Kodėl pasirinkta būtent tokia knygos tema - apie politikų psichologiją?

Knygos parašymas padeda geriau suvokti, kas vyksta politikoje ir kitiems padeda tai suprasti. Atsidūręs Seime, pamačiau, kad Lietuvoje neturime, o ir užsienyje yra nelabai daug literatūros apie asmenybes – yra daugiau bendresnio pobūdžio psichologinių aprašymų.

Taip pat tyrimuose apie politikos mokslus daugiausia atliekami kiekybiniai tyrimai – be formulių, didelių skaičiavimų, o kokybiniai tyrimai gana reti. Taigi ši knyga - psichologinis kokybinis politikų gidas.

Pati knyga sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoje apžvelgiau pačią politiko asmenybę, išorės (tėvų, draugų, sutiktų žmonių) įtaką jo įvairiems asmenybėms aspektams, lytiškumą politikoje, įvairius politikų kompleksus. Juk žinodamas kartais gali stebėti, kaip menkavertiškumo kompleksas įtakoja net labai svarbius politinius sprendimus. Antra dalis – tai politikų bendravimas tarpusavyje ir su rinkėjais. Juk nepažinus santykių su aplinkiniais, vargu ar įmanoma pažinti pačią asmenybę. Galbūt ši knyga kai kurių skaitytojų bus suvokta kaip politikų kritika.

Kai kurie politikai irgi suvoks ją kaip kritiką, nes jau parengto spaudai teksto ištraukos buvo skelbiamos spaudoje. Jas perskaitė keletas skirtingoms partijoms priklausančių Seimo narių. Suprantama, kad kai kas jiems patiko, kai kas nepatiko, bet visi jie, nežinodami kitų nuomonių, vieningai teigė - knygoje pernelyg daug kritikos jų atstovaujamai partijai, o kitų, t. y. oponuojančių, partijų atstovai aprašyti pernelyg švelniai. Džiaugsmo suteikė ir internetiniai straipsnių komentarai, akivaizdžiai patvirtinę - pokalbis apie politikus leidžia ne vienam tautiečiui išreikšti savo pyktį bei agresiją.

Vis dėlto tai ne kritikos, o veikiau mitų sklaidymo tekstas, kuris galėtų padėti geriau suprasti politikų asmenybes ir jų veikimo psichologinį savitumą. Prasidėjęs teiginiu, kad politikas - tai masinės profesijos atstovas, tokiu pat teiginiu gali būti ir baigtas. Jis patvirtina, kad politikai normalūs ir dvasiškai sveiki visuomenės nariai, kurie, objektyviai vertinant, nemažai pasiekė. Nepaisant šių pasiekimų, jie turi tokių pat asmeninių problemų kaip ir daugelis žmonių - kenčia nuo streso ir įtampos, neįstengia realizuoti savęs, bet imituoja prasmingą veiklą, nemoka būti autentiškais ir atvirais, bet žaidžia psichologinius jėgos ir pranašumo žaidimus, yra kamuojami menkavertiškumo komplekso ir kompensuoja jį perdėtai sureikšmindami savo veiksmus. Jie veikia nuolatinės negailestingos konkurencijos sąlygomis, todėl stengiasi sukurti patrauklų kitiems įvaizdį, kurio esminiai bruožai - pasitikėjimas, stiprumas, veiklumas, o abejones slepia net nuo pačių savęs. Tai kliudo kurti artimus, nuoširdžius santykius ir netgi suprasti patį save. Ilgainiui tokia save izoliuojanti asmenybė pradeda tikėti savojo įvaizdžio realumu ir pasąmoningai jį gina, bet sumoka už tai pernelyg didelę kainą - sumoka atsisakymu nuo savęs aktualizacijos, savęs pažinimo ir kūrybiškumo. Praranda betarpiško bendravimo, savęs atskleidimo džiaugsmą, kurį pakeičia įvaizdžio „aptarnavimas“. Todėl jiems labiau nei daugeliui kitų reikia supratimo ir geranoriškos kritikos, tai yra kaip tik to, ko šiandien jie nesulaukia.

Taigi kai visuomenė dažnai girdi apie partijų sąskrydžius, pasibuvimus gamtoje, tai tiesiog politikų būdas bendrauti?

Tokie susirinkimai labai reikalingi patiems politikams. Jie skirti ne racionaliam politinių sprendimų aptarimui, o sukurti stipresnį emocinį ryšį tarp partijos narių. Šių susitikimų metu tartum uždedamas „partijos ženklas“. Juk ir kiti žmonės taiko tokią praktiką – įmonių vakarėliai, giminių, draugų susibūrimai.

Dabar pasigirsta mintys, kad Lietuvą turėtų valdyti moterys. Turime Prezidentę, Seimo pirmininkę, krašto apsaugos ministrę, finansų ministrę, Seimo nares. Kokius moterų tipus išskirtumėte dabartinėje Lietuvos politikoje?

Politikai pasiūlo ir visuomenė priima jų vaidmenis. Lietuvos politikoje, kaip ir visur, galėčiau išskirti kelis moterų politikių tipažus.

„Gerosios motinos“ vaidmuo – beveik nieko neišmano sprendžiamuose klausimuose, bet nuolat kartoja, kad reikia rūpintis vargšais, vertybėmis. Svarbiausia jų ypatybė – teisė vertinti, pasakyti, kas dora, o kas nedora, kas gerai, o kas blogai. Atliekančios šį vaidmenį turėtų demonstruoti gyvenimišką patyrimą ir pagarbą dvasinėms vertybėms.

„Griežtoji motina“ turi būti aukštos kvalifikacijos specialistė ir pabrėžti savo būdo tvirtumą. Todėl jai labai patinka užuominos apie jos geležinę valią, plieninius nervus ir t.t.

„Gundytojos“ kreipiasi į paauglį vyro širdyje. Paprastai jos greitai iškyla, bet lygiai taip pat greitai ir išnyksta.

O kiek svarbi politiko šeima dabartiniuose „valdančiųjų žaidimuose“?

Jau išaugom iš viduramžių, kai buvo naikinamos politikų šeimos. Nors XX am. dar stebėjom tokių politikos apraiškų - kai sovietmečiu „liaudies priešų“ šeimos buvo be teismo tremiamos, kalinamos. Puolimas prieš politikų šeimas nėra retas reiškinys. Jei į avariją patenka Seimo nario šeimos narys, tai bus pabrėžta, kad būtent Seimo nario. Juk nerašoma, kad į eismo įvykį pateko gydytojo, psichologo ar kito asmens vaikas.

Dabar daugelis kalba, kad į politiką turėtų ateiti nauji žmonės. Kokie politikai Jūsų nuomone turėtų valdyti šalį?

Pradėsiu iš toliau. Vokietijoje yra partija „50“, siekianti, kad politikų tarpe būtų jaunų ir vyresnių balansas. Jei lyginsime dabartinį ir buvusį Seimą, tai nors atrodytų, kad jis atjaunėjo, bet statistika rodo ką kita – politikų amžiaus vidurkis yra 46-49. Galima kalbėti apie grupę žmonių su tam tikrais psichologiniais bruožais, juk vienaip mąsto 20, 30 metų politikai, o vyresniųjų patirtis, taigi ir mąstymas jau visai kitoks.

Praktiškai neturime žmonių, kurie resocializavosi: jie pradėjo su viena „žaidimo“ politika, o dabar – kita sistema. Ir psichologinis momentas turi įtakos. Galima išaugti patriotiškai, bet įpročiai nepasikeičia. Juk dabartinėje Lietuvos visuomenėje yra su kuo pakalbėti apie Rusijos kultūrą, apie Maskvoje statomus ir rodomus spektaklius, bet man sunku rasti žmogų, su kuriuo pasikalbėčiau apie, pavyzdžiui, Berlyno teatrų pastatymus.

Dabar politikoje amžiaus prasme dominuojantys žmonės turėtų spręsti arba praeities raidos etapų problemas, arba galvoti apie tai, kas pasiekta, kaip įprasminti savo gyvenimą: ką jie kaip atskiri žmonės galėtų palikti po savęs - šiuo atveju politikams tampa svarbu tai, ko pageidauja visuomenė.

Kiek Lietuvoje politikui svarbu laikytis savo vertybių sistemos?

Politikas – kaip vėtrungė. Gali sekti aklai savo partijos vadovus – tai pragmatiškas požiūris į gyvenimą, bet psichologiškai jam kaip žmogui nebus gerai. Tokiam politikui, kuris vadovaujasi vertybėmis, yra lengviau.

Lietuvoje pačios bendriausios vertybės nėra neigiamos, bet kyla klausimas, kiek jomis vadovaujamasi savo politiniame gyvenime.

Seime dažnai iškyla klausimai: kam naudinga ir kieno interesai ginami. Dažnai susikuriamas dirbtinis mąstymas, kuris pasižymi neatsakingumu politikoje: kai vienaip galvojama, jaučiama, žinoma, kaip reikėtų pasielgti pagal savo vertybių sistemą, o daroma kitaip – kaip reikalauja partija, politiniai ar ekonominiai interesai. Galėčiau pateikti ryškų tokio mąstymo pavyzdį – Irako ir JAV patarėjų veikla. S.Huseinui jo patarėjai sakė, kad Irako armija tikrai atsilaikys prieš JAV kariuomenės puolimą, o Dž.Bušui buvo pabrėžiama, kad karas teisingas ir bus greitai užbaigtas. Žinome, kas atsitiko iš tikrųjų.

Kaip Jūs pats pasukote politikos keliu?

Dirbau konsultacijoje nuo 1979 metų. Pas mane konsultavosi daug politikų - tuometiniai, o po Nepriklausomybės atkūrimo – ir Seimo nariai. Žmonės kreipdavosi su savo problemomis, bet tai leido suprasti jų gyvenimą, iškylančias problemas. O apsispręsti buvo nesunku. Pačiame Seime nustebino daug dalykų. Buvo keista, kiek politikų nesugeba atsispirti aplinkos įtakai. Bet šis darbas padėjo geriau suprasti įvairius įstatymus, patį valstybės gyvenimą, pažinti įvairių interesų turinčių žmonių.

Iš ko mokėtės ar mokotės politikoje?

Nenorėčiau vardinti pavardžių. Man buvo ir yra įdomūs visų partijų žmonės, ypač tie, kurie dalyvavo atkuriant Nepriklausomybę. Psichologui visada įdomesnis tikro liudytojo požiūris, jo emociniai išgyvenimai.

Visi dabartiniai politikai yra mano mokytojai. Juk galima mokytis iš savo klaidų, o aš mėgstu stebėti kitus ir...

Politikai veikia visuomenėje, bando daryti įtaką rinkėjams, konstruoja savo įvaizdį, skirtą jiems pritraukti. Todėl knygoje neišvengiamai teko nors glaustai aptarti tą auditoriją, į kurią jie kreipiasi. Deja, tikslinė politikų auditorija - rinkėjai - save ir politikus suvokia pernelyg paradoksaliai. Daug, gal net daugelis Lietuvos žmonių mano, kad į politiką einama siekiant asmeninių tikslų, materialinės gerovės ir garbės. Todėl nemėgsta nei valdžios, nei politikų. Tie patys žmonės viliasi, jog politikas bus dorovės etalonas, 0 valdžia atiteks „stipriam“ lyderiui, kuris tėviškai pasirūpins visais. Šis požiūris labiau panašus į išgyvenimus apvilto įsimylėjėlio, kuris nusivylė jį palikusia vėjavaike (t. y. nusivylė politikais), bet norėtų dar kartą patirti nuostabų atsidavimo jausmą, todėl net neketina protingai vertinti naują, jam galvą norinčią apsukti gražuolę (tad vėl sutinka aklai pasikliauti gražiais rinkiminiais pažadais).

Taigi žmonėms tikrai vertėtų patiems pasimokyti politikos ir politikų psichologijos?

Politikų, politinės valdžios psichologija - sudėtingas reiškinys, atskleidžiantis ir subjektyvius, ir objektyvius visuomenės ryšių aspektus. Vieni visuomenės nariai, norėdami išreikšti save ar spręsti svarbiausias šių dienų problemas, siekia valdyti kitus; kiti norėtų, kad kažkas už juos tas problemas išspręstų, ir geidžia būti globojami turinčiųjų valdžią. Gana dažnai šiuose siekimuose dingsta asmeniškas, žmogiškas valdančių ir valdomųjų ryšys, jį keičia supaprastintas, netgi suprimityvintas požiūris - svetimos, nepažinios jėgos manipuliuoja valdančiais ir valdomaisiais. Toks supratimas demokratinėje visuomenėje vargu ar priimtinas, bet nuostata, kad valdžia turi būti nepasiekiama ir paslaptinga, vis dar stipri. Turintieji valdžią neleidžia pažinti savęs, nes tai padeda jiems pajungti savo valiai kitus. O žmonės nenori pažinti politikų, nes tada praras galimybę juos beatodairiškai šlovinti ar smerkti, praras galimybę perkelti jiems atsakomybę už save ir valstybę. Psichologinis politikų pažinimas - tarsi „mina“ po šiomis iracionaliomis nuostatomis.

Gražios viltys vertingos pačios savaime. Viliuosi, kad ši knyga bent kiek prisidės prie geresnio politikų supratimo, prie griežtesnio jų veiklos ir atlaidesnio jų asmenybių vertinimo, nes, anot prancūzų rašytojo F. La Rochefoucault, „tik didieji žmonės turi didžių trūkumų“.

Ką norėtumėte palinkėti mūsų skaitytojams?

Lietuvių tauta yra vienintelė tokia Europoje, kuri turi tiek bandymų siekti Nepriklausomybės: jau Didysis Vilniaus Seimas pasisakė už savarankiškumą, pati Nepriklausomybės idėja iškelta 1917 m., 1918 m. Lietuva paskelbė savo Nepriklausomybę, 1922 m. Atkuriamasis Seimas įtvirtino teisinį mūsų valstybės statusą, 1941 m., pokario sukilėliai, partizanai tai dar kartą patvirtino ir pagaliau jau dabartinis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas. Taigi norėčiau palinkėti, kad šie faktai – įvairių žmonių grupių bandymai – būtų mums tikėjimo ženklu...

Naudodamasis tokia galimybe dar kartą noriu atkreipti dėmesį į tai, kad dabartinei Lietuvai itin reikia įkvėpiančio, siūlančio reikšmingus tikslus politinio vadovavimo. Be tautos ateities vizijos, be realistinių svajonių geriausiu atveju pavyks išlaikyti esamą padėtį, 0 blogesniu - visuomenė ir toliau skaidysis bei kovos pati su savimi. Priimtinesnę jos ateitį gali sukurti tik politinis vadovavimas valstybei, ojį vykdys politikai. Niekas kitas to nepadarys.

Politikai, gebantys paversti gerus ketinimus tikrove, pasižymintys lyderio charizma, aiškiai skiriantys esminius tikslus nuo administracinio vadovavimo - tai žmonės, kurių visada trūko ir trūks. Todėl kiekvienas, mėginantis tapti politiku, turėtų susilaukti supratimo ir paramos.

Ačiū už pokalbį.

Daugiau: psichologinės knygos