POLITIKA
2023.07.14. NATO kritikuojame, bet NATO tai mes
Tomas Čyvas
Žurnalistas
Atūžė, atidūzgė ir praskriejo Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos – NATO – viršūnių sueiga. Kitados labai siekėme būti šio aljanso nariais, o dabar teisėtai aiškiname kur ir kaip organizacija turi judėti. Kiekvienas pasidarė savas išvadas vadams išsisklaidžius, tačiau ar pasitaiko kokių geresnių alternatyvų?
Kitados, kai velionis Algirdas Mykolas Brazauskas (AMB) rašė laišką tuometiniam NATO generaliniam sekretoriui Manfredui Woerneriui, kuriame reiškė pretenziją į narystę, viskas atrodė tolima ir nežinia ar labai tikroviška. Bet pavyko. O šiandien aptarinėjame tikrovę iš vidaus.
Kas ko tikėjosi?
Absurdu, neadekvačiais sprendimais ir panašiomis „grožybėmis“ pirmą dieną, skrisdamas į Vilnių, socialiniuose tinkluose aljanso numanomas ir, neabejotinai, iš anksto apytikriai žinomas formuluotes išplūdo Volodymyras Zelenskis. Užpultos ir narsiai besiginančios tautos vadovas kitaip kalbėti ir negalėtų.
Vilniaus NATO viršūnių susitikimas
NATO įsikūrė 1949 metais. Roger-Viollet via AFP
Kai Rusija puolė, jam siūlyta politinė priebėga keliose Vakarų šalyse. Jis liko su tauta ir su ja kovoja. Jei būtų kitaip, Vilniuje niekas nebūtų dabar susirinkęs. Jo emocijos suprantamos, o gal ir ne tik emocijos. Skrido jis į politinį turgų, o turguje reikia šaukti didžiausią kainą bei derėtis. Juolab, kad antrą dieną visi buvo vienas kitam palankesni.
Visi, neabejotinai ir V. Zelenskis žinojo, kad Ukraina negaus Vilniaus sueigos metu kvietimo įstoti. Kariaujančių šalių aljansas istoriškai nepriima. Net Graikijos ir Turkijos atveju abi pusės buvo pradžioje apramintos, nors nėra susitaikę iki šiol. Ir net ši analogija nebūtų įmanoma, nes Rusijos priėmimas kartu su Ukraina vargu ar kam pasirodytų įdomiu variantu.
Ko tikėjosi Lietuva? Verslas turėjo lūkesčių, politikai irgi. Pavyzdžiui, apie verslą. Galima paskaityti ir štai ko: „Artėjant vienam svarbiausių įvykių šiuolaikinės Lietuvos istorijoje, atsakingai darėmės namų darbus. Komunikavome su už eismo ribojimus atsakingomis institucijomis ir pagal tai perdėliojome prekių pristatymo grafikus, personalo atvykimo ir išvykimo procesus. Be to, pasididinome ir atvežamų produktų kiekį. Įdirbis pasiteisino – aštuoniose centre esančiose „IKI Express“ parduotuvėse sulaukėme 12 proc. daugiau pirkėjų nei tomis pačiomis dienomis prieš metus“, – statistika dalijasi Vaida Budrienė, kuri yra šio tinklo atstovė.
Kiti tinklai gal irgi ko nors tikėjosi, kiek gavo, o kiek ne – gal ir papasakos. Tautosakoje pasiruošimas svečių priėmimui pagimdė anekdotų, bet apie tai kitą kartą.
Politikos apžvalgininkai, kaip visada, drąsesni. Antai Rimvydas Valatka sako, kad Ukrainos nepakvietimas į NATO tiesiog dabar yra nuolaida „Europos kinkadrebiams“. Jam daug kas antrina socialiniuose tinkluose, nes drąsa, sėdint minkštame fotelyje yra gana pigi.
Mes patys NATO narystės prašėmės, o dabar daugiau karių ir garantijų norime todėl, kad tikrai baisu. Mums yra baisu čia ir dabar. Lietuviui, latviui, estui, lenkui. Netgi suomiui ir švedui, kurie irgi stoja į NATO. Portugalui arba italui – mažiau. Ir tai sunku pakeisti.
Rusija, kuri demagogiškai staugia apie tai, kodėl plečiasi NATO, klausime palieka esminį atsakymą – visi bėga nuo jos, kas jos agresijų atsikando. Nuo Karelijos iki Besarabijos. Tad europiniame teatre viskas aišku. NATO išsiplėtė, priešingai, nei norėjo dėdė Vova.
Ar tobula NATO organizacija?
Kitados vienas dabartinis Užsienio reikalų ministerijos klerkas net siūlė NATO vadinti ŠASO, nes taip esą lietuviškiau. Ir kas tik nuo to laiko nepanoro įspirti. O visgi, ką turime? Ką turime mes ir ką turi Ukraina?
NATO įsikūrė 1949 metais. Nesvarbu, ką suoktų ar ūbautų sovietiniai ir prorusiški propagandistai, jokie aljanso ar Amerikos radijo kanalai nevedė žmonių į miškus kautis su okupantais. Tai techniškai neįmanoma, nes 1951 metais, kai lietuviškai prabilo „Amerikos balsas“, partizaninis judėjimas jau buvo slopstantis ir naujokų nepriėmė.
Lietuvai JAV, Jungtinė Karalystė ir kitos Vakarų šalys įsipareigojimų nebuvo skelbusios, NATO narystės nebuvo, tad ir pretenzijos negali būti reiškiamos.
Dainos su motyvais „Jau dunda žemė Vakaruos“ buvo daugiau partizanų saviguoda, nes jie, net 1949 metais prasidėjus Korėjos karui, teturėjo tą vienintelę, kartais įsikalbėtą viltį – karas tarp JAV ir SSRS.
Nebuvo tada jokio trijų dešimčių šalių aljanso, kur būtų paskelbta, kad vieną iš mūsų užpuolęs gausi į snukį nuo visų. Nebuvo. Tada, kai Jonas Žemaitis Vytautas rašė savo deklaracijas ir konstitucijų projektus, jis tikrai buvo be paramos. Be nieko. „Vienui vieni“ buvo mūsų partizanų vadai.
Kas būtų jeigu
Tiek Juozas Lukša-Daumantas, tiek Jonas Žemaitis-Vytautas, tiek Adolfas Ramanauskas-Vanagas į tuometines Vakarų konferencijas su stalinistine SSRS žvelgė su panieka ir prakeiksmais. „Konferuoja su mūsų budeliais“, – sakė Juozas Lukša Daumantas.
Šis partizanas gebėjo perkeliauti Lenkiją, Karaliaučiaus sritį du kartus. Ir patekti į Švediją, Prancūziją. Grįžo, nors galėjo to nedaryti ir žuvo.
Paspėliokime, ką būtų padarę mūsų partizanai su tuo paramos lygiu, kokį gauna dabar Ukraina? Ne, tai joks ne pavydas. Tai bent iš dalies išmoktų pamokų iliustracija. Istorija nepakenčia tariamųjų nuosakų.
Štai ir išvada, ponai, kuri gana banali, daug kam galinti nepatikti, bet vargu ar nuginčytina: NATO yra geriausia, ką galima turėti. Nepaisant transporto nepatogumų, sraigtasparnių dūzgesio, politikų ir viešųjų ryšių demagogų patetikos. Alternatyvas matote? Kokias? Neutralitetas, kad jį kur velniai, veda ten, kur jau buvome. Atgal gulaguosna, maskolių vergijon.
Labai pragmatiška ir logiška yra verčiau jau aiškintis tarpusavyje. Žinoma, aštriai, kartais piktai ir nepamirštant, kad portugalas arba kanadietis mato gaublį kitaip nei lietuvis ar lenkas. Tai nėra lengva, bet tai geriau, negu Gulagas, nors visi tie žali kursai arba socialinės lytys ir labai užknisa. Kur gi kitur dėtis?
NATO esame mes. Todėl, beje, ir kritika dėl pasiruošimo, vyksmo ir padarinių yra ne koks nors priešiškas veiksmas, o demokratinis procesas. Tad apie vykdymą, kainas (kaip užsiminė pats G. Nausėda) ir kitus aspektus dar pasikalbėsime. Kaip ir apie tuos, kas Ukrainos žmonių kraujuje darosi verslą. Kad ir ragindami skambinti fiktyviais telefonais.
Atgal
