kad kažkaip „susitarti“ ir „susigyventi“, grįžtant prie „ligšiolinio“ pasaulio režimo bei jo tvarkos nepavyks. Nei su viena valstybe iš to aljanso, kuris vis aršiau ir kiečiau remia pečius visuose frontuose. Vis platėjančios ir aštrėjančios konfrontacijos su tuo aljansu nesustabdys ir jokie „didžiausiųjų“ – JAV ir Kinijos – susitarimai, nes jų nesilaikys nei Kinijos imperialistinė-komunistinė diktatūra, nei jos pagrindiniai sąjungininkai. Tad Vakarams belieka remtis vos pora dalykų. Viena – kuo greitesniu ir ryžtingesniu pasirengimu patiems stoti į atvirą karinę konfrontaciją daugelyje frontų. Pirmiausia – Ukrainos. Žinoma, jei vis dėlto norės ją išgelbėti. Antra, viltimi, kad vėl gali pasikartoti vienas iš paslaptingiausių reiškinių žmonijos istorijoje. Jis toks – kaip tik tuo momentu, kai jau atrodo, kad viena iš svarbiausių ar net svarbiausia diktatūra yra nepažeidžiama ir kone savo galios viršūnėje, ji staiga ima ir subyra it kortų namelis. Net jei tuo, kad taip gali būti, dar išvakarėse netikėjo nei visas aplinkinis pasaulis, nei ji pati, nei po ja esanti visuomenė.
