POLITIKA
2023.02.18. Lietuvos saugumo politikos vertinimas Rusijos - Ukrainos karo kontekste ir priemonės taikai išsaugoti globaliniu mastu
Gediminas Davulis
Jau tuoj bus metai kaip tęsiasi beprasmis Rusijos-Ukrainos karas, pareikalavęs daug gyvybių, didžiulių sugriovimų ir ekonominių nuostolių. Ekonominės problemos kaip šio karo pasekmė kyla ne vien tik kariaujančioms, bet ir kitoms Europos ir pasaulio šalims, jų tarpe ir Lietuvai. Tenka tik apgailestauti, kad buvo nueita karo, o ne derybų keliu, kadangi derybos leistų išvengti minėtų netekčių. Iš dalies galima teigti, jog šiuo metu karas vyksta tarp NATO ir Rusijos, tiesiogiai panaudojant Ukrainos žmogiškuosius išteklius, t.y. Ukrainai teikiant „patrankų mėsą“ ir savo teritoriją karo veiksmams. Kadangi, kokios nors šalies karinės pagalbos teikimas kuriai nors kariaujančiai pusei reiškia ir tos šalies dalyvavimą vykstančiame kare nors ir netiesioginiu būdu. Tokią pagalbą, teikiant ginkluotę ir apmokant naudotis ja Ukrainos karius, suteikia didelė dalis NATO šalių, jų tarpe ir Lietuva. Reikia pripažinti, jog toks kariavimo būdas labai palankus ir saugus NATO šalims.
Lietuvoje lankosi NATO karinio komiteto pirmininkas admirolas Rob Bauer
Kokia bus tolesnė šio karo eiga sunku prognozuoti. Tačiau mums labai svarbu tai, kaip besiklostanti situacija paveiks Lietuvą. Mūsų politikai labai aktyviai dalyvauja, palaiko ar net skatina antirusiškas akcijas. Prisimindami žinomos dainos žodžius „mažas esi ir pakeisti nieko negali“, galima daryti išvadas, jog šie politikai pasinaudodami situacija, siekia pasididinti savo reitingus. Pastarąjį motyvą savo veiksmų pagrindu ypač mėgsta naudoti politikas, einantis šalies prezidento pareigas. Norėtume priminti, jog tampyti plėšrūnui už ūsų gana pavojingas užsiėmimas, galintis turėti blogas pasekmes visai šaliai.
Teigiama, jog Lietuvos saugumą esą užtikrina NATO šalių karinių dalinių, ypač JAV kareivių, buvimas Lietuvoje kaip atgrasymo priemonė. Daug kalbama apie didesnę NATO karinių dalinių dislokavimo Lietuvoje būtinybę, stiprinant NATO rytinių sienų gynybą. Kas keisčiausia, kad NATO rytinių sienų saugumu rūpinasi ne NATO vadovybė, o Lietuvos politikai Mūsų jau minėto veikėjo, einančio šalies prezidento pareigas, didžiausia svajonė, kaip jis pats prisipažino, kad Lietuvos žemę tryptų užsienio kareivių batai, kad NATO pajėgų batalionas Lietuvoje išaugtų iki brigados dydžio. Mūsų KAM jau rengia naują poligoną Šalčininkų rajone karo veiksmų pratyboms mūsų šalies teritorijoje. Dar daugiau, jau drįstama kalbėti apie NATO karinę bazę Lietuvoje, nors tai draudžia Lietuvos Konstitucija.
Norėtume atkreipti dėmesį, kad tokia politika kelia didelę grėsmę Lietuvai. Taigi, labai galimas atvejis, kad tokia politika gali iššaukti atsakomuosius veiksmus ir netgi Lietuvai grėstų tapti karinių veiksmų zona, nors tokia tikimybė labai maža. NATO šalys mielai atsiųstų papildomus karinius dalinius į Lietuvą, kad išvengtų karo savo šalyse. Tačiau Lietuvai tai būtų pats blogiausias ir pražūtingiausias scenarijus. Lietuva neturi nei tokių žmogiškųjų išteklių, nei teritorijos platybių kaip Ukraina. Todėl karo veiksmai Lietuvos teritorijoje, panaudojant šiuolaikinius ginklus, tiesiog būtų jos istorijos pabaiga. Taigi Lietuvos valdžios pastangomis Lietuvai rengiamas pats blogiausias scenarijus. Mes nieko prieš, kad NATO kariniai daliniai būtų padidinti kaimyninėse šalyse, pvz. Lenkijoje (kai pati to prašo) ar Ukrainoje, ar Suomijoje, ar dar kur nors kitur, bet tik ne Lietuvoje. Tačiau dėl visą ko neprošal būtų, jeigu NATO užtikrintų oro erdvės virš Lietuvos saugumą, t. y. sukurtų, vaizdžiai pavadinus, priešraketinį skėtį virš Lietuvos. Priemonės tam skėčiui užtikrinti gali būti ir ne Lietuvos teritorijoje.
Vienas mūsų didžiausias karinių dalykų „žinovas“ gynybos ministras siūlo Lietuvoje įteisinti visuotinę karinę prievolę, šauktinais paverčiant visus jaunuolius, nepriklausomai nuo lyties ir neatsižvelgiant į tai ar šaukiamojo amžiaus pilietis studijuoja aukštojoje mokykloje ar ne. To dar nebuvo net Sovietų Sąjungoje. Mums nebūtina turėti maksimaliai didelio kareivių skaičiaus, nereikalingos ir užsienio karinės bazės Lietuvoje, niokojančios Lietuvos gamtą ir didinančios atsakomojo smūgio tikimybę. Lietuvai pakaktų nedidelės gerai ginkluotos profesionalų kariuomenės, esant reikalui, papildomos šauktiniais savanorystės pagrindais tam, kad būtų galima atremti galimas hibridinio karo grėsmes. Savaime aišku, savanoriams šauktiniams turėtų būti garantuotos ir tam tikros privilegijos, jiems grįžtant į normalų gyvenimą. Valstybės išlaidos kariuomenei išlaikyti turėtų būti nei daugiau, nei mažiau kaip 2 proc. šalies BVP, kaip yra nustatyta NATO šalims. Visuotinė karinė prievolė turėtų būti traktuojama kaip piliečių asmens teisių pažeidimas ir toks traktavimas privalėtų būti įteisintas LR teisės aktais. Lietuvos politikai turėtų susisiekti su tarptautinėmis organizacijomis, ginančiomis asmens tieses, siūlydami priimti tokius pat dokumentus, privalomus visoms pasaulio valstybėms. Tai užkirstų kelią vyriausybėms versti savo piliečius dalyvauti karo veiksmuose „patrankų mėsos“ vaidmenyje. Kartu tai automatiškai sumažintų galimybes kilti karams ir tuo pačiu vykdyti karo nusikaltimus, ypač didžiosioms valstybėms.
Valstybėms, kuriose įteisinta privaloma karinė tarnyba visiems šalies piliečiams, turėtų būti užkirstas kelias dalyvauti bet kokiose tarptautinėse organizacijose. Mes gyvename ne senovės ar ankstyvųjų viduramžių laikais, kada pralaimėjimas užpuolikams reiškė mirtį daugumai šalies gyventojų arba geriausiu atveju – pardavimą vergijon. Šiuolaikinėje civilizuotoje visuomenėje siekiama įgyvendinti tokią pasaulio tvarką, kai visi ginčai tarp valstybių sprendžiami ne karinėmis priemonėmis, o derybų keliu. Tokioje visuomenėje žmogaus teisės privalo turėti aukščiausią prioritetą. Svarbiausia žmogaus teisė – tai teisė gyventi, į kurią kėsintis negali jokie valdžios pašlemėkai. Žmogaus gyvybė priklauso tik vieninteliam Pasaulio Kūrėjui. Nuomonės, kad pasaulio taika priklauso nuo žmogaus teisių įgyvendinimo lygio, laikosi ir Nobelio premijų komitetas. Praėjusiais metais Nobelio taikos premijos laureatais tapo žmogaus teisių gynėjai iš Baltarusijos, Rusijos ir Ukrainos už jų ilgametį darbą ginant fundamentalias žmogaus teises. Nobelio komiteto nutarime taip pat pabrėžta, kad tokia veikla yra ypatingai svarbi pasaulio taikai ir demokratijai.
Visos valdžios siūlomos Lietuvos militarizavimo priemonės neturi prasmės, kadangi tai nieko nesprendžia, o Lietuva jau turi visiškai pakankamas ir patikimas atgrasymo priemones. Tai Lietuvos dalyvavimas NATO ir NATO sutarties 5 straipsnis. Antra vertus, jeigu Rusija negali įveikti vienos valstybės – Ukrainos, tai galimybė, jog Rusija išdrįs užpulti kurią nors NATO šalį Europoje ir tokiu būdu stos į atvirą karą su visu NATO yra nereali. Ir visokie gąsdinimai Rusijos grėsme nėra pagrįsti. Nebent patys Lietuvos politikai išprovokuotų pavojingą situaciją. Taigi, Lietuvai visiškai nereikia, kad jos žemę tryptų užsienietiški karinai batai, nereikia jokių papildomų poligonų, kenkiančių Lietuvos gamtai. Taigi visos politikų siūlomos militaristinės priemonės yra ne tik visiškai nereikalingos Lietuvai, bet ir pakenktų Lietuvos ekonomikai. Kadangi taip reikalingi pinigai, būtini gerinti Lietuvos ekonominiai situacijai būtų paleisti vėjais.
Mes norėtume išreikšti savo pagarbą popiežiui Pranciškui, kuris yra labai atjaučiantis ir empatiškas žmogus, kuriam labai rūpi taika visame pasaulyje. Mes visiškai sutinkame su JTO generalinio sekretoriaus Antonio Guterešo nuomone, pats didžiausias blogis yra karas ir dabar vykstantis karas Ukrainoje turi baigtis kuo greičiau. O ir pati JTO buvo sukurta tam, kad užkirsti kelią galimiems karams. Taikos išsaugojimas yra pats svarbiausias JTO uždavinys, apibrėžiantis šios organizacijos prasmę. JTO Chartijoje yra įtvirtintas tikslas, kurio privalo laikytis visos valstybės šios organizacijos narės – visus konfliktus spręsti taikiu būdu ir atsisakyti bet kurios vienos šalies jėgos panaudojimo prieš kitą šalį. 1948 m. JTO Generalinėje Asamblėjoje buvo priimta visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kuri įtvirtino žmogaus teisių apsaugą kaip vieną pagrindinių JTO veiklos sričių. Tačiau nei JTO įsteigimas bei humaniškų deklaracijų paskelbimas nesustabdė, kaip matome, karų kaip Europoje, taip ir visame pasaulyje.
Manytume, jog JTO galimybės išsaugant taiką pasaulyje žymiai padidėtų, jeigu JTO priimtos visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatos būtų papildytos nuostata, jog visuotinė privaloma karinė prievolė bet kurioje šalyje pažeidžia žmogaus teises toje šalyje. Taigi visos valstybės JTO narės privalėtų atsisakyti šios šiandieną taip įprastos prievolės, visiškai netinkančios civilizuotai visuomenei, paverčiančius šalies gyventojus „patrankų mėsa“ su visomis iš to ištekančiomis pasekmėmis. Šalys, neatsisakančios privalomos karinės prievolės, negalėtų tapti tarptautinių organizacijų narėmis. Šio pasiūlyto principo įgyvendinimas labai apribotų galimybes kilti karams ir sudarytų galimybes sukurti kur kas humaniškesnę ir labiau civilizuotą naują pasaulio tvarką.
Norėtume palinkėti mūsų valdžios bei partiniams veikėjams neveidmainiauti, nelakstyti paskui ar net prieš traukinį, besivaikant reitingų, naudojantis situacija, o iš tikrųjų pasirūpinti mūsų šalies ir visuomenės interesais ir saugumu. Mūsų prezidentas baisiausiai susirūpinęs rytinių NATO sienų saugumu, kas, beje nėra jo kompetencijoje ir siūlo priemones „nepastebėdamas“ kokias grėsmes mūsų šaliai gali sukelti jo perdėtas „rūpestis“ NATO sienų saugumu. Vyriausybės užsienio politika turėtų būti grindžiama ne kaimyninių šalių kiršinimu, o diplomatija, kas ypač svarbu turint agresyvius rytų kaimynus. Mes norėtumėte nuraminti mūsų prezidentą, kad NATO rytinės sienos dalies Lietuvos teritorijoje saugumas yra užtikrintas. Čia jau yra pastatyta spygliuota tvora, kuri nors ir daro Lietuvą panašią į kažkokią koncentracijos stovyklą, bet pro ją nepralys joks Putinas.
Negana to, kažkas sugalvojo Lietuvoje diegti vadinamąjį visuotinės gynybos modelį, pradedant nuo darželinukų. Toks modelis gal ir tiktų Lietuvai, jei ją galintys užpulti agresoriai jai būtų įveikiami. Iš tikrųjų, jokių grėsmių Lietuvai nėra nei iš pietinių, nei iš vakarinių, nei iš šiaurinių mūsų kaimyninių šalių. Mums grėsmę gali kelti tik Rusija, tačiau su ja kariauti ne mūsų jėgomis. Jeigu karo su Rusija atveju į jį įsitrauktų ir civiliai gyventojai, tai mes sulauktume tokių pat pasekmių, kaip ir Ukrainoje. Lietuvos gyventojai, nepriklausantys jokioms sukarintoms struktūroms, turėtų turėti pagrindinį tikslą, nepriklausomai nuo susidariusios situacijos - išgyventi, išsaugojant tautos tradicijas, papročius, kalbą, kultūra, jos istorinę atmintį ir ją menančius objektas, o nesivelti į situacijas, keliančias grėsmę pačios tautos išlikimui.
Būtent tai, kad lietuvių tauta sugebėjo išsaugoti nurodytas vertybes, Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje, tai sudarė prielaidas 1918 m. atkurti Lietuvos valstybę. Būtent dėl to mes šiandieną galime gyventi nepriklausomoje valstybėje. Ir pagrindinis to nuopelnas tenka mūsų eiliniams žmonėms, išsaugojusiems Lietuvos vertybes. Mūsų siūlymas gali būti traktuojamas kaip žinomo Indijos veikėjo M. Gandi suformuluotas visuotinio nesmurtinio pasipriešinimo principo, kuris Indijai davė maksimalius rezultatus, variantas.
Vienintelis atvejis kada šiuolaikiniame pasaulyje Lietuva buvo tikrai nepriklausoma, tai tarpukario Lietuva. Mes turime būti dėkingi tiems Lietuvos veikėjams, kurie sugebėjo, pasinaudodami to meto sudėtinga situacija, atkurti Lietuvos valstybę ir 1918 m. paskelbė Nepriklausomybės aktą. Ypatingos pagarbos vertas mūsų patriarchas Jonas Basanavičius. Lietuvos valdantieji veikėjai turi iš ko mokytis.
Taigi Lietuvos valdžios atstovams mes siūlytume baigti „rūpintis“ tokiais dalykais, kurie nėra jų kompetencijoje ir kurių įgyvendinimas kelia grėsmę Lietuvos saugumui, o labiau atsižvelgti į Lietuvos interesus ir jos saugumo didinimą, Tarptautinėje arenoje kelti žmogaus teisių apsaugos klausimus, ypač akcentuojant tai, kad visuotinė privaloma karinė prievolė pažeidžia žmogaus teises ir prieštarauja šiuolaikinės civilizuotos visuomenės principams.
Atgal
