POLITIKA
2023.06.11. Ideologinis radikalizmas – kelias į šizofreniją
Marius Kundrotas,
Politologas
Daugelis lietuvių dar atsimena bolševikinę santvarką, viešpatavusią liaudies vardu. Bolševikai tiesiog garbino liaudį ir tuo pat metu laikė ją po padu. Jie veikė liaudies vardu, bet laikė ją avių banda.
Ne liaudis sprendė savo likimą, bet vadai sprendė už ją. Pradėję nuo tarybų, kurtų iš apačios ir davusių vardą visai santvarkai, bolševikai baigė totalitarine sistema, kur sprendimai vykdavo iš viršaus.
Deklaruoti liaudies valdžią laikant ją vergijoje ir visiškame pavaldume – absoliutus prieštaravimas sau. Jei deklaruojantysis realiai suvokia, ką daro, tai – ciniškiausia įmanoma veidmainystė.
Bet juk buvo nuoširdžių bolševikų, išties maniusių, jog viskas čia teisinga. Jiems taikytina kita diagnozė: šizofrenija.
Analogiškas nacistų atvejis, tik liaudies vietoje čia buvo tauta. Pasak Entonio Smito (Anthony D. Smith) požiūris į tautos santykį su valdžia – viena esminių charakteristikų, skiriančių nacizmą nuo klasikinio nacionalizmo.
Nacionalistui, lietuviškai – tautininkui, tauta yra tikrasis suverenas, nacistui – tik valdinė. Nors būta ir esama autoritarinio nacionalizmo pavyzdžių, kai tautos priekyje stojo vadas, visgi vadas nėra viešpats ar šeimininkas, be to, tai dažniausiai būna laikinas etapas brandinant tautą savivaldai.
Nuoširdaus nacisto santykis su tauta – toks pat šizofreniškas, kaip nuoširdaus bolševiko – su liaudimi. Ir tai nėra tik istorinės detalės: tiek bolševizmo, tiek nacizmo recidyvai kartojasi ir šiandieninėje politikoje.
Ne išimtis ir šiuolaikinis liberalizmas, tiksliau – tai, į ką jis išaugo ir kas juo dabar vadinama. Čia tautos ir liaudies vietoje ant pjedestalo keliamas individas. Viskas skirta jo laisvei.
Bet jei individas siekia laisvės savaip, kitaip nei tai numato šiuolaikinių liberalų programa, jo laukia sankcijos ir represijos. Šiuolaikinis liberalas numato individui laisvę būti gėjumi, lesbiete ar migrantu, bet atmeta jo laisvę būti konservatyviu tautininku, ginančiu prigimtinę šeimą ir tautą savoje tėvynėje. Tai vadinama homofobija ir ksenofobija.
Kai kurie konservatyvesni vertintojai teigia, kad tai – išvis ne liberalizmas. Prisimenant Džoną Stiuartą Milį (John Stuart Mill), jis labai skeptiškai vertino viešuosius reglamentus, varžančius individo laisvę, kaip ji besireikštų, o Volteras (Voltaire) reiškė ryžtą gyvybės kaina ginti svetimą ir net priešingą nuomonę.
Užtai šiandien liberalizmo vardu veikianti ideologija kartais vadinama kultūriniu marksizmu, nes ji iš esmės atitinka neomarksistų Antonijo Gramšio (Antonio Gramsci), Djordžio Lukačo (György Lukács) ir Herberto Markuzės (Herbert Marcuse) linijas.
Visgi tokiame vertinime esama bent poros problemų. Karlas Marksas (Karl Marx) kūrė ekonominę, o ne kultūrinę teoriją. Kultūra pasak jo yra antraeilis reiškinys: ekonomika – bazė, kultūra – tiktai antstatas.
Tad pati sąvoka „kultūrinis marksizmas“ taip pat yra šizofreniška. Antra, totalitarinės tendencijos liberalizme yra gerokai senesnės už K. Marksą. Mažų mažiausiai – nuo Maksimiljeno Robespjero (Maximilien Robespierre), Žano Polio Marato (Jean-Paul Marat) ir Emanuelio Sen Žiusto (Emmanuel de Saint-Just) laikų.
Jakobinai pirmieji iškėlė laisvės vėliavą taip aukštai, kad konservatyvesniems piliečiams ją tapo sunku pasiekti. Nepasiekusiems grėsė giljotina. Teoriškai liberalizmas ir totalitarizmas yra priešybės, bet nuo jakobinų Prancūzijos iki Džastino Trudo (Justin Trudeau) Kanados regime liberalaus totalitarizmo pavyzdžius. Tik dabar giljotina veikia politinio, socialinio ir teisinio marginalizavimo forma.
Ideologinis radikalizmas atsiranda tada, kai bandoma visą žmogaus ir pasaulio būtį paaiškinti viena vienintele kategorija. Ar tai būtų laisvės, ar lygybės, ar tautos, ar liaudies kategorija. Kai tikrovė suspaudžiama į vieną idėją.
Skirtingos tautos skirtingai linksta į kraštutinumus. Prancūzai, rusai, vokiečiai, jeigu jau linksta į konservatizmą – tai iki juodosios šimtinės, jei į nacionalizmą – tai iki šovinizmo, jei į kairę – tai iki H. Markuzės ar Josifo Stalino. Kiek mažiau į kraštutinumus linksta italai ir ispanai.
Arčiausiai centro iš didžiųjų Europos tautų balansuoja anglai. Šia savybe pasižymi ir Vidurio Europos tautos, įskaitant lietuvius.
Užtai keista matyti centristinę tautą su kraštutine valdžia. Tokį pavyzdį matome šiandien Lietuvoje, kur liberalais ir net konservatoriais besivadinanti valdžia iš esmės atstovauja kraštutiniajai kairei.
Taip yra todėl, kad mūsų valdžia idėjų semiasi iš radikalių Vakarų partijų, o ne iš savo tautos dvasios.
Žinoma, kraštutinumo ir nuosaikumo sampratos priklauso nuo kiekvieno individualaus atskaitos taško. Kraštutinėje kairėje esančiam žmogui centristas atrodys kraštutiniu dešiniuoju ir atvirkščiai.
Radikalumas atskiru klausimu savaime nėra sisteminio radikalumo ženklas. Lietuvos Nepriklausomybės aktas buvo radikalus žingsnis, lyginant su „suverenumu“ Sovietų Sąjungos sudėtyje, bet vargu, ar visi šio akto signatarai buvo sisteminiai radikalai.
Išeitis iš padėties būtų konservatizmas racionaliąja forma. Konservatizmas nėra ideologija siaurąja šio žodžio prasme.
Tai – nuolat evoliucionuojanti filosofija. Filosofija – tai mąstymas, kuriam nėra ribų. Ideologija mintis įrėmina. Visgi ideologija plačiąja prasme – tai idėjų sistema.
Būtent tokia sistema gelbsti nuo vienos idėjos monopolio. Ideologija siaurąja prasme – tai dogmų rinkinys, kur idėjos priimamos be kritikos. Tokia ideologija visada veda tik į kvailybę ir vergystę.
Sveikas konservatizmas imlus kiekvienai racionaliai idėjai iš bet kokio rinkinio. Jis gali būti liberalus, kiek tai reiškia pagarbą žmogaus asmeniui.
Socialistinis, kiek tai reiškia stiprią bendruomenę ir valstybę. Nacionalistinis, kiek tai reiškia prigimtinę ir kultūrinę tapatybę. Žalias, kiek tai reiškia meilę kūrinijai.
Bet visais šiais atvejais tikras konservatorius pirmiausiai sieks darnos. Darnos tarp skirtingų idėjų ir žmonių.
Būtent darna yra konservatyvios filosofijos šerdis. Tebūnie darna.
Atgal
