POLITIKA
2023.05.25. Rusijos imperializmo aidai – žvilgsnis iš Baltijos šalių
.jpg)
Edwardas Lucasas
Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas
Karas Ukrainoje patvirtino Rytų Europos šalių nerimą. Ar dabar joms pavyks įtikinti globaliuosius Pietus dėl Rusijos imperializmo?
Kuo arčiau Rusijos atsiduriate, tuo aiškesnis vaizdas. Per praėjusį savaitgalį Taline vykusią Lennarto Meri konferenciją, kasmetinį saugumo renginį, pavadintą gerbiamo pirmojo šalies prezidento vardu, išryškėjo nesusipratimų ir įžvalgų.
Ore tvyrojo atgailos dvelksmas. Vokiečių pareigūnai apgailestavo dėl savo šalies godumo ir naivumo pastaraisiais dešimtmečiais. Amerikiečiai, dalyvavę 2009 metų išpūstame ir pražūtingame „santykių perkrovime“ su apsimetėliškai liberaliu tuometiniu Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu, peikė ankstesnę Vakarų toleranciją Kremliaus militarizmui ir smurtui. Jie teigė, kad dabar jau aišku, jog šie dalykai buvo įaugę į Rusijos sistemą nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio. Prancūzijos atstovas ne kartą patikino konferencijos šeimininkus, kad jo šalis yra įsipareigojusi juos ginti. Kodėl dėl prezidento E. Macrono vienas kitam prieštaraujančių teiginių šie patikinimai buvo tokie būtini, nesiaiškinta. Švedai ir suomiai, kurie pastaraisiais dešimtmečiais savo Baltijos kaimynes laikė netašytomis ir isteriškomis, pasmerkė Rusiją, gyrė NATO ir džiaugėsi naujai atrasta bendra regionine tapatybe.
Ukrainos palaikymo akcija Vokietijoje
Estai pernelyg mandagūs, kad girtųsi, tačiau nedaugeliui dalyvių kilo abejonių dėl šalies pastangų remiant Ukrainą (karinei ir kitokiai pagalbai Estija skyrė daugiau nei 1 proc. savo BVP). Neliko nepastebėtas ir didelis Estijos gynybos biudžetas (dabar jis artėja prie 3 proc. BVP). Mintis, kad Rusija iš prigimties yra giliai imperialistinė, kadaise atmesta kaip Baltijos šalių potrauminio streso sutrikimas, dabar yra įprasta. Taip pat ir mintis, kad Ukraina turi ryžtingai laimėti ne tik karą, bet ir taiką: su atstatymu, reparacijomis ir, svarbiausia, naryste NATO. Ką tik perrinkta Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas pabrėžė, kad būtina atsakomybė už Rusijos karo nusikaltimus. Atėjo laikas visam laikui nutraukti agresijos ciklą, sakė ji.
Praėjusių metų konferencija vyko nervus draskančiais pirmaisiais karo mėnesiais. Šiemet naujienos buvo geresnės, tačiau konferencijų salėje tvyrojo nekantrumo atmosfera. Kodėl viskas taip ilgai užtrunka? Rusijos grasinimai branduoliniu eskalavimu pasirodė esą tušti; mes žinome, ko reikia ukrainiečiams. Kodėl jiems to tiesiog neduoti?
Tai būtų buvęs geras klausimas Vašingtonui, tačiau pasaulio hegemonas nusprendė nesiųsti savo atstovo. Tuo taip pat išvengta būtinybės spręsti Ukrainos narystės NATO klausimą. Prezidento Joe Bideno asmeniniu reikalavimu šis klausimas atidėtas iki artėjančio Aljanso viršūnių susitikimo Vilniuje. Kai kas girdi grėsmingus 2008 metais Bukarešto NATO aukščiausiojo lygio susitikime įvykusios pražūtingos klaidos, kai tuometinė Vokietijos vadovė Angela Merkel užblokavo Sakartvelo ir Ukrainos narystės veiksmų planą, aidus. Tai atvėrė kelią Rusijos karui prieš Sakartvelą po kelių mėnesių.
Tačiau dabar situacija visai kitokia. Europiečiai remia Aljanso plėtrą, o amerikiečiai yra neryžtingi. Tuomet Ukraina buvo bejėgė, o dabar ji yra užgrūdinta ir pajėgi sąjungininkė. Bet kokiu atveju 2008 metų lošimas akivaizdžiai nepavyko: Rusija tuščią pažadą dėl kada nors galimos narystės įvertino kaip blefą ir provokaciją.
Didžiausias iššūkis konferencijos konsensusui kilo iš kitos pusės – iš šalių, kurios į karą Ukrainoje žiūri daugiausia per antiamerikietiškumo prizmę. Stebina tai, kad tiek daug didžiausių pasaulio demokratinių valstybių – Brazilija, Indija, Indonezija, Nigerija ir Pietų Afrika – abejingai arba visiškai priešiškai vertina Ukrainos padėtį. Šiuolaikinio Rusijos imperializmo prigimtį galbūt geriausiai gali paaiškinti žmonės, kurie patys patyrė sovietinį kolonializmą, o po to – ilgus metus, kai turtingieji ir arogantiškieji žvelgė į juos iš aukšto, jų nepaisė ir juos išnaudojo. Pokalbis tarp tų, ką anksčiau vadinome „Rytų Europa“, ir tų, ką vadinome „Trečiuoju pasauliu“, šių metų konferencijoje tik prasidėjo. Tikėkimės, kad jis bus tęsiamas.
Atgal
