POLITIKA
2022.12.15.Veikiausiai tai ankstesnių idėjų inercija
Linas Kojala
Politologas
Vakarų šalyse skinasi kelią konstatavimas, jog Kremliaus veiksmus paaiškina imperializmas, grįstas siekiu naikinti, okupuoti teritorijas, prievartiniu būdu perkelti žmones, dalyti pasus.
Totalitariniams režimams būdingas supratimas apie tai, kokie kriterijai apibrėžia “geopolitines pergales”, galėjo atrodyti aktualus tik istoriniame kontekste. Realybė pasirodė esanti kur kas žiauresnė. Bet galbūt ir buvo galima to tikėtis žinant, kad agresoriaus BVP vienam gyventojui (PPP) mažesnis už Panamos ar Malaizijos, kad technologiškai pralaimima konkurencinėje kovoje tiek Vakarams, tiek Kinijai, kad “minkštoji galia” ribotai veikia net artimiausioje kaimynystėje.
Pereiti prie šio supratimo Vakaruose gali nebūti paprasta net ir karo žiaurumų kontekste, mat tai kertasi su komfortiškesniais aiškinimais - pavyzdžiui, itin populiaria nuostata, kad Kremlius iš tikro tik “nuoširdžiai nerimauja” dėl “Vakarų keliamos grėsmės” ar NATO plėtros (pvz., tų kelių tūkstančių Aljanso karių rytiniame sparne).
Dėl to ir dabar reguliariai išgirstame svarstymus apie būtinybę įtraukti Rusiją į “naują saugumo architektūrą” ar “permąstyti, kokia NATO ginkluotė turėtų / neturėtų būti prie Rusijos sienų”. Iš dalies veikiausiai tai ankstesnių idėjų inercija, iš dalies - politinių lyderių siekis atliepti savo šalių visuomenių požiūrių niuansus.
Bet tuo pačiu ir nenoras “persitempti”. Jei konstatuoji, kad Kremlius vykdo brutalų imperializmą, būtina žengti atsakomuosius žingsnius - paprastai tariant, būti pasirengus imperializmą atremti. Tai - vyksta; Vakarų parama Ukrainai, stiprėjantis NATO rytinis sparnas, energetinis atsisiejimas nebūtų įmanomas be objektyvaus realybės konstatavimo.
Kas būtų patikėjęs, jog Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, garsėjęs prorusiškomis nuostatomis, pareikš, jog valstybės prioritetas yra pagalba Ukrainai, net jei tai sąlygos ekonominius sunkumus.
Atgal
