POLITIKA
2023.02.01. Landsbergiai ir Brazauskai: nei sąjungininkai, nei oponentai
Marius Kundrotas
Politologas
Lietuvių kalboje yra du bendriniai daiktavardžiai, kilę iš tikrinių. Landsbergiai ir Brazauskai. Kol kas rašykime juos iš didžiųjų raidžių, vis tiktai – pavardinė kilmė. Bet tai – daugiau, nei pavardės. Tai – daugiau, nei asmenybės. Tai – dvi skirtingos politikų, gal net žmonių rūšys.
Landsbergiai, tiek, kiek šis žodis siejamas su Vytautu Landsbergiu, vadovaujasi idėjomis. Kokios jos bebūtų. Neturėtų stebinti, kad V. Landsbergis, pradėjęs kaip nacionalistas, baigė kaip liberalus kosmopolitas.
.jpg)
Jo idėja yra: kuo toliau nuo Rusijos. Jei tam gali pasitarnauti tautinės valstybės konceptas, jis bus jo šalininkas, jei tam reiks dar giliau integruotis ir ištirpti globaliame projekte, jis pritars ir tam.
Mykolas Burokevičius buvo Landsbergis. Tomas Vytautas Raskevičius yra Landsbergis. Vytautas Radžvilas yra Landsbergis. Šių eilučių autorius – taip pat Landsbergis.
Landsbergiai gali pyktis vienas su kitu, varžytis tarpusavyje, net linkėti vienas kitam viso kuo blogiausio, bet tai bus kovos toje pačioje aibėje. Tai bus idėjinio žmogaus kova su kitu idėjiniu žmogumi.
Šalia idėjų gali būti pragmatiniai interesai, gali būti ambicijos, gali būti dorybės ir ydos, bet idėjos visad figūruos.
Brazauskai gi ieško naudos. Jų aibė – visiškai kita. Kiti matai, kiti kriterijai. Brazauskai gali būti bet kuo – komunistais ar liberalais, patriotais ar kosmopolitais, kad tik išsaugotų savo gerovę. Tai – geri ūkininkai, geri šeimininkai, tiesiog geri specialistai be jokių idėjinių motyvų. Absoliučiai be jokių.
Jie gali dabintis Trispalve, kurią prieš tai vadino skuduru, gali painioti skirtingas ideologijas, gali tarnauti vieniems ar kitiems okupantams arba vaidinti patriotus. Visas šias pozicijas sąlygoja paklausa.
Dalia Grybauskaitė yra Brazauskas. Saulius Skvernelis yra Brazauskas. Vilija Blinkevičiūtė – taip pat Brazauskas. Jų pasaulyje idėjų nėra. Vadinasi, idėjos gali būti bet kokios.
Ir V. Landsbergis, kalbėdamas apie raudonąją armiją „išvaduotoją“, kaip liudija viešai platinamas dokumento nuorašas, tuo metu buvo tipiškas Brazauskas.
Jis tapo Landsbergiu tada, kai išdrįso juo tapti, pirmenybę suteikdamas idėjai. Kad ir kokia ta idėja būtų beprasmė.
Beprasmiška kovoti už tautinę valstybę tik tam, kad ji taptų antiteze vienam okupantui, o po to būtų atiduota naikinti kitam okupantui. Okupacijos šiais laikais gali būti vykdomos ne tik tankais, bet ir bankais.
Džordžas Sorošas parodė tam kelią. Ir Dž. Sorošas yra Landsbergis. Jis aukoja milžiniškas sumas, kad sunaikintų Vakarų civilizacijos šaknis. Manydamas, kad margoje masėje be tautinio tapatumo lengviau tarps mažumos, su kuriomis jis pats siejasi. Destruktyvi idėja, bet idėja.
Landsbergiai mėgaujasi demonstruodami savo pranašumą, todėl paprastų žmonių masėms yra antipatiški. Jie gali būti mažumos lyderiai, bet daugumos visada vertinami priešiškai.
Brazauskai savo ūkiškumu ir liaudiškumu šioms masėms dažnai būna itin patrauklūs. Į Brazauską masės žiūri kaip į „vieną iš mūsų“. Jis kalba suprantama kalba, susivedančia į tezę, jog žmonės nori valgyti.
Atidesnis stebėtojas primins, kad be V. Landsbergio ir Algirdo Mykolo Brazausko moderniausioje Lietuvos istorijoje būta ir daugiau asmenybių, gal net ryškesnių: Romualdas Ozolas ir Audrius Butkevičius, Kazimieras Uoka ir Bronius Genzelis, dar daugybė kitų.
Kiekvienas jų labiau nusipelno būti epochos simboliu. Bet istorija susiklostė taip, kad simboliais tapo V. Landsbergis ir A. Brazauskas.
Lyginti Landsbergius su Brazauskais – beveik tas pats, kaip lyginti didelius obuolius su raudonais. Obuolys gali būti ir didelis, ir raudonas, raudonas, bet mažas, didelis, bet žalias, mažas ir žalias.
Lygiai taip pat yra figūrų, kurios – landsbergiškos savo arogancija, bet brazauskiškos savo pragmatiškumu. Tai ir Gabrielius Landsbergis, kurį su seneliu sieja tiktai giminystė, pavardė ir pasipūtimas, ir Viktorija Čmil, ir Ingrida Šimonytė. Kiekvienas jų galėtų būti bet kokioje sisteminėje partijoje ir nuo to mažai, kas kistų.
Taigi, vienu metu galima priklausyti dviems skirtingoms aibėms, vienai arba nė vienai iš jų, bet pačios aibės tarpusavyje lieka skirtingos. Nėra galimybės lyginti idėjinių kriterijų su pragmatiniais.
Tad Landsbergiai su Brazauskais iš principo nėra nei sąjungininkai, nei oponentai. Jų pozicijos kai kuriais klausimais, tam tikruose etapuose gali skirtis, gali sutapti, bet jie kalba skirtingomis kalbomis. Juos įkvepia skirtingi motyvai. Nėra bendros erdvės jokiai konceptualiai diskusijai.
V. Radžvilas gali konceptualiai ginčytis su T. V. Raskevičiumi, bet ne su S. Skverneliu ar V. Blinkevičiūte. Su šiais jam tiesiog nėra, apie ką diskutuoti. Nėra bendros temos. Oponentus skiria pozicijos, bet jungia erdvė, kurioje šios pozicijos skiriasi.
Diskusijos tarp žmonių, esančių skirtingose erdvėse, lieka paviršutiniškos. Neužkabinančios esmės. Nes bendros esmės ir nėra.
Idėjiniai žmonės taip pat retai būna be nuodėmės. Jie gali būti pasipūtę. Gali būti savanaudžiai. Gali net išnaudoti savo idėjas pragmatiniams tikslams, mulkindami naivius šių idėjų šalininkus.
Bet yra viena esminė charakteristika: jie idėjas turi. Tiesiog turi. Jie geba apie jas diskutuoti ir jas argumentuoti. Jų mąstysena remiasi sudėtingesnėmis kategorijomis, nei valgyti ar miegoti.
Jie gali klausti: kas man iš to? Bet net šį klausimą sau ir kitiems jie užduoda, įdėdami į jį visai kitą turinį, nei pragmatikai iš esmės. Pragmatikui iš esmės šiuo klausimu viskas prasideda ir baigiasi.
Idėjiniam žmogui rūpi mintis. Jis vertina mintį. Jam svarbu, ar siekdamas net ir paties savanaudiškiausio tikslo jis galės save išreikšti kaip dvasinę, racionalią būtybę. Ar galės savo mintis perduoti kitiems.
Pragmatikas iš esmės nėra kamuojamas tokių klausimų. Jis vadovaujasi tik naudos instinktu.
Tai, ko gero, svarbiausias skirtumas tarp Landsbergių ir Brazauskų. Ir šis skirtumas – amžinas.
Atgal
