POLITIKA
2023.02.18. Atvira, rimta, padoresnė politika. Rusai ir Rusija
Martinas Kraftas
Jonas A.Patriubavičius
Katrė Miknevičiutė
Jie mus šaudė, bet mes apie tai čia pat užmiršome. Įdomu: ar taip bus ir dabar – po šio karo? Ir ar būsime protingesni, jeigu kaip nors izoliuosimės? Ir už tai mus pravardžiuos rusofobais ir vėl kentėsime kančias, galbūt naują okupaciją.
ISTORIJA TREČIA
Įžanga: apie tai, bet ne viską, ką jau rašėme
Po 1941 m. vokiečių okupantai paėmė į nelaisvę šimtus tūkstančių rusų. Dalį jų paleido į kaimus bernais.
Vienas pakaunės kaimas, pavadinimas žinomas, bet neminėsime, gavo 3 naujus gyventojus: Vasilį, Grigorijų ir Ivaną. Po metų trys kaimo mergelės pagimdė 3 kūdikius, paskui dar vieną.. Gerai.
Po karo, kai išvijo vokiečius, buvo jau negerai. Rusų stribų būrys, vadovaujamas ruso, šiame kaime nušovė tris valstiečius, be jokio reikalo ar kaltės: Lapinską Stasį, Striganavičių Kazį ir Karpavičių Joną. Tai yra faktas, o ne rusofobija.
Rusai mėgsta šaudyti, taip pat ir savus, rus naši.
Į vieną kaimą Sibire, dešimtmečiu anksčiau, atsliūkino čekistų baudžiamasis būrys, surinko 80 valstiečių ir visus sušaudė. Taip žuvo žinomo Vasilio Šukšino tėvas. Vasiliui, paskui aktoriui, režisieriui, rašytojui, buvo 11 metų. Motina ištekėjo už kito, Šukšino, kad sūnus galėtų stoti į komjaunimą ir eiti į žmones. Majos Pliseckajos tėvą, ambasadorių Špicbergene, taip pat sušaudė be jokio reikalo. Maja visą gyvenimą nekentė sovietų valdžios.
Bet gyvenimas fantastiškesnis už fantastiškiausią baleto ar bet kokią kitą fantaziją: tarp jos gerbėjų buvo KGB generolų generolas Ivanas (?) Bobkovas, 5-ojo žvalgybinio skyriaus, kuris sekė, persekiojo ir terorizavo inteligentus, viršininkas, sako su charizma. Sako, jis siuntęs žaviausiai pasaulyje balerinai gėlių. Taip pat sako globojęs ir Alą Pugačiovą (kaip žinoma, jos pirmas vyras buvo lietuvis).
Tokia buvo to meto, kuris gavo vardą atlydys (septintojo dešimtmečio pradžia), atmosfera (arba bakgraundas, angl. Background) visiškai toksinė – kaip sako pas mus Amerikoje.
Ir štai tokiame fone rutuliojosi TREČIOJI ISTORIJA, kai to paties kaimo vaikinas (negalima sakyti, kad beviltiškas nevykėlis, – taip į jį žvelgė kai kurios gimnazistės, ypač pirmūnės, kurių namuose buvo fortepijonas) atvyko į Maskvą studijuoti. Ir įsiklepojo panelę sibiriokę, kuriai padarė kai kurį poveikį, kad sutiko po instituto važiuoti prie Baltijos jūros ir pasidaryti, kad ir nedidele savo plačios rusiškos širdies dalimi, tikra lietuve.
Mes jau sutarėme pakeisti savo herojų vardus, kad nebūtų nė kruopelės rusofobijos: ją, rusaitę, vadinsime Anna, jį, kaunietį – Najomiu arba Naiomiu (tai angliškas šio vardo variantas). Toliau pasakosime istoriją ne akademiškai, o vaizdais, scenomis, kaip kokį kino scenarijų.
Ir iš tikrųjų, to laiko gyvenimas buvo tikras absurdas, kaip kine, kur gali nebūti nieko tikro, kokios nors moralės ar meilės – kaip psichiatrijos palatoje. Dialogų žodžiai autentiški, kaip mums sakė, kaip prisimena.
RAKTINIAI ŽODŽIAI
Mobingas – smurtas, tyčinis kito žeminimas, siekiant parodyti kas čia ponas. Paplito (dabar Lietuvoje labai gajus, beveik norma) po 1943 m. Teherano konferencijos, kai J.Stalinas ant laisvojo pasaulio lyderių Čerčilio ir Ruzvelto rėkė, kaip ant piemenų, praganiusių žąsį.
QE (angl. quantative easying)– ponas Mačiulis per televiziją kreivai aiškinęs, kodėl žlunga Lietuvos pieno ūkis, šį terminą išvertė kaip „kiekybinis skatinimas”. Melavo, iš tikrųjų tai skatinimas daryti pinigus iš skolų, tai – tuščias pinigų spausdinimas. Paprastai po to seka finansų krizė.
Alkoholizmas– (pagal 1980 m. laidos (Encycloapedia Brittanica) latentinis homoseksualumas , labai tinka šeimos institutui, kaip valstybės ląstelei, kompromituoti ir naikinti, savižudybėms skatinti. Įsigalėjęs Rusijoje, kaip ir Lietuvoje, epidemijos mastu ir laipsniu. Šios šalys pirmauja pasaulyje savižudybių statistikoje. Lietuva – pirma, Rusija atsilieka. Meilė alkoholiui kaip narkotikui žudo meilę, kurią propaguoja krikščionybė. Šventosios Šeimos gyvenimas, kaip modus vivendi, kai vyras ir moteris elgiasi kaip sužadėtiniai, nustumtas į pašalį. Gimsta kartos, jeigu gimsta, piktų žmonių, kurie labai praverčia, kai valdantieji sukelia karus.
Androgenai – (pagal senovės graikų mitologiją) evoliucijos pradžioje žmonės buvę vienalyčiai, vyras ir moteris viename kūne. Stiprūs, prometėjiškos dvasios. Dzeusas supyko, kad beveik dievai, ir perskėlė pusiau. Toliau žmonija evoliucionavo kaip dvilyčiai. Dėl androgeniškos prigimties žmonės ieško antros pusės, kad atkurtų buvusią vienybę kaip vieną kūną. Gražus ir įtikinamas atsakymas į klausimą, kodėl me esame arba vyras, arba moteris, norime vienas kito, ir mylime vienas kitą, – kad susitiktume su amžinybe.
Mūsų draugystė prasidėjo Maskvoje
Tęsiame pasakojimą apie draugystę, kuri įsiplieskė Maskvoje, nepaisant, kad iš aplinkos sklido signalai, jog nebus nieko gero. Primename tą vietą, kur pasakojimas nutrūko.
Ana ir N. po pamokų išsiskiria. Ana, ta rusaitė su kasa, sako: „Skubu paimti Igoriuką iš mokyklos”. Mūsų herojui Naiomi, toliau N., iš pakaunės kaimo net nekilo minties paklausti, kieno tas Igoriukas. Jam jau buvo niekas nesvarbu. Svarbiausia, kaip pragyventi tas valandas, gal 15 ar 20, kol vėl ją pamatys.
Vaizdas 03
Kitą dieną Ana auditorijoje nepasirodė. Ir kai po dvigubos paskaitos N. atidarė paradines duris, jis pamatė, kad Ana stovi prie stulpo, žyminčio perėją, skaito kažkokius užrašus. Susinervinęs sugrįžo į rūmus, laukė, širdis daužėsi iš baimės, kad laukia ne jo.
Čia atsirado keturios kursiokės, su kuriomis buvo pažįstamas vos vieną parą, ir kvatodamos ant viso koridoriaus, be ceremonijų pagriebė už parankės ir išvedė iš rūmų, bet pamatę, kad tramvajai sustojo prieš perėją, tekinos pasileido į kitą gatvės pusę, palikę N. jo likimo valiai.
Šį kartą likimas buvo palankus, Ana nuleido ranką su sąsiuviniu ir nusišypsojo. Ir vėl N. apėmė jausmas, kad dabar pavasaris ir kažkur netoliese auga ir žydi obelis. Maskvoje buvo geras oras, bet ne pavasaris, ruduo, 6 ar 7-ta rugsėjo diena.
Jiedu perėjo į kitą gatvės pusę, iš kur 2 tramvajus vežė į Sokolnikų arba Preobraženskaja metro. N. klausia, kur jinai važiuoja. Namo, pas Mariją, ten gyvena, Marija – pusseserė ar pusiau pusseserė. „Tai tas Igoriukas – Jūsų ar Marijos?” – „Aš jį myliu kaip savą, bet jis Marijos. Ji dabar laukiasi, labai blogai jaučiasi, reiks gulti į ligoninę. Ir šiandien turėjau nuvesti berniuką į mokyklą. Galėtum mane palydėti iki metro..“ Tai buvo premija, kurios N. nesitikėjo.
Ir žinoma, meilė Igoriukui nebuvo konkurencinga, viskas išaiškėjo, buvo džiugu, kad tiek akmenų akimirksniu nuo širdies nusirito. – „Bet negaliu palydėti, nes turiu užnešti raktą į savo butą. Šeimininkai neįeis į namus. Aš gyvenu čia pat netoliese, butas – senoviniame vandentiekio bokšte, kur kadaise buvo dvaras. Yra ir tvenkiniai.”
„O paskui ką darysi?” – panelė atkakliai sakė „tu”, turbūt, jau laikė rusu. Bet keista, jam tai nekėlė jokios alergijos. – „Paskui planavau važiuoti į centrą. Aš nesu buvęs Maskvoje, pirmas kartas. Iki Sokolnikų eisiu pėsčias, du kilometrai.” – „Tai gal galiu su tavim pereiti tą parką? Įdomu, niekada to nedariau. Užsisėdėjau pas Mariją.“ – „Man, kaimiečiui, bus malonu maskvietei aprodyti Maskvos parka, nors aš čia tik kelios dienos.”
Mūsų herojus nuvedė Aną iki vandentiekio bokšto, kur apsigyveno prieš kelias dienas, padėjo į sutartą vietą raktą.
Ir abu patraukė per parką, kuris buvo kaip miškas. Na, gal toks kaip Vilniaus Vingis, nors gal nelabai: Vingyje perdaug spygliuočių.
Iš pradžių buvo paprastas miško keliukas, kuris netrukus pasuko į asfaltuotą kelią, gana siauras, bet asfaltas. Tuo metu, po karo, visur buvo trūkumų, visko trūko, daug skurdo, asfaltas per parką atrodė prabanga. Panelė Ana ėjo iškėlusi galvą su kuodu iš tos kasos, už kurią ją gyrė profesorius, atrodė žino savo vertę.
Paskui, kai N. sužinojo, kad Ana studijuoja klasikines kalbas, graikų ir lotynų, kai apsišvietė prisiskaitęs apie Atėnų demokratiją, deives, dievus, heteras, verges, kurios įsakinėja karvedžiams, – kai pasidarė šiek tiek miestietis, suprato, kodėl Ana jam sakė „tu“. Nes iš tikrųjų buvo pranašesnė, nes suprato, kad Atėnų demokratija pranašesnė už Maskvos, nes anoje buvo daugiau moralinės laisvės. Ana jau buvo šiek tiek deivė, nors gyvenimas vertė būti verge. Ir šis neatitikimas kėlė didelį nerimą. O realus pavojus kilo dėl to, kad jie buvo jauni, kvaili ir šito nerimo ir šito pavojaus nepastebėjo. Jų meilė darėsi kompensacinė – kaip liga.
Čia buvo replika į šalį, ant juoko, šutka. Pamąstymui.
Mūsų herojai, rusaitė ir lietuvis iš pakaunės kaimo, ėjo per Sokolnikų parką, kuris vis labiau atrodė kaip tikras miškas, kokia nors rusų Dubrava. Virš galvos žalia raizgalynė, tamsu, nors, prieš įlendant į šį lapų ir šakų tunelį, švietė saulė.
Čia Ana tarė: „Duok man ranką. Man baisu.” Ir ji nepaleido šitos rankos beveik du metus, kol baigė institutą ir išvažiavo namo, pas mamą į rusų pasaulį.
Naiomi, toliau N., ši aneksija patiko.
VAIZDAS 04
Mūsų draugystė prasidėjo Maskvoje
Po kelių dienų N. lydėjo Aną iki Sokolnikų metro. Valgė ledų, skirtis nebuvo noro. Vis atsirasdavo dingstis pasėdėti dar ir dar. N. išprovokavo diskusiją dėl jos kasos. N. taip kalbėjo: „Kiek prisimenu, Dumčius mums sakė, kad Atėnuose Aleksandro Makedoniečio laikais žmonos ir heteros nešiojo kasas. Lietuvių tautosakoje, ypač Liaudies dainose, kurias ir dabar mūsų kaimo merginos dainuoja, buvo garbinamos ilgakasės geltonkasės. Jūs – tamsiaplaukė, bet ne juodakasė. Ar augindama kasą norėjote būti panaši į senovės graikę? Ir ar tai susiję, kad pasirinkote tokią specialybę? Beje, aš tos kasos per šias dienas nematau, ji susukta į kuodą, kuris slepiasi už galvos. Ir jūs panaši, kaip čia pasakius, į baleriną. Ar mėgstate šokti?” – „O taip, labai. Bet aš – jokia balerina. Lankiau baleto būrelį, ne mokykloje, mieste.” – „Man sunku prisipažinti, bet aš visai nešoku. Man liūdna. Ir atrodo, manęs laukia dar liūdnesnės dienos, ypač išeiginės, kai jus kažkas šokdins”. – „Ką tu sakai: šokti labai lengva, mūsų mokykloje visi berniukai mokėjo, buvo privaloma mokėti. Be to, malonu, galima buvo pabendrauti su antrąja puse, kaip androidams. Štai žiūrėk,” – ir Ana atsistojo, nusilenkė jam, o gal tik į jo pusę, paplasnojo rankomis, apsisuko ant vieno kojos ir vėl prisėdo šalia ant valdiško, nusilupusiais dažais suoliuko. Ir, svarbiausia, vėl paėmė jo ranką.
N. pažvelgė į Aną, ir jos siluetas jam pasirodė svetimas: labai jau tolimas nuo lietuvių liaudies dainų iliustracijų, kurios vaizdavo geltonkases. Netikėtai net pačiam sau, N. išdrožė: „Ana, jums labiau tiktų palaida kasa. Arba visai palaidi plaukai. Atrodytum kaip graikė, kuri pasimaudžiusi išlipo iš Peleponeso jūros. ” – „Tokios jūros nėra. O iš kur ištraukei, kad būtų geriau?” – „Gal ne geriau, bet gražiau. Man būtų geriau, jeigu leistum, aš galėčiau palaikyti tą kasą”.
Dabar ir N. perėjo prie „tu”, taip greitai surusėjo.
Kitą dieną Ana atėjo su palaida kasa, kuri buvo ilga ilga – iki pakinklių. Jam leido laikytis už tos kasos, net ir supinti. Tai buvo vėliau, kai jiedu dar labiau suartėjo. Tam pasitarnavo ir incidentas auditorijoje, kai profesorius Aną pavadino hetera. Rusiška hetera, žinoma. Ana graudžiai verkė. Apie tai kitą kartą.
Atgal
