POLITIKA
2023.05.07. Kodėl žurnalistika praranda gylį?
Česlovas Iškauskas
Kasmet gegužės 7 dieną minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena mums primena ne tik rusų carinės valdžios represijas prieš lietuvių kalbą, raštą ir laisvą žodį, bet ir tampa gera proga pasvarstyti dabartinės žurnalistikos padėtį bei jos veiksmingosios atšakos žiniasklaidos skaudulius. Prabėgus 120 metų nuo lietuviškos spaudos atgavimo tų profesinės žurnalistikos opų netrūksta… Siūlome pastabas iš almanacho „Žurnalistika“.
Profesija – pusė amžiaus
Ilgametis žurnalistinis darbas įvairiose žiniasklaidos priemonėse, ko gero, leidžia dalytis mintimis apie žurnalistiką, jos tendencijas, šviesiąsias ir tamsiąsias puses. Iš tikrųjų, vos baigęs vidurinę mokyklą puikaus kūrybinio mokytojo Vinco Staniulio buvau pakviestas į Prienų rajono laikraščio „Naujas gyvenimas“ redakciją, kur dirbau ir fotokorespondentu, ir literatūriniu redaktoriumi. O ir studijuodamas praktiką atlikau ir šiame laikraštyje, ir „Telefilme“, ir Lietuvos televizijos jaunimo redakcijoje, greta domėdamasis televizijos dokumentika ir meniniu kinu. Baigęs studijas VU, buvau įdarbintas radijo propagandos redakcijoje, bet paskui su politinėmis apžvalgomis perėjau į televiziją. 17 metų išdirbęs LRT, iš jos buvau išprašytas, bet iki šiol nemečiau politikos apžvalgininko amato. Kitaip sakant, mano sukrautas žurnalistinio darbo stažas siekia jau 47 metus…
Žinoma, ne metais matuojamas žurnalisto įdirbis. Sovietiniais ideologizuotais laikais ir nepriklausomoje Lietuvos sukauptas patyrimas leidžia palyginti tuos abu laikmečius, geriau suprasti žurnalistikos teoriją ir praktiką. Ramia širdimi galiu pripažinti, kad savo kūrybinėje veikloje žurnalistikos principų nesu išdavęs, nors ir kaip kai kas norėtų rasti joje įvairių „kabliukų“...
Bet šįkart ne apie save.
Ką tiria tiriamoji žurnalistika?
Žinynuose rašoma, kad žurnalistika semantine prasme suvokiama kaip dienos naujiena, kaip laikraštinis dienynas, tačiau iš tikrųjų ši sąvoka platesnė. Tai ir žinių, informacijos rinkimas, jos tyrimas, objektyvus skleidimas, platinimas ir t.t. Žurnalistas daro didelę įtaką formuojant visuomenės nuomonę. Ne šiaip sau sakoma, kad žurnalistika (ar žiniasklaida) yra ne tik viena seniausių profesijų (seniausia – prostitucija), bet ir ketvirtoji (o gal ir trečioji ar antroji) valdžia…
Nėra abejonių, kad Lietuva – demokratinė valstybė. O žurnalistikos reikšmė demokratijai taip pat neabejotina. Galbūt, kaip tvirtina amerikiečių apžvalgininkas, pirmasis apibūdinęs Šaltojo karo sąvoką, Valteris Lipmanas (Walter Lippmann), ji tėra tarpininkė tarp visuomenės ir elito (valdžios), o JAV filosofas, socialinių reformų teoretikas Džonas Devėjus (John Dewey) tikina, jog žurnalistai atstovauja bendruomeninę žurnalistiką ir yra jos informatoriai.
Gyvenimas parodė, kad tai gana siauras šios profesijos aiškinimas. Gal jau 20 metų, kai gyvuoja žurnalistikos „sunkioji artilerija“ – tiriamoji žurnalistika. Apie ją magistro darbą parašiusi VU komunikacijos fakulteto doktorantė 2020 m. atkreipė dėmesį, kad iki 2015 m. šios žiniasklaidos rūšies dar nebuvo, o pirmoji kregždė buvo tais metais portalo 15min.lt įkurto pirmojo Lietuvoje tyrimų skyriaus darbai. Po trijų metų tokį tyrimų padalinį įkuria ir LRT, o kitąmet atsiranda vieno tyrėjo Š. Černiausko „Siena“. Bet jau 1991 m. įsteigus VU komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutą, jame dėstoma vadinamoji analitinė arba tiriamoji žurnalistika. Buvo leidžiamas mokslo darbų žurnalas „Journalism research/Žurnalistikos tyrimai“.
Žurnalistika – pramoga?
Nesiimsiu viso šio laikotarpio analizės, tik pastebėsiu, kad, kuo daugiau žurnalistai įgyja patyrimo ir yra saistomi visuomeninio gyvenimo normomis bei teisės aktais, tuo jų kūryba praranda gylį, analitinį pobūdį ir slysta į paviršutiniškumą, pramoginę, linksminamąją erdvę. Žurnalistika tampa šou verslo dalimi, o dažnai aptarnauja oligarchines grupes, politinius susivienijimus, verslo bendroves. Televizijos ir interneto svetainės mėgaujasi pramogų, sekso, skandalų industrija, nustumdamos į kažkelintą vietą svarbius valstybės įvykius ir reiškinius, esminius žmonių poreikius. Antai, pagrindinėje TV vakaro žinių laidoje pirmiausia skelbiama, kaip ugniagesiai iš medžio išgelbėja kačiuką arba kažkokios Siegel skyrybų peripetijas, o tik po to transliuoja reportažą iš valstybės šventės. Didžiausias Baltijos šalyse portalas ištisą rubrika skiria naujienoms apie lovos pomėgius, sekso pozas arba panacėjai nuo vėžio, o svarbiausioms naujienoms atsiverti reikalauja registracijos ir apmokėjimo… TV ir interneto svetainės sunkiai įsileidžia ne jų sąrašo politologus ir apžvalgininkus, bet uoliai aiškina kebabų naudą jaunam organizmui ar – kaip skaniai kvepia masinių savigyros opusų autorius…
O pastaruoju metu paviršutiniškumas virto rimta krize. Neturiu galvoje žiniasklaidos pomėgio narstyti nieko vertą kažkada įvykusio Prezidento įstojimo į komunistų partiją faktą, o kur kas pavojingesnį reiškinį – atvirą VU mokslininkės puolimą, kad ši savo mokslinę knygą pristatė ne pripažintoje televizijoje, bet kažkokiame odioziniame, „jūtubo“ kanale, kurio, beje, vadovė yra dėsčiusi tiriamąją žurnalistiką VU. Išpuolis pasiekė apogėjų, sugadino mokslininkės sveikatą, o jos karjera pakibo ant plauko, bet ataka nesiliovė iki šiol, netgi rašant šias eilutes…
Sakysite, tai seno bambeklio dejavimai. Anaiptol. Žurnalistika praranda ne tik gylį, bet ir plotį, kai iš jos buvo reikalaujama žvelgti visuomeniniu, valstybiniu, netgi nacionalinio saugumo aspektu. Lietuva pergyvena nelengvus laikus, kai už jos sienų brazda ginkluotas agresorius. Kiekvienas žurnalistikos atskleistas faktas, reiškinys, tyrimas turi būti vertintinas dar ir tokiu aspektu: ar tuo nepasinaudos priešas? Kam tai naudinga? Jeigu kiekvienas mūsų kurdamas tai turės galvoje, tai jo darbas taps valstybės pamatų stiprinimu, o ne ardymu.
Atgal
