POLITIKA
2023.10.19. Du Vakarų frontai: viename – jau strateginė aklavietė?
Vytautas Bruveris
Politikos apžvalgininkas
Ar Izraelio karas prieš teroristus ir jų rėmėjus nustums Ukrainos karą prieš Rusiją į antrąją ar net žemesnę Vakarų dėmesio bei darbotvarkės vietą? Šis klausimas kilo jau pirmosiomis Irano bei Rusijos remiamų „Hamas" teroristų atakos prieš Izraelį valandomis.
Karui Vidurio rytuose įsibėgėjant, tenka pakartoti atsakymą, kurį buvo galima pateikti iškart – ar taip atsitiks, ar ne, Vakarams reikia kuo skubiau turėti naują planą Ukrainos fronte. Teisingiau, tą, kurį reikėjo turėti nuo pat pradžių, prieš devynerius metus.
Mat, pati padėtis Ukrainoje jo reikalauja vis aštriau ir įsakmiau.
Izraeliui evakuojant Gazos ruožo pasienyje ir prie sienos su Libanu esančius savo civilius, karo aviacijai šluojant ruože esančią „Hamas" infrastruktūrą, o sausumos pajėgoms rengiantis antžeminiam ir požeminiam ruožo šturmui, kol kas sunku pasakyti, ar ima pildytis pranašystės apie Vakarų atsitraukimą nuo Ukrainos ir jų subyrėjimą apskritai.
Viena vertus, yra ženklų, jog gali įvykti netgi priešingai – šis karas gali tapti savotišku tiesos bei atsikvošėjimo momentu ir Vakarams, ir jų dalimi esančiam Izraeliui.
Tai, pavyzdžiui, jau pirmosiomis dienomis labai aiškiai suformulavo vienas įtakingiausių Izraelio žurnalistų ir apskritai šalies viešųjų asmenų Amitas Segalas.
„Istorija atsimins šį karą, kaip globalaus konflikto areną tarp Vakarų-Ukrainos ašies ir Rusijos bei Irano blogio ašies. Po kenkėjiškų Rusijos pareiškimų, mano nuomone, atėjo metas veikti ir oficialiai bei ryžtingai stoti į mus remiančios Ukrainos pusę. Tai būtų ir teisinga, ir išmintinga“, – socialiniuose tinkluose paskelbė jis.
Tačiau Izraelio aukščiausia valdžia su vis dar jai vadovaujančiu premjeru Benjaminu Netanyahu, regis, vis dar iš inercijos labiau linksta važiuoti senais bėgiais. Po pranešimų, kad Izraelis atsisakė priimti Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį, kuris norėjo atvykti su solidarumo vizitu, B. Netanyahu kalbėjosi telefonu su Kremliaus šeimininku Vladimiru Putinu, kuris siūlėsi būti derybininku ir tarpininku siekiant taikos, aiškino B. Netanyahu, kaip sėkmingai jau kalbėjosi su įvairiais arabų pasaulio lyderiais.
Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad Izraelio premjeras dabartinėje situacijoje imtų ir apskritai atsisakytų kalbėtis su jam skambinančiu Rusijos prezidentu. Tačiau akivaizdu ir tai, kad pirmasis vis dar yra savotišku savo buvusios „ypatingos partnerystės“ su antruoju įkaitu. O tai lemia, jog Rusija, ką tik besiglėbesčiavusi su „Hamas“ vadeivomis, dabar gali siūlytis į „taikdares“ ir naudoti patį Izraelio premjerą tokios savo propagandos kampanijoje.
Ką, Rusijos politika ne tik Vidurio rytuose visada buvo tokia – kurstyti konfliktą bei mėginti išlošti iš abiejų pusių. Tačiau pastaruoju darosi visiškai akivaizdu, kad Izraelis – toks pat taikinys Rusijai ir egzistencinis priešininkas, kaip ir kitos Vakarų valstybės bei visi Vakarai.
O tie Izraelyje, kurie mėgino ir tebemėgina kažkaip „naviguoti“ bei „išlaikyti santykius“ vardan savo saugumo, užpraėjusį šeštadienį patyrė triuškinantį realybės smūgį.
Tad šalyje bei jos viešosios erdvės bei žiniasklaidos epicentre stiprėja diskusijos, jog Izraeliui reikėtų iš pamatų persvarstyti savo politiką ne tik Rusijos bei Ukrainos, bet ir Kinijos atžvilgiu.
Bet artimiausioje apžvelgiamoje ateityje, be abejo, pagrindinis valstybės ir visuomenės galvosūkis – kaip pereiti karo Gazoje skaistyklą, kad ji nevirstų pragaru be pabaigos. Be to, kaip elgtis pavojaus, jog šis karas gali išsilieti per kraštus, į jį įsijungiant „Hezbollah“ iš Libano ar pačiam Iranui, akivaizdoje.
Panašu, kad Izraelio karinė ir politinė vadovybė patiria vis didesnį ne tik viešą, bet ir užkulisinį spaudimą bent jau „neskubėti“ pradėti sausumos operaciją Gazoje. Gali būti, kad taip ją spaudžia net ir pati JAV prezidento administracija, kurios galva Joe Bidenas šiomis dienomis asmeniškai lankysis Izraelyje su solidarumo ir paramos vizitu.
Šio galimo spaudimo pagrindinis argumentas, įvardijamas ir Izraelio žiniasklaidoje – reikia pirmiausia turėti aiškų planą ir strategiją, ką daryti, užėmus visą Gazos ruožą. Teisingiau – kam perduoti jo kontrolę, siekiant, kad pats Izraelis ten neįklimptų neapibrėžtam laikui.
Argumentas turi pagrindo – be aiškaus plano ir strategijos netoli nuvažiuosi. Ypač, įklimpęs neapibrėžtam laikui.
Būtent šią tiesą kaip tik vis labiau ir primena padėtis Ukrainoje. Teisingiau, jos frontuose.
Rusijos invazinės pajėgos šiomis dienomis bando vystyti ir tęsti strateginę reikšmę turinčių miestų šalies rytuose – Avdijivkos, Lymano bei Kupjansko – šturmą. Avidijivką, kuri yra vos už keleto kilometrų nuo Donecko priemiesčių ir Donecko oro uosto Ukraina kontroliuoja nuo karo pradžios 2014 m.
Tai, jog Rusija iki šiol nesugebėjo užimti šio miesto – vienas iš labiausiai stulbinančių Ukrainos pajėgų pasiekimų.
Šiomis dienomis vykęs itin masyvus ir agresyvus miesto šturmas, regis, vis dėlto ir vėl atmuštas, Rusijos pajėgos patyrė eilinius didžiulius nuostolius.
Analogiškas pragaras jau kuris laikas verda prie Donecko srityje esančio Lymano, kurį užėmus rusams, apsupimo pavojus kiltų prie Slovjansko ir Kramatorsko esančiai Ukrainos pajėgų grupuotei.
Kupjanskas, lyginamas su žeme – tai pat Rusijai svarbus taikinys nuo vasaros, kuomet Luhansko srityje sutelkta didžiulė Rusijos pajėgų grupuotė pajudėjo, siekdama atsiimti per Chakrivo srities kontrpuolimą Ukrainos atsiimtą geležinkelio mazgą.
Tai, jog bent jau Rusijos puolimas Avdijivkoje sutapo su karo Vidurio rytuose pradžia, sukėlė spėliones, jog Rusija tai suplanavo tyčia, iš anksto žinodama apie „Hamas“ antpuolį arba juo tiesiog skubėdama pasinaudoti.
Vis dėlto, labiausiai tikėtina, kad tai – sutapimas, o šis puolimo bandymas, kaip ir kiti – Rusijos žūtbūtinių bandymų parodyti, kad ji vis dar išlaiko strateginę iniciatyvą ir puolimo potencialą, tąsa.
Taip pat tai, kad to potencialo nesugebėjo pakirsti ar sumažinti ir Ukrainos kontrpuolimas, kurį Rusijos valdžia jau seniai skelbia „žlugusiu“.
O kokia padėtis pagrindinėse šio kontrpuolimo kryptyse – aplink Bachmutą ir šalies pietuose, Tokmako, Melitopolio link?
Žinoma, Rusijos propaganda gerokai paskubėjo paskelbti jį „žlugusiu“, tačiau kuo toliau, tuo aiškiau, kad atsiranda vis daugiau pagrindo konstatuoti – jis įstrigo ir įklimpo. Vis didesnė tikimybė, jog atsitiko tai, ko labiausiai ir bijota, kontrpuolimui pagaliau prasidėjus prieš kelis mėnesius.
Žinoma, vis dar vilties teikia kone kasdienės naujienos apie taiklius ir triuškinančius Ukrainos smūgius į gilų Rusijos užnugarį. Tie smūgiai vis dar leidžia tikėtis, jog pagaliau atsitiks tai, ką jau seniai žada Ukrainos karinė bei politinė vadovybė – visas Rusijos frontas pietuose, jau pralaužtas keliose vietose, pagaliau ims byrėti.
Taip Ukrainos pajėgos esą pagaliau suspės iki metų pabaigos pasiekti bent Azovo jūrą ir Krymo prieigas – tą strateginį tikslą, kuris taip pat leistų Rusiją pradėti tiesiogiai spausti pačiai palikti Krymo pusiasalį.
Štai ir šiomis dienomis plačiai nuskambėjo smūgis Rusijos pajėgoms Berdianske, Ukrainai esą pirmą kartą panaudojus raketas ATACMS.
Bet kas, jei nei per šį rudenį, nei iki metų pabaigos vis dėlto nepavyks nei apsupti, nei, juo labiau, atsiimti Bachmuto be sudaužyti Rusijos pajėgų pietuose?
Kas, jei padėtis jau yra pasiekusi tą „strateginę aklavietę“, dėl kurios nuogąstaujama jau senokai – kai nei viena, nei kita pusė, nepaisant kai kurių taktinių sėkmių ar proveržių, nebegali pasiekti lemiamų strateginių lūžių savo naudai?
Žinoma, galima sakyti, kad net ir tokiu atveju, Vakarams tiesiog tęsiant savo karinę paramą, Rusijos pajėgos, patiriančios kur kas didesnius nuostolius, nei Ukrainos, bus nuosekliai malamos ir sekinamos. Tad tik laiko klausimas, kada jos ims byrėti.
Tačiau lygiai tą patį galima pasakyti ir Ukrainos nenaudai. Jos gyvosios jėgos nuostoliai, kurie, Ukrainos mastais ir jos mobilizacinio potencialo kontekste, greičiausiai, yra milžiniški – jau dabar pagrindinė problema ir grėsmė visiems jos pajėgumams.
Tokia aklavietė išties gali būti labiau į naudą būtent Rusijai ir atitikti jos dabartinę strategiją – tiesiog malti Ukrainos rytuose ir pietuose šalies mobilizacinį potencialą, kartu naikinant šalį kituose frontuose. Pirmiausia, kaip praėjusį rudenį ir žiemą, vėl atakuojant jos kritinę infrastruktūrą.
O Vakarų karinė parama vargu ar gali pasiekti tokį mastą ir dinamiką, kurie būtų išties lemiamu faktoriumi, visiškai persveriant svarstykles Ukrainos pusėn.
Tad čia ir vėl iškyla jau amžinuoju nuo pačių 2014-ųjų pretenduojantis tapti klausimas. Kur ir kada tokia politika, kuri būtų tiesiogiai nukreipta į patį Rusijos režimą ir valstybę, siekiant esmingai pakirsti jų pajėgumus ne tik tęsti karą Ukrainoje, bet ir kurstyti naujus jo židinius visame pasaulyje?
Juk kuo daugiau karų ir konfliktų, tuo geriau – tokia dabar yra Rusijos globalinės geopolitinės „strategijos“ alfa ir omega, kurią akivaizdžiai patvirtina ir jos veiksmai Vidurio rytų karo pašvaistėje.
Jei ji ir tiesiogiai nesukurstė „Hamas“ antpuolio, tai esmingai prisidėjo sukuriant jam prielaidas, o dabar, kaip matome, aktyviai juo naudojasi.
Labai tikėtina, kad šių pastangų dalis – ir Lietuvą su kitomis regiono šalimis šiomis dienomis užplūdusi gąsdinimo dėl neva užminuotų ugdymo įstaigų kampanija.
Ką gi, pats JAV prezidentas J. Bidenas šiomis dienomis viešai prisiekė, kad bent jau JAV tikrai gali išlaikyti vienodai stiprią paramą ir aktyvų dalyvavimą tiek Izraelio, tiek Ukrainos fronte.
„Dėl Dievo, mes juk esame JAV – stipriausia valstybė net ne pasaulyje, o pasaulio istorijoje“, – tokį argumentą pateikė jis.
Ak, OK, tuomet viskas aišku.
Atgal
