POLITIKA
2023.07.15. Antrąjį pasaulinį karą pradėjo lietuvis?
.jpg)
Česlovas Iškauskas
Politologas
Kiekviename istorijos tarpsnyje yra sava „razina“. Jų buvo nuo pat šv. Brunono žygio į Lietuvą daugiau kaip prieš 1000 metų.
Ne, pats Brunonas Kverfurtietis nebuvo lietuvių kilmės, jis buvo kilęs iš kilmingos dabartinės Saksonijos didikų giminės. Su Lietuva jis buvo susijęs tik tiek, kad Kijevo Rusios, Prūsijos ir Lietuvos pasienyje misionierius pagonių su 24 savo palydovais buvo sučiuptas, nukirsdintas, o jo galva įmesta į Alstros upelį (istorikai mano, kad tai Aistos upelio pavadinimas, jis buvo kažkur dabartinės Marijampolės apskrities teritorijoje, Vilkaviškio rajono Piliakalnių kaimo apylinkėse). Tačiau tai lėmė pirmą Lietuvos, t.y. Litua, paminėjimą Kvedlinburgo analuose…
Bet pasukime į dabartinius amžius. Ar žinote, kad, kaip Ameriką galbūt atrado lietuvis, taip Antrąjį pasaulinį karą pradėjo irgi lietuvis?
Kai iš čekų Ostravos automobiliu kertate sieną ir pasukate link lenkų Katovicų, šone lieka nedidelis pasienio miestelis Glivicė. Tada vokiečių žemėlapiuose jis vadinosi Gleiwitz. Čia 1939 m. rugpjūčio 31 d., maždaug 20 val. vakaro, buvo įvykdyta provokacija, davusi pradžią Lenkijos okupacijai, tai yra naujam pasauliniam karui. Operacijai vadovavo Rytprūsiuose gimęs suvokietėjęs lietuvių kilmės SS šturmbanfiureris, 28-erių metų Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks arba Naujokaitis), po karo liudijęs Niurnberge ir 1960 m. su Günteriu Peisu parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“ („The Man who Started the War“) (Florian Altenhöner, Der Mann, der den 2. Weltkrieg begann. Alfred Naujocks: Fälscher, Mörder, Terrorist, Miunchenas, 2011.).
Viskas buvo iš anksto suplanuota nacių provokacija.
Išvakarėse, apie 16 val., A. H. Naujoko vadovaujama 5-6 civiliais apsirengusių esesininkų grupė gavo sutartinį signalą „Senelė mirė“, ir 20 val., apsimetusi lenkų sukilėliais, įsiveržė į radijo stoties technines patalpas, kur dirbo vos keli žmonės, imitavo susišaudymą, kurio metu neva buvo nukautas pirmas Antrojo pasaulinio karo vokietis – vietinis Silezijos gyventojas Franciszekas Honiokas. Visas susišaudymas sąmoningai pateko į mikrofonus, buvo girdimi lenkiški šūksniai. Paskui incidento vieton buvo pamėtėta dar keletas abvero uniformomis aprengtų lavonų, iš anksto atvežtų iš koncentracijos stovyklos, nužudytų netoliese esančiame miškelyje.
Provokacija atrodė gana įtikinamai, kad net „Lietuvos aidas“ kitą rytą pranešė, jog „lenkų sukilėliai užėmė Gleivico radijofoną“, o rugsėjo 1-osios 4.40 val. ryto liuftvafės bombonešiai jau atakavo Vyslos upę prie Tčevo (Dirschau). Tiesa, pranešimo pavadinimas raudonomis raidėmis buvo su klaustuku gale: „Lenkų sukilimas Gleiwitze?“, o paantraštė informavo: „Lenkai tas žinias griežtai paneigia.“ Minėtame Lietuvos aido numeryje šalia įvykių Gleivice aprašymo įdėtas straipsniukas „Nepaliaujami incidentai Lenkijos Vokietijos pasienyje“.
Nacių logika buvo naiviai paprasta: jei pavyktų įrodyti, kad lenkai pirmieji atakavo Vokietiją ir įsiveržė į jos teritoriją, Anglija ir Prancūzija neturėtų formalaus pagrindo stoti Lenkijos kaip agresorės pusėn ir išvengtų ankstesnių įsipareigojimų lenkų atžvilgiu. Net Gebbelso propagandiniai pranešimai nuskambėjo nepaprastai greitai. Rugsėjo 1-osios rytą Hitleris reichsdage pranešė, kad lenkai net 14-oje vietų peržengė reicho sieną, be to sugriovė strategiškai svarbų tiltą per Diršau upę. Nors lenkai greitai paneigė Berlyno pranešimus, bet Gleivico operacija (vokiškai „Der Fall Gleiwitz“, lenkiškai „Operacja Himmler“) jau davė savo vaisių, ir rugsėjo 3-ąją, kai karą Vokietijai vis dėlto paskelbė Anglija ir Prancūzija, karo veiksmai Lenkijos teritorijoje jau buvo įsisiūbavę. Berlyne dar buvo sukurta speciali komisija, kuriai vadovavo tie patys SS grupenfiureris Arthuras Nebe ir A. H. Naujoko viršininkas Geinrichas Mulleris. Per keletą dienų ji paskelbė savo išvadas, kad provokaciją iš tikrųjų įvykdė lenkai…
Bet grįžkime prie tariamo lietuvio asmenybės. Visi žinynai ir biografijos skelbia, kad SS šturmbanfiureris A. H. Naujocks gimė 1911 m. rugsėjo 20 d. Kilyje – didžiuliame Vokietijos uoste. Tačiau istorikams akivaizdu, kad jo pavardė išduoda baltiškąją kilmę. Antai, istorikas Arūnas Vyšniauskas „Kultūros baruose“ 2010 m. rašė: „Naujokas“ – taip Rytprūsiuose, lietuvių gyvenamoje teritorijoje, buvo vadinamas naujai atsikėlęs žmogus, o pavardė Naujocksas yra kilusi iš „naujoko“ (naujakurio) lietuviškos pravardės. (Viena iš versijų, kaip kaimuose atsirado daug naujakurių, buvo pateikta kun. Jono Reitelaičio, parengusio keletą studijų apie bažnytines parapijas. Jis tvirtino, kad daugiausiai naujakurių apsigyveno tose teritorijose, kurių beveik visus gyventojus išnaikino 1710 m. maras. Prūsijai priklaususios žemės nebuvo išimtis…).
Tokią ar panašiai skambančią pavardę Rytprūsiuose turėjo nemažai žmonių, genealoginių duomenų bazėse yra Naujoks, Naujox, Naujock, Naujokat, Naujokeit, Naujokeitis… Solidus vokiškas pavardžių žodynas DUDEN nurodo, kad pavardė Naujocks, iš pradžių paplitusi Rytprūsiuose, yra lietuviškos kilmės. Vokiečių genealogijos serverio paieškoje įvedus Naujocks pavardę, duomenų bankas pateikia keliasdešimt asmenų tokia pavarde. Kai kurie iš jų XIX a. gimę Rytprūsiuose, gyvenvietėse su lietuviškais pavadinimais, ir net turėjo lietuviškus vardus.“ Pavyzdžiui, Jurgis Naujocks, gimęs 1869 m. Klaipėdos krašto kaime „Lilischken“ (Liliškės). Jis buvo Priekulės atstovas, pasirašęs 1923 m. sausio 19 d. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto deklaraciją dėl prisijungimo prie Lietuvos Respublikos. Žmonės šia ar panašia pavarde išsklido plačiau po Vokietijos žemes.
2009 m. Australijos spaudoje, pastebi A. Vyšniauskas, pasirodė Alfredo Naujockso pavardę minintis straipsnis pavadinimu „Šūvis, kuris uždegė Europą“ (P. Wilson. The shot that ignited Europe, The Australian, August 29, 2009.). Jame peršama analogija su teroristinės jaunimo grupuotės „Mlada Bosna“ nario serbo Gavrilo Principo išpuoliu, kai 1914 m. atvirame automobilyje miesto gatvėje iš kelių metrų atstumo dviem mirtinais šūviais jis nušovė Austrijos erchercogą Franzą Ferdinandą ir jo žmoną ir taip įžiebė Pirmąjį pasaulinį karą.
Bet ši analogija, kaip ir teiginys, jog šis lietuvių kilmės esesininkas pradėjo II pasaulinį karą, istorikui A. Vyšniauskui kelia abejonių. Jis pasitelkia lenkų istorikų teoriją, pagal kurią pirmaisiais karo šūviais laikoma vokiečių karinio laivo „Schleswig-Holstein“, su tariamai draugišku vizitu stovėjusio Dancigo (Gdansko) uoste, pabūklų salvė įlankoje. „Naratyviniu patriotiniu požiūriu yra geriau pabrėžti, kaip atkakliai lenkai visą savaitę gynėsi apsuptame Vesterplatės pusiasalyje Baltijos jūros pakrantėje, – pastebi autorius. – Lenkai savo istorijos vadovėliuose pastaruoju metu akcentuoja, esą pasaulinis karas prasidėjo todėl, kad Lenkija pasipriešino nacių Vokietijos agresijai. „Lenkijos gynybinis karas – Antrojo pasaulinio karo pradžia“ – toks skyrelio pavadinimas istorijos vadovėliuose gana dažnas (Poznajemy przeszłość. Od 1939 roku do czasów współczesnych / Podręcznik dla liceum ogólnokształcącego, liceum profilowanego i technikum. Toruń, 2004). Jis skamba herojiškai. Nors Lenkija kariniu požiūriu buvo sutriuškinta palyginti greitai (pagal vokiečių Blitzkrieg strategiją), mūsų kaimynai istorijos vadovėlius rašo taip, kad ugdytų lenkų moksleivių patriotizmą. O nešvarioje Gleivico istorijoje įžiūrėti ką nors herojiška būtų sunku.
Kai kurie lenkų istorikai mano, kad pirmoji gyvenvietė, patyrusi nacių Vokietijos agresiją, buvo Veliunio miestelis, kurį Liuftvafės bombonešiai ėmė bombarduoti rugsėjo 1 d. maždaug 4 val. 40 min. ryto. Kai kas karinių veiksmų pradžia laiko 4 val. 34 min., kai keli vokiečių bombonešiai atakavo tiltą per Vyslos upę prie Tčevo (lenkiškai Tczew, vokiškai Dirschau). Toje vietoje palei Vyslos upę ėjo siena tarp Lenkijos ir Laisvojo Dancigo miesto. Antpuolio iš oro tikslas – ne subombarduoti tiltą, o sutrukdyti galimiems bandymams jį susprogdinti, nes tiltas, buvęs lenkų rankose, turėjo itin svarbią reikšmę Vokietijos susisiekimui su Rytprūsiais. Yra ir daugiau įrodymų, kad vokiečiai vykdė provokacines operacijas visame reicho ir Lenkijos pasienyje.
Šiaip ar taip A. H. Naujocks pavardė linksniuojama visose karo pradžios analizėse. Jis vaizduojamas jau jaunystėje naciams ištikimas veikėjas. Jis Kilyje studijavo inžineriją, gavo tiksliosios mechanikos inžinieriaus diplomą. 1931 m. įstojęs į SS, buvo neblogas boksininkas ir „dažnai nokautavęs komunistus“. Atėjus Hitleriui į valdžią, 1934 m. vadovavo Rytų Berlyno SD grupei, kuriai savo ruožtu vadovavo Reinhardas Heydrichas. Netrukus perėjo į III SD skyrių, kuris užsiėmė provokacijomis užsienyje. 1935 m. sausio 23 d. jo vadovaujama juodaraiščių grupė atakavo prieš nacius transliavusią radijo stotį Čekoslovakijoje, Slapio miestelyje. Čia žuvo Vokietijos radijo pradininkas Erichas Formis. Paskui jis atsakė už operaciją „Bernhard“ – padirbtų banknotų išmetimą Didžiosios Britanijos teritorijoje.
Po naciams sėkmingos operacijos Gleivice H. Naujocks dalyvavo ir kituose incidentuose, pavyzdžiui, lapkričio 9 d. sunaikinant du britų agentus Nyderlandų Venlo mieste. Šie lapkričio 8-ąją esą rengė pasikėsinimą į A. Hitlerį. Ši provokacija vėlgi tapo įsiveržimo į šalį kitų metų gegužės 10 d. dingstimi.
A.H. Naujocks 1941 m. išėjo iš SD, kai susipyko su R. Heydrichu, ir pateko į Waffen-SS. Metus jis buvo okupacinių pajėgų ekonomikos administratoriumi Belgijoje. Šios pajėgos buvo tarsi neutralios, bet, kita vertus, kaip rašo žinynas „Kas ir kuo buvo nacių Vokietijoje?“ (Robert S. Wistrich, Who’s Who in Nazi Germany), kartu vadovavo Danijos pasipriešinimo judėjimo dalyvių persekiojime bei žudynėse. Pavyzdžiui, 1943–1944 m. jis dalyvavo teroristinėje akcijoje Danijoje vadinamoje „Peter“ grupėje, 1944 m. sausio 5 d. nužudant antifašistą, liuteronų pastorių, dramaturgą ir poetą Kajų Munką (Kaj Munk, tikroji pavardė – Kaj Harald Leininger Petersen).
Pajutęs, kad jo karjera krypsta vakarop, 1944-ųjų spalio 19 d. pats pasidavė amerikiečių pajėgoms. Siekdamas išvengti atsakomybės už karinius nusikaltimus, A. H. Naujocks pasiūlė savo paslaugas ir jiems, bet šie atsisakė. Niurnbergo procese liudijęs H. Naujocks teigė vykdęs gestapo vado Heinricho Müllerio nurodymus (jo liudijimas teisme paskelbtas rinkinyje „Nacių konspiracija ir agresija“ 1945 m. lapkričio 20 d.(Nazi conspiration and aggression“, Vol. V (p.739), Vašingtonas, 1946; taip pat: The Gestapo on Trial– Evidence from Nuremberg, Barnsley (JAV), 2014 (p.19).)), tad kalėjimo išvengė, o 1947 m. kovo 17 d. pateko į karo belaisvių stovyklą Nr.611596 (žr. nuotr.), iš kurios nesėkmingai mėgino pabėgti. 1947 m. buvo perduotas Danijai ir nuteistas, po trejų metų išėjo į laisvę. Turėjo savo verslą Hamburge, pardavinėjo savo memuarus, padėjo vykdyti Otto Scorzeny planą „Odessa“(„Organization der SS Angehėrigen – Organization of SS Members“), pagal kurį rengė nacių pasitraukimą į Lotynų Ameriką, bet pats pasiliko Vokietijoje ir mirė nuo širdies smūgio sulaukęs 54-erių 1966 m. Hamburge, nors kitais duomenimis – 1960 m. balandžio 4 d.
Keletą dienų trukusioje Niurnbergo proceso apklausoje nuo 1945 m. lapkričio11 d. (An Hour with Alfred Naujocks: Nuremberg Interogation 9/11/45) A. H. Naujocks tardytojui pulk. Howardui A. Brundage tvirtina, kad jam 33-ji, išsiskyręs, turi du vaikus, viliasi, kad jie gyvi, kad nacių partijoje buvo nuo 1931 m. iki 1941 m. pradžios, kai išsiskyrė nuomonės su Heydrichu, tada tarnavęs Waffen SS. Jis dvejus metus mokęsis variklių konstrukcijos, o SS patraukė, kai nusipirko motociklą su nacių svastika, tai jį ir paviliojo į SS. Pasimokęs Kilyje mašinų inžinerijos, išvyko į Berlyną, kur dirbo PI („Politinė informacija“, vėliau, 1934 m. vasarą ar rudenį pervadinta į SD). Gaudavo 100 markių per mėnesį. (Šis tardymas perkeliamas į kitas dienas, todėl gana ilgas, apimantis ir operaciją Gleivice, bet įdomus).
Kai kurių istorikų manymu, Gleivico provokacija buvo gangsteriškais metodais įvykdyta karo išvakarėse, bet ja vokiečiai siekė ne sukelti pasaulinį karą, o duoti propagandinį argumentą Londonui ir Paryžiui, kad nevykdytų savo kaip sąjungininkų įsipareigojimų Lenkijos atžvilgiu, atseit, agresorė yra ji pati. Alfredas Helmutas Naujokas nedavė „starto“ Antrajam pasauliniam karui, to karo pirmojo šūvio neiššovė.
Taip, tai buvo uolus nacių sraigtelis, vykdęs kiekvieną jų, nors ir brutaliausią, pavedimą. Vis dėlto baltiškos kilmės žmogus, pradėjęs Antrąjį pasaulinį karą, nors ir tapęs niūriu nusikaltimų simboliu, vertas mūsų dėmesio, mūsų atminties.
Atgal
