POLITIKA
2022.11.28.Darsyk: Lietuvos valstybė?
Marius Kundrotas
Politologas
Yra du požiūriai į valstybę. Vienu požiūriu tai – organizuota tauta, kitu – valdžios prievartos aparatas tai tautai valdyti.
Ko gero, pastaruoju požiūriu grindžiamas Rusijos pripažinimas teroristine valstybe. Tuo pat metu graudename patriotizmą praradusius savo gyventojus, kad Lietuvos valstybė nėra ciniška ir korumpuota valdžia, kad valstybė – tai mes visi.
Taigi, vienu atveju taikome vieną požiūrį, kitu – kitą.
Pirmasis požiūris modernioje politinėje filosofijoje siekia Džoną Loką (John Locke), antrasis – Džoną Stiuartą Milį (John Stuart Mill). Paradoksalu, kad abu priskiriami tai pačiai – liberaliai – tradicijai. Pirmąjį požiūrį iš dalies perėmė konservatoriai ir tautininkai, antrąjį – socialistai ir anarchistai.
Dar vienas paradoksas, kad socialistai, siekę išlaisvinti liaudį (jau ne tautą) iš represyvios valstybės, sukūrė dar daug represyvesnę. Prispaustųjų diktatūra tapo keliu į išsvajotąją bevaldystę. Pastaroji ir liko svajone.
Šių dviejų vizijų kova tebevyksta ir šiandien. Vieni kalba apie aktyvią valstybę, kuri rūpintųsi savo piliečių dorybėmis ir gyvenimo sąlygų gerinimu, kiti – apie minimalią valstybę, kuri apsiribotų naktinio sargo vaidmeniu, saugodama piliečių gyvybę ir turtą. Na, gal dar gindama jų laisves.
Deja, kai valstybė gina laisves, jau kyla problemų pačiai laisvei. Tenka apsibrėžti, kieno laisvės svarbesnės? Moters laisvė darytis abortą ar kūdikio laisvė gyventi? Religingo žmogaus laisvė skelbti savo tikėjimą ar ateisto laisvė nuo religinės propagandos?
Lytinės egzotikos mėgėjo laisvė demonstruoti savo pomėgį ar konservatyvaus piliečio laisvė išvengti tokių vaizdelių?
Pagaliau – verslininko laisvė pelnytis, darbininko laisvė gauti orų atlygį už darbą, gyventojo laisvė gyventi žalioje aplinkoje?
Lygiai tos pačios dilemos kyla, kai valstybė rūpinasi. Rūpindamasi vienais ji mažiau rūpinasi kitais. Skirtumas tas, kad aktyvi valstybė atvirai pripažįsta egzistuojant prioritetus ir hierarchijas.
Laisvintojai gi skelbiasi esą bešališki, nors nė vienas jų toks nėra. Visada ginama sava laisvė kitų sąskaita. Būtent aktyvi valstybė yra kelias nustatyti ribas vienų laisvei, kad savo laisve galėtų mėgautis kiti.
Vieni viešo gyvenimo reiškiniai pripažįstami gerais, kiti – blogais, vieni – svarbesniais, kiti – mažiau svarbiais.
Laisvintojų akimis valstybė – būtent prievartos aparatas, todėl kuo jis mažesnis, tuo geriau. Priešingai, jei valstybė kyla iš tautos valios, ji turi mandatą rūpintis tauta kaip visuma ir jos nariu atskirai. Tuo nariu, kuris labiau stokoja arba yra labiau vertas.
Šią poziciją galima pavadinti socialiniu konservatizmu. Nuo grynojo socializmo jis skiriasi tuo, kad vietoje išlaisvinimo iš valstybės ir naujos represinės santvarkos jis siūlo darnią visuomenę, kurioje kiekvienas galėtų atrasti sau vietą pagal gebėjimus, poreikius ir dorybes.
Lieka klausimas, kurį valstybės modelį – tautos saviorganizacijos ar primestos valdžios vertikalės – atitinka Lietuva?
Atsakymas: nė vieno. Lietuvos valstybės nėra. Ji sunaikinta 2004 m.
Svarbiausi politiniai, teisiniai ir vertybiniai klausimai sprendžiami užsienyje. Valdžios regalijos iš Vilniaus išvežtos į Briuselį.
Tad jei norime kalbėti apie Lietuvos valstybę, ją pirmiausiai reikia atkurti. O tai reiškia – susigrąžinti konstitucinį suverenumą.
Tik tada galėsime rinktis iš vizijų, kokia ši valstybė turėtų būti.
Atgal
