POLITIKA
2023.07.25. Kas ardo valstybinę kalbą?
Česlovas Iškauskas
Politologas
Pasauliniu ar europiniu mastu mažos Lietuvėlės problemos atrodo mikroskopinės. Argi kam įdomu keleto medžių likimas prie geležinkeliečių pastato Vilniuje, kažkokio verslininko, nors ir Kauno mero, išdidžiai sėdinčiojo ložėje VU kieme, J. Bidenui rėžiant kalbą, prekybiniai ryšiai su Rusija ar kokios ten išpūstos Sodaičių meilės ir skyrybų peripetijos.
Todėl šį kartą mes pasukime kalbą apie... kalbą. Būtent valstybinės lietuvių kalbos grynumas ir jos santykiai su kitomis Lietuvoje vartojamomis kalbomis šiomis dienomis vėl virto aršių diskusijų objektu, dirginančiu tautinę savimonę ir komplikuojančiu bendruomeninius santykius.
Ginčą įplieskė Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininko Audriaus Valotkos LRT radijo laidoje „Aktualus pokalbis“ laisva maniera išsakyti teiginiai, kuriais jis kritikavo Vilniaus rajone statomus ženklus ir pavadinimus lenkų kalba. VKI jau anksčiau yra nurodžiusi Vilniaus rajono savivaldybei panaikinti dvikalbius užrašus lietuvių ir lenkų kalba Bieliškių ir Ažulaukės kaimuose, ši su tuo nesutinka ir kreipėsi į Administracinių ginčų komisiją. Pastaroji praėjusį ketvirtadienį turėjo svarstyti šį kreipimąsi, tačiau dar kitą dieną jos svetainėje jokios informacijos neaptikau. Gal atostogos?
Priminsiu, kad dar balandžio mėnesį Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija VKI nurodymą – panaikinti užrašą lenkų kalba „Gmina Lawaryszki“ Lavoriškių seniūnijos pradžioje – pripažino teisėtu ir pagrįstu. Mat, Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai turi būti valstybine kalba. Tačiau 18-asis jo straipsnis numato ir išimtį, kad tautinių bendrijų organizacijų pavadinimai, jų vieši užrašai greta valstybinės kalbos gali būti pateikiami ir kitomis kalbomis. Teismas nusprendė, kad minėtu ginčytinu atveju pateiktas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundas yra nepagrįstas. Sprendimas apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Dėl kiekvieno užrašo teismai nevyks, o A. Valotka prisiminė, kad Vilniaus rajone esantys lenkiški Bieliškės ir Ažulaukės kaimų užrašai – „Bieliszki“ ir „Orzełówka“ – taip pat turi būti pašalinti. Anot A. Valotkos, šie užrašai ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus. „Tai yra Lietuva, čia galioja Lietuvos įstatymai ir jokių lenkiškų vietovardžių čia būti negali. Ir viskas“, – kaip kirviu nukirto radijo laidoje. Paskui apibendrino: „Tai yra mūsų rytų Lietuvos, Vilniaus rajono, Šalčininkų valdžios įprastas teisinis nihilizmas“.
Jo pasisakyme buvo ir kitų vaizdingų palyginimų (Vilniaus rajono gyvenvietes lygino su prorusiškų separatistų užimtu Donbasu), todėl dėl šių teiginių Vilniaus rajono meras Robertas Duchnevičius kreipėsi į kultūros ministrą Simoną Kairį ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę Violetą Meiliūnaitę, esą tokios kalbos kursto tautinę nesantaiką ne tik tarp Lietuvoje gyvenančių lietuvių ir lenkų tautybės Lietuvos piliečių, tačiau galimai ir tarp Lietuvos bei Lenkijos valstybių.
Taigi, ginčas išpučiamas iki tarptautinio masto. Tikėtina, kad jo keliamos kibirkštys jau pasiekė Varšuvą, ir netrukus sulauksime Lenkijos valstybininkų bei „kresų“ propagandistų reakcijos. O tai šiuo metu, kai abi šalys yra viename paramos Ukrainai fronte, nėra labai pozityvu. O vis dėl to ar šiurkštoki A. Valotkos pasisakymai nėra jau tokie neteisingi?
Savivaldybę atstovaujantys advokatai sako, kad teismas turi kreiptis į Konstitucinį teismą išaiškinimo. Jie tvirtina, kad užrašai lenkų kalba nėra vieši, jie yra pastatyti pačių gyventojų, tik ne pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus. „Draudimas naudoti tokius užrašus prieštarauja Konstitucijai, nuostatai apie tautinių mažumų teisę į saviraišką, identitetą, kultūros išsaugojimą“, – sakė savivaldybės advokatas Žygimantas Pacevičius. Jam birželį Seimo posėdyje antrino parlamentaras Česlavas Olševskis, reikalavęs, kad Lietuvoje teritorijose, kuriose gyvena nemažai tautinių mažumų atstovų, viešieji užrašai būtų ir jų kalba. Jis pasidžiaugė, kad įvažiuojant į Punską pasitiko užrašas dviem kalbomis „Puńsk. Punskas“.
Kol ginčijasi teisininkai, visuomenėje bręsta aktyvių lietuvių kalbos gynėjų pozicija – užkirsti kelią valstybinės kalbos erozijai ir jos menkinimui. Kažkada buvo įteisintas moteriškų pavardžių rašymas, neatskleidžiant jų šeimyninės padėties, dabar, LRT užsakymu birželį atliktos gyventojų apklausos duomenimis, 47 proc. jų sutinka ar linkę sutikti, kad moterys turėtų teisę turėti pavardes su galūne -a. Pernai gegužę Seimas įteisino lotyniškų raidžių – W, X ir Q – vartojimą užrašant vardus ir pavardes. Pasirodo, kaip šių metų kovą pareiškė Seimo narys Eugenijus Jovaiša, 2022-ųjų gale valstybinei kalbai nebūdingi rašmenys atsirado ir valstybės asmenvardžių registre, nors jokio potvarkio dėl to nebuvo.
Kitaip sakant, atrodantys nekalti įstatymų pataisymai pamažu virsta įteisintomis normomis, kurios ardo valstybinės kalbos monolitą, o tuo pačiu – ir mūsų identitetą. Kažin, ar prieš tai galime užmerkti akis?
Atgal
