POLITIKA
2023.02.10. Atvira, rimta, reali politika. Rusai ir Rusija
Martinas Kraftas
Jonas A.Patriubavičius
Katrė Miknevičiutė
Lietuvoje nėra ir negali būti rusofobijos, meluoja Lavrovas. Pas mus nėra tradicijos nusikaltėlius vadinti rusais, o ne žudikais, kai nužudė. Faktas: vaikinas iš tamsaus pakaunės kaimo, kur rusai be jokio reikalo sušaudė tris vietos gyventojus, išvažiavo mokytis į institutą, kokio Kaune nėra, ir iš karto įsimylėjo sibiriokę, kuri atvažiavo iš krašto, kur glamonėtis akimis ir laikytis už rankelių buvo tabu ir prie caro, ir prie komunistų internacionalistų. Bet net ir šie, taip vadinamieji, neįveikė meilės iš pirmo žvilgsnio.
ISTORIJA TREČIA (vaizdais)
Įvadas iš pabaigos pozicijų
Vieno vaikino iš pakaunės kaimo istorija apie draugystę su rusaite, kuri septintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo Maskvoje, kai atvažiavo mokytis iš kaimo ant Nemuno kranto. Dabar tas kaimas, kaip ir Nemunas, nuskendę Kauno mariose. Jeigu prisimenate, savo herojų sutarėme vadinti Najomiu, Naiomu, arba tiesiog N. (kas norės klausti, prie ko čia Afrika) – kad skambėtų globaliai, nes mums patinka šis vardas, populiarus Kenijoje, gal prigis ir Lietuvoje, kas nors, kas linkęs bezdžioniauti, pavadins savo vaiką Naiomiu.
Taip, tas vaikinas, mūsų herojus, buvo nevykėlis, bėgo nuo savęs, todėl norėjo būti globalus. Manė, kad tai išgelbės jį nuo šaltos nerimo žiemos. Taip su visais būna, kai ateina laikas keistis, nustoti žįsti mamos krūtį, išeiti iš tėvų namų, tapti ir būti vyru ir t.t. ir pan.
Dabar globalumas tapo valstybine politika: brač, ten, kur yra bent vienas lietuvis – jau ir Lietuva ten. Rusijoje dabar gyvena daug lietuvių, tai ką, ir ten Lietuva? Kai tokie kliedesiai (dar vienas tokių kliedesių pavyzdys yra psichopatinė tezė, kad biologinių lyčių yra ne dvi, o daug daugiau, šešios ar aštuonios), nutaisius rimtą veidą, vadinama politika, tai susidaro įspūdis, kad nereikia stebėtis jokiu absurdu, sakysim klausti, kaip sveikam protui gali ateiti į galvą paskelbti karą, griauti daugiaaukščius ir mėtyti raketas į atomines elektrines. Ir žudyti vaikus.
N. išaugo prie Nemuno kaime, apie kurį jau rašėme, kaip tas kaimas 1941 vasarą, gal rudeniop, meiliai priėmė tris rusų belaisvius, kuriuos vokiečiai paleido iš nelaisvės bernauti ūkiuose.
Paskui, po karo, vaikinas augdamas stebėjo kitus vaizdus. 1948 m. sausio 22 d. į kaimą atsibeldė ruso Polzunovo (?, surask tą bylą) stribai, sugavo kelis valstiečius, kurie savo arkliokais nenuvežė (tais metais buvo švelni žiema ir nebuvo rogių kelio) nustatyto kiekio medžių iš Dubravų Miško į Petrašiūnus ir du (Striganavičių Kazį ir Karpavičių Joną), šaukdami „jūs – banditai, banditai, banditai”, nušovė Tursono kaime. Dar vieną kaimo gyventoją, Stasį Lapinską, kitas rusas nušovė Povilo Tamošiūno sodyboje (ir dabar ji tebestovi), kūną numetė ant Šimulio pievelės, ir basakojai dešimtmečiai, kurie nežinojo, kas yra kojinės, sukalbėję TĖve mūsų ir paverkę prie savo kaimyno (kuris, tarp kitko, buvo prorusiškas ir jų, rusų, laukė) karsto, stebėjosi, kad dėdės smilkinyje, kur įėjo ar išėjo kulka, atsiradęs raudonas spuogas, labai panašus į putino uogą. (Visur tas putinas raudonasai –simboliška, pranašiška, gal tik VU profesorė Putinaitė galėtų paaiškinti).
Ir štai su tokia vaikystės istorija (angl. back ground) mūsų draugas N. atvažiavo į Maskvą ir čia įsiklepojo rusaitę. Tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio būtų kaip plėšikas, iššokęs iš Gorkio (dabar Tverskaja, lietuviškos kilmės žodis) gatvės pavartės: išsitraukė finką ir smogė. Ir pataikė tiesiai į širdį.
Paskui, kai prasidėjo rimtas procesas, N. sužinojo, kad rusai labai mėgsta šaudyti. Šaudė ir savą rusų pasaulį.
Sakysim, į Sibiro kaimą, kur buvo kelių tūkstančių bendruomenė, daug sentikių. Šie buvo keisti: nestojo į kolchozą, nerūkė, negėrė, ištikimi žmonoms, neištvirkę (dėl to darbštūs, kaip amerikonai dabar), tokių surinko 80 žmonių. Nusivarė į taigą ir visus sušaudė, visai be reikalo, absoliučiai be kaltės, tarp jų ir rašytojo, aktoriaus, režisieriaus (pastatė filmą „Kalina krasnaja: – „Putinas raudonasis”) Vasilijaus Šukšino tėvą. Jo pavardė buvo kita, ne Šukšinas, nes motina buvo vikri: tuojau pat, rus. migom, ištekėjo už kito, pasiėmė jo pavardę, ją davė ir berniukui, kad nesusektų, jog liaudies priešo vaikas.
KGB, gimusi iš neapykantos, netikėjo meile (dabar ir Vakarų buržuazija netiki, sugalvojo seksą, kuris nieko bendra neturi su meile kaip androidinės prigimties objektyvizacija). KGB, todėl nesusigaudė meilės subtilybėse, nušauti daug lengviau, pykšt – kaip per seksą – ir nėra problemos (nes nebus žmogaus, vadinasi, ir problemos).
V.Šukšinas išvyko į Maskvą, įstojo į GITIS, buvo aršus komjaunuolis, bet neištvėrė dvigubo gyvenimo – tarp neapykantos komunistams ir sovietų valdžiai ir apsimestos meilės iš baimės, kad neateitų ir nenušautų. V.Šukšinas neištvėrė – nusigėrė.
Ir dabar negalime būti tikri, kad neateis ir nenumes ant Lietuvos taktinio branduolinio ginklo. Sunku patikėti, kad Vakarai mus apgins. Sunku patikėti todėl, kai su siaubu stebime (kas dar neapiforminti narkotikais), kaip žudomi Ukrainiečių vaikai. Vaikai savo gyvybėmis gina Vakarus nuo rusų pasaulio. Ir Vakarams negėda: delsia (laukia, kad rusai kuo daugiau žudytų, kad bet kurį rusą galėtų vadinti žudiku), neduoda tankų F-16 ar PATRIOT‘ų.
Tai ką mums daryti? Mūsų komanda siūlo visoje Lietuvoje prisodinti putino giraičių. Su tokiu išskaičiavimu, kad viena tektų plotui kaip Hiroshima ar Nagasakis. Trys putinai – jau giraitė, ir vieną putiną galima būtų priskirti šiai kategorijai, nuolat primenant, kad jų patronas rusų pasaulyje supergalingas, nes turi branduolinę bombą ir yra superimpulsyvus. Giraitėms vadovauti reiktų pavesti panelei VU profesorei Putinaitei. Mokėti jai tris kartus didesnę algą, kurią gauna iš Lietuvos už savo prorusiškus rašinius ir sakytinius blogus YouTube.
Negi Vladimiras Putinas būtų kvailas ir bombarduotų pats save ar savo simbolius, taip pat rusų, ne V.Putino, brolius, kurie galbūt laukia? Drausti laukti negalima, nors dar gerai nežinome, kad nepavyks (JAV po Pearl Harbour, kai žuvo 3500 marinų, valstybė uždarė į koncentracijos stovyklas visus JAV gyvenusius japonus, kad nešnipinėtų.)
Bet juk žinome, kad meilė iš pirmo žvilgsnio tikrai egzistuoja, daug daugiau iš pirmo, negu iš antro ar trečio. Gal net visa meilė – iš pirmo žvilgsnio.
Visi normalūs androgenai gali patvirtinti.
„Mūsų draugystė prasidėjo Maskvoje”
oki pavadinimu filmų buvo daug, vienas įgarsintas net lotynų kalba (skirtas klasikinių kalbų studentams). Bet buvo ir realus, tikras gyvenimas, buvo visko, ir šviesos tunelio gale, ir tamsos kelionės per tunelį viduryje, kai atrodė, kad niekada neišlįsim.
VAIZDAS O1
Maskvos instituto raštinė. Naiomis, toliau N., atėjo studento bilieto, kad gautų lengvatą beveik nemokamai važiuoti geriausiu pasaulyje metro. N. padavė raštą ir laukė. Išėjo dekanas, ar prodekanas ir sako: „Panelės, (rus. baryšny, gražus žodis.) pasveikinkite draugą N, turėsime studentą pribaltą. Panelės buvo keturios: sekretorė, dvi mašininkės ir studentė, taip pat atėjusi su prašymu. Dekano mergaitės (sekretorės) atsistojo, pasakė rusiškai „Sveikiname „ ir atsisėdo prie savo klaviatūrų, ta studentė pašalinė priėjo prie N. ir padavė ranką. Vėl prabilo dekanas, sako: „Pas mus Anastazija yra žvaigždė; absoliuti penketukininkė, be to, turi kasą, ilgiausią institute, o gal ir Maskvoje. Prašau mylėti ir gerbti. „ N. sutriko, paraudęs sako: Jūsų profesorius apsiriko, aš – ne pribaltas, nėra tokios kalbos. Lietuvis iš Kauno. Dabar žinau Jūsų vardą”. Mergaitė sako: „Sveikinu, sėkmės”, bet rankos neatitraukė ir N. buvo priverstas kažką sakyti: „O Jūs iš kur? Rusija didelė, kaip… pasaulis”. _– „Aš iš Sverdlovsko. Sibire.” Ir vėl nutilo. Mintyje N. jau pasigailėjo išvykęs iš Kauno. Bet sako savo firminę frazę, kuri gelbėjo, kai kapstėsi iš keblios padėties su gimnazistėmis: „Sakykite, ar visos Sverdlovsko panelės tokios… Reikėjo sakyti „gražios”, bet užsikirto, nes pakėlė akis ir pamatė tokį mielą veidą, kuris į jį dar nebuvo iš arti žvelgęs. Ir N. kitus žodžius ištarė nesąmoningai – lietuviškai: „tokios įdomios – kaip tolimos žvaigždės”. Išėjo banalu, bet mergaitė nusišypsojo, tarsi suprato viską – ir kas čia vyksta, ir kas bus. Mergaitės veidas pražydo kaip obels žiedas, kaip sakė tas anglosaksas John Galsworthy, kuriuo visi tada kliedėjo (nes cenzūra leido skaityti jo romanus): the apple-tree the singing and the gold (ši frazė tokia muzikali, kad nereikia versti).
Čia dekanas vėl pasirodė iš savo kabineto ir paskelbė pietų pertrauką. Anna paleido N. ranką, visi ruošėsi eiti.
P.S.Mes galbūt dar sugrįšime prie mielo rusaitės veidelio ir jos šypsenos. Iš N. pasakojimo mums aišku, kad veidas buvo tikrai mielas, tikrai magnetiškas, o šypsena kerėjo betarpiškumu: jeigu verkia, tai byra tikros ašaros, ne meškos ir ne krokodilo. Elgesys (o gal ir visas gyvenimas, kurio liudininku N. pasidarė) –- be jokio antro plano, kokių nors poteksčių: ironijos, dirbtinumo, heteros manieros nepraleisti progos padidinti savo vertę.
Kaip mums sakė N., Anna, vėliau daug verkė sudarydama situacijas jam ja rūpintis.
Ir N. liko sužavėtas ir patikėjo, kad Annos veidas yra Rusija, Rusijos veidas. Nebuvo įžvalgus, nematė klastos (nes mergaitė tikrai buvo nuoširdi ir gera. Ir viskas baigėsi tragedija: rusų pasaulis savo ordos elgesio standartus taiko ne tik svetimiesiems, bet ir saviesiems. Nieko negaili, žiaurumai persismelkė iki buities, iki banalios kasdienybės. Ir savižudybių tik šiek tiek mažiau negu Lietuvoje.
VAIZDAS 02
”Mūsų draugystė prasidėjo Maskvoje”
Mūsų herojus pasuko prie durų ir išėjo iš dekano raštinės į koridorių, kur buvo prietema ir kažkokia netvarka. Tuojau pat išėjo ir Anna. Žinoma, prietemos pasidarė mažiau. Mergaitė sako: „Ką ten sakei savo kalba? – „ Nesvarbu ir nesakysiu. Man pritrūko rusiškų žodžių. Profesorė Grigorjeva per stojamąjį egzaminą parašė trejetą. Namuose aš iš rusų gaudavau tik penketus.” _– „Tai tu supykai?” – „Ne, gal ji ir teisi, gal aš sutrikau, pasimečiau. Kaip galėčiau supykti ant profesorės ir dar rusės. Ne, ne”…. – Tu kalbi visai gerai, no mistakes.” – „Jūs poliglotė su kasa. Ačiū. Bet dar neprofesorė”. – „Matyt, tarp pribaltų sunku būtų būti profesore”. – „Jums nebūtų, garantuoju. Lietuviai niekada nemeluoja.” – „Ačiū. Bet turiu skubėti Igoriuką iš mokyklos paimti.”
Praeis savaitė ar dvi ir Naiomis susipažins su tuo Igoriuku.
Atgal
