POLITIKA
2023.03.07. Kovo idos lietuviškai
Česlovas Iškauskas
Taip pavadindamas straipsnį, pasidomėjau, ką gi reiškia nuo jaunystės žinomas terminas „Kovo idos“. Žinynuose rašoma, kad taip romėnų kalendoriuje buvo apibūdinama kovo 15 d. arba mėnesio vidurys (lot. Idus). Ši tradicija buvo pažeista, įsigalėjus Julijaus kalendoriui, tačiau terminas dar ilgą laiką dažniausiai naudotas nusakyti pavasario mėnesio viduriui.
Atrodo, tai nekaltas kalendorinis žymuo. Tačiau Kovo idos yra labiausiai žinomos kaip diena, kai 44 m. pr. m. e. buvo nužudytas Gajus Julijus Cezaris. Dar ir šiandien kiekvienos kovo idos Romoje minimos pasipuošus togomis Cezario mirties vietoje. Paprastai imperatoriaus rūbais apsirengę keliasdešimt „imperatorių“ nuo Romos Panteono su šūkiais „Ei tu, Brute!“ žygiuoja iki tos vietos, kur neva respublikos atgaivinimo siekęs Brutas posėdžiui pirmininkaujantį Cezarį nudūrė Forume, senato salėje. Prieš 10 metų archeologai tą vietą aptiko vadinamoje „Torre Argentina“. Su idomis susijusi ir kita jų metaforinė prasmė – neišvengiamai artėjančios nelaimės nuojauta.
Tiesioginė Kovo idų projekcija į šiandieną sunkiai įmanoma. Na, turime savo ir brutų, ir cezarių ar kitų diktatorių (ir ne tik psichiatrijos skyriuose), ir nuožmią kovą dėl postų, o Rusijos istorijoje – ir šlykščių carų nužudymų. Neslėpkime, kad kai kas tokios baigties laukia ir dabartiniame Kremliuje…
Tačiau Lietuvai šis kovas įdomus kitu aspektu: mus supa svarbūs ir nelabai svarbūs įvykiai bei datos. Šiomis dienomis lyg mantrą kartojame: rinkimai, Pranešėjas, Prezidentas. Šalies vadovo veiksmai įdomūs savaime vien dėl jo statuso valstybėje. Rinkimai į savivaldos organus ir merus yra kaip savi marškiniai prie kūno, nes paliečia gyvybiškai būtinus piliečio egzistavimo poreikius. Jei prezidento institucija iš esmės tolokai nuo žmogaus, Seimo priimami teisės aktai iki piliečio atkeliauja kitais, dažnai pakitusiais pavidalais, tai rajono ar miesto tarybos sprendimai lemia konkrečios bendruomenės gyvenimo sąlygas ir kokybę. Nors sakykime tiesiai: kuo valdininkas arčiau žemės, t.y. savo rato, tuo jis labiau negaili jam prieinamų gėrybių ir sau, ir savo plačiai giminei.
O štai Pranešėjas… Čia Jūsų komentatorius nenori veltis į tą šaršalą, kuris galėtų būti pagrindine šios apžvalgos tema. Kodėl? Ogi todėl, kad jis visai neįdomus eiliniam rinkėjui, kaimo žmogeliui, o jeigu ir domina, tai tiek, kiek tame skandale skamba girdėtos pavardės, šio spektakliuko intriguojančios detalės. Vargu ar ką priverčia susimąstyti, kodėl Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ pasirodė vasario pradžioje, likus kokiam mėnesiui iki savivaldos tarybų rinkimų. Artėjanti Vilniaus knygų mugė ir gerai surikiuota komunikacija (šis terminas pastaruoju metu irgi patenka tarp nacionalinių „raktinių“ žodžių) autorių tyrimui užtikrino intrigą, kurią taip mėgsta dauguma televizinių serialų apie Izaurą žiūrėtojų. Na, sakykite, argi neįdomu, kas tas paslaptingas VSD kompromituojantis Pranešėjas, kiek su skandalu susijęs pats Prezidentas, dar tik rinkdamas savo komandą rinkimų kampanijos metu neva prašęs pateikti informaciją apie būsimus patarėjus, koks diktatorius tas VSD vadas, pirma apdovanojęs, o paskui atsikratęs talentingu ir darbščiu Pranešėju… O sąmokslo teorijų virvutė vejasi iki pirmosios ponios Dianos (ką ji naktį šnabždėjo savo vyrui?), iki neapmokėtų Prezidento komunikacijos verslo paslaugų, iki konservatorių lyderių, kurie, žinoma, visada už viską kalti, o jau Žygimantas Pavilionis, kurio neva iniciatyva tokia informacija buvo renkama, tai apskritai… Ir nors G. Nausėda bei VSD vadovas Darius Jauniškis kelis kartus neigė tokios informacijos rinkimo praktiką, įslaptintas Pranešėjas herojaus vaidmeniui tinka geriau. Net atskleista jo pavardė nenumaldė noro tęsti šią „bakchanaliją“…
Nesakau, kad Kovo idos gali baigtis antikiniu susidorojimu. O ir tyrimus žurnalistai gali ir privalo atlikti. Bet tokie, kurie turi valstybinę reikšmę, privalo būti daromi ypač atsakingai ir – numatant pasekmes Lietuvai. Sukompromituoti valstybės vadovus ir institucijas, ypač pagrindines, nesudėtinga, prisidengus įslaptinto Pranešėjo (buitine kalba – Skundiko) teiginiais, kurie pateikti jau kaip kaltinimai.
Rusijos apžvalgininkai tik trina rankomis ir pirštu rodo Vakarams, kam šie patiki atstovavimą Rytų Europoje, ypač karo Ukrainoje akivaizdoje.
Kad daug kas nori pasišildyti rankas iš šio skandaliuko ir čia, Lietuvoje, liudija… trofėjinis iš Ukrainos atgabentas pamuštas rusų tankas, kuris Vilniaus centre tapo tarsi lakmusu, parodančiu, kiek dar daug šalia mūsų tarpsta Putino gerbėjų, ne tik raginančių žudyti ukrainiečius, bet lyg tas Brutas besitaikančių įsmeigti peilį į Lietuvos atkurtą nepriklausomybę, kuri greitai pažymės Kristaus amžių.
Atgal
