POLITIKA
2023.02.18. Kaip „žmogaus teisių gynėjai“ kūrė beraščių visuomenę
Marius Kundrotas
Politologas
Įsibėgėjant rinkimų kovai į politines batalijas jungiasi ir partijos, ir visuomeninės organizacijos. Tarp jų – vadinamieji „žmogaus teisių gynėjai“, kurių žmogaus teisės dažniausiai ribojasi lytinės ir tautinės egzotikos sklaida. Šįsyk užsipultas krikščionių ir tautininkų koalicijos kandidatas į Kauno miesto merus ir savivaldybės tarybos narius – Darius Trečiakauskas.
Debatuose kandidatas pacitavo Adolfą Hitlerį, konkrečiau – jo žodžius, jog valdžiai laimė, kai žmonės nemąsto. Akivaizdu, kad kruvinas diktatorius cituotas negatyviame kontekste. Tai – pavyzdys, kaip nereikia mąstyti ir elgtis. Autoritarinės ir totalitarinės tendencijos reikalauja griežto atsako, bet tam būtina žinoti istoriją, suvokti, kur tos tendencijos veda, ir atpažinti, jeigu jos kartojasi dabartyje.
Bet tragikomiškai pagarsėjusiam „Žmogaus teisių centrui“ atrodo kitaip. Anot jų, A. Hitlerio citavimas normalizuoja šį asmenį ir jo skleistas agresyvias idėjas. Kyla klausimas – ar užmiršdami blogus praeities pavyzdžius, atsisakydami žinoti ir suvokti tamsių asmenybių mintis ir veiksmus, galime įveikti besikartojančius tokių pavyzdžių recidyvus? Atsaku, ko gero, būtų kategoriškas „ne“.
Vienas iš liberalizmo tėvų – Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill) teigė, kad oponentų idėjas žinoti būtina. Žmonėms būtina turėti pagrįstą įsitikinimą, kad į visus prieštaravimus patenkinamai atsakyta, o kaip į juos bus atsakoma, jei bus vengiama kalbėti apie tai, į ką turi būti atsakinėjama?
Toks buvo liberalizmas savo kelio pradžioje. Dabartiniai „liberaliosios demokratijos“ šaukliai siekia ištrinti bet kokias oponuojančias idėjas ir asmenybes iš žmonių sąmonės. Nėra geresnės paslaugos šių laikų hitleriams, kaip užmiršti tikrąjį A. Hitlerį.
Vakarų „liberalai“ jau cenzūruoja literatūros, kino, skulptūros klasiką, teigdami, jog taip didina lygybę ir atkuria istorinį teisingumą anksčiau persekiotų žmonių ir jų grupių atžvilgiu. Cenzūros objektais tampa netgi tokie humanistinės kultūros šedevrai kaip „Heklberio Fino nuotykiai“, „Dėdės Tomo trobelė“ ir „Nublokšti vėjo“, nes juose vaizduojami tamsūs praeities reiškiniai, prieš kuriuos ir pasisakyta. Panašu, kad šią politkorektiškumo madą kai kas jau bando perkelti ir į Lietuvą.
Taip kuriama beraščių visuomenė. Neišmananti istorijos pamokų. Taip „žmogaus teisių gynėjai“ pjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Kaip kovoti su šovinizmu, totalitarizmu ir kitomis agresijos formomis, jei nėra žinių, kur tai veda, ir suvokimo, iš kur tai kyla? Nebent įsivaizduojama, kad užteks pasakyti: X metais gyveno Y žmogus, kuris darė Z. Be autentiškų šaltinių tai liks pasaka. Be įsigilinimo, kodėl tas žmogus elgėsi taip, o ne kitaip, žmonės liks ir be imuniteto.
Neigiamų pavyzdžių atmintis veikia kaip skiepas. Įsileidus ribotą infekcijos dozę kuriami antikūniai. Sterilioje aplinkoje augęs žmogutis, susidūręs su vaikiškiausia liga, rizikuoja susirgti ir mirti. Net jei tikėtume, kad istorijos ir idėjų pasaulio sterilizavimas vykdomas iš gerų motyvų, pasekmės yra tragiškos. Ypač tai pavojinga šiais laikais, kai A. Hitlerį turime kaimynystėje Vladimiro Putino pavidalu. Kastruodami istoriją mažiau stebėkimės, iš kur Lietuvoje auga vatnikai.
Išvada – blogi pavyzdžiai turi būti žinomi. Turi būti gilinamasi į juos įkvėpusių minčių turinį ir eigą. Būtina apie tai diskutuoti ir diskutuoti kuo atviriau. O jei yra nuoširdžių tų pavyzdžių sekėjų, Dž. S. Milis siūlė jiems tiesiog dėkoti, kad susidūrus su klaida galima giliau suvokti ir gyviau pajausti tiesą.
Pastaroji tezė nėra absoliuti. Juk pasitaiko žmonių, kurių intelektualinis ribotumas arba moraliai pikta valia trukdo priimti tiesą. Su tokiais diskusija – bergždžia. Jie bukai kartos savo blėnis, kad ir kokius argumentus jiems pateiktumėte. Bet net ir susidūrus su tokiais žmonėmis naudinga jų išklausyti bent vieną kartą, kad galėtume išstudijuoti jų mąstyseną ir pateikti visuomenei priešnuodį.
Atgal
