POLITIKA
2022.09.30. Karas, seksas, elektra
Vytautas Sinica
Politologas
Karas, seksas, elektra. Šiandien tai trys svarbiausi klausimai. Ir neskubėkite juoktis dėl sekso.
Karas Ukrainoje yra ar bent turėtų būti svarbiausias klausimas visam pasauliui. Nors jame tiesiogiai dalyvauja vos dvi šalys, jo pasekmes įvairiais būdais jaučia visas pasaulis. Šiaurės Amerikos šalims tai resursų eksporto ir ginklų tiekimo laikas. Europai – energetinio karo iššūkiai ir dar viena pabėgėlių banga. Trečiajam pasauliui – uždarytų Ukrainos uostų sukeliama maisto krizė. Net Kinijai tai suvokimo metas. Suvokimo, kad Rusija, kurią laikė bent laikinu partneriu prieš JAV dominavimą, iš tiesų yra per silpna ir pačiai Kinijai nereikalinga.
Karas tad svarbus ir paliečiantis visus, net to nesuprantančius. Karo eigoje pastarosiomis savaitėmis vyksta labai reikšmingi pokyčiai. Ukraina ėmėsi labai sėkmingo puolimo ir labai greitai atgavo dešimtąją dalį Rusijos okupuotų teritorijų. Puolimas sustojo, bet dėl to, jog reikia išlaikyti tiekimo grandines ir užvaldyti atgautas žemes, o ne dėl Rusijos pasipriešinimo. Rusai bėgo palikdami ir garbę, ir techniką. Net Kremliaus propagandiniai kanalai negalėjo to nuslėpti, bet vadino žavingai – strateginiu atsitraukimu.
Rusijoje tuo tarpu prasidėjo mobilizacija, pavadinta daline, bet akivaizdžiai visuotinė – šaukiami ir kariuomenėje netarnavę, ir per seni ir kitaip neva nepapuolantys po daline mobilizacija. Prašosi keli akcentai. Pirma, Putinas labai nenorėjo mobilizacijos, kitaip nebūtų jos tiek atidėliojęs. Antra, nenorėjo, nes ji akivaizdžiai užkuria visai kitas, nebe visuotinio palaikymo, nuotaikas pačioje Rusijoje. Nors tai nereiškia režimui pavojingų protestų, bet iš šalies bėga milijonai (ir Lietuva neturėtų įsileisti nė vieno). Trečia, mobilizacija vyksta trūkstant visko, išskyrus žmones: nėra logistinių pajėgumų, nėra priemonių kariams kokybiškai apginkluoti, nėra karininkų jiems kokybiškai paruošti. Ketvirta, visgi žmonių netrūksta, tad kiek rusų bepabėgtų nuo mobilizacijos, Putinas surinks milžinišką masę ir tikriausiai paskubomis, be didelio parengimo siųs ją į Ukrainą.
Ukrainai tai bus milžiniškas iššūkis. Pati savaime ši karių masė negali laiduoti Rusijai pergalės ar net perimtos iniciatyvos. Tačiau karo eiga priklausys nuo NATO šalių reakcijos. Jos gali susigūžti prieš dar metus truksiančio karo perspektyvą ir šantažuodamos pagalba spausti Ukrainą daryti nuolaidų. Tai būtų išdavystė ir tragedija. Kita vertus, jos gali reaguoti adekvačiai ir apie penkis kartus padidinti siunčiamą karinę pagalbą. Nėra abejonių, kad ypač JAV karinės technikos turi užtektinai. Po Rusijos mobilizacijos galutinai pagrįsta mesti ją prieš Kremlių Ukrainoje.
Visai kitas karo frontas vyksta Europoje, kuri liko faktiškai be pigių Rusijos dujų, šių kainos šoko į viršų, o kartu nusitraukė ir elektros kainas. Daug kalbėta apie tai, kad jeigu dujų ir šildymo kainas Rusijos veiksmai ir jai taikomos sankcijos lemia tiesiogiai, tai elektros kainų ne. Elektros kainos paveikiamos iš esmės tik dėka ES elektros rinkos taisyklių, numatančių elektros pirkimą biržoje už brangiausio gamintojo kaštus. Tas brangiausias gamintojas visada kūrena dujas, o tie kaštai nulemti dujų kainos. ES gali ir privalo atsieti dujas nuo elektros, t.y. atsisakyti ribinių kaštų taisyklės. ES narių vyriausybės privalo to reikalauti.
Kol kas Europos Komisija paskelbė nesiimsianti šio būtino žingsnio ir ribinių kaštų taisyklės neatsisakysianti. Vietoje to siūloma įvesti dvišales sutartis, kurias pirkdamos elektrą tarpusavyje sudarinėtų ES valstybės. Potencialiai tai keli šimtai galimų sutarčių – visiškas chaosas, vietoje tvarkos ir aiškumo. Rusijos veiksmai toliau turės didžiulę įtaką elektros kainoms, nors buvo galima ir būtina to išvengti. Europos Komisija kol kas pralaimi energetinį karą grubiomis klaidomis.
Europos institucijoms miegant, šalys ieško sprendimų pačios: Lenkija degina mazutą, Estija skalūnus, Portugalija ir Ispanija kompensuoja dujas elektros gamybai (tai daug efektyviau nei tiesiog kompensuoti galutinę elektros kainą), kai kurios šalys tiesiog pačios pasigamina daug pigios elektros. Lietuva už gerą kainą pasigamina tik trečdalį reikiamos elektros, tad privalo pirkti ir priklauso nuo rinkos, kurią iškreipia ES taisyklės. Lietuva galėjo turėti savo pajėgumus ir ne tik dėl atominės. Dalinai privatizuota „Ignitis gamyba“ metų metus investavo į elektros gamybą kitose Europos šalyse, kur nusimatė didesnis pelnas. Ministras Kreivys kartoja, kad elektros rinkos liberalizavimas buvo naudingas gyventojams. Tiesa, priešinga – ji sudarė sąlygas kelti kainas visiems vartotojams, ką jie bepasirinktų.
Tačiau nei karas, nei elektros kainos nėra svarbiausios Seimo valdantiesiems problemos. Seimo valdantiesiems labiausiai rūpi gėjai ir seksas. Gėjai, nes vienalyčių „šeimų“ įteisinimo projektas, pramintas civiline sąjunga, buvo pats pirmasis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto rudens darbotvarkėje. Pirmo posėdžio, pirmas klausimas. Sakytume, tai tik Raskevičiaus prioritetai, bet ir konservatorius Stasys Šedbaras antrina, kad valdantieji nori šį klausimą spręsti kuo greičiau ir, pageidautina, kuo tyliau. Tylos reikia, nes net trys ketvirčiai Lietuvos vienalytėms „šeimoms“ aiškiai nepritaria. Valdantieji šią problemą sprendžia kartodami demagogiją, kad būti prieš gėjų „šeimas“ reiškia būti už Putiną, Rusiją ir jų propagandą. Jeigu konservatyvus požiūris į šeimą būtų Rusijos propaganda, o ne sveikas protas, valdantieji galėtų paaiškinti, kodėl Ukrainoje vienalyčiams santykiams nepritaria apie 90 procentų žmonių. Ar ir ten lemia Rusijos propaganda?
ES vadovų, o konkrečiai Nyderlandų premjero spaudimas lėmė, jog ta pati Ukraina skubiai ratifikavo Stambulo konvenciją mainais į narystės ES perspektyvą. Ukraina dar turės rasti būdą, kaip apeiti šios konvencijos nuostatas. Ją seniausiai ratifikavusi, bet visiškai netaikanti Turkija galės pamokyti.
Būtent Stambulo konvencijos nuostatos yra perkeliamos į Lietuvos teisę liūdnai, nors su daug juoko nuskambėjusiu valdančiųjų siūlymu leisti seksą tik po aiškiai išreikšto sutikimo. Kaip komentavo minėtasis Raskevičius, siekiama, kad „galimai smurtavęs asmuo turėtų įrodyti, kur, kaip ir kada tą sutikimą [santykiauti] gavo.“ Kas reiškia, kad įrodymo našta tenka tam, kurį kaltina, nekaltumo prezumpcijos nėra, o žodinis sutikimas yra nieko vertas, mat jį visada galima paneigti ir liks tik kaltinamojo žodis prieš galimos aukos žodį.
Daugelis pagrįstai ir natūraliai juokėsi iš to, kaip iš nesąmonės, bet tai visiškai rimta. Kaip pripažino pati jo autorė Morgana Danielė, tai Stambulo konvencijos nuostatų perkėlimas į Lietuvos teisę. Karo ir artėjančios krizės fone valdantieji užsimoja dar neregėtam kišimuisi į privačiausius įmanomus santykius. Teisinga kovoti su seksualine prievarta, tačiau ne absurdiškomis priemonėmis.
Pagal siūlomą pataisą, „sutikimas“ bus toks pats teisiškai neapibrėžtas, kaip D. Šakalienės vaiko teisių reformoje buvo „smurtas“. Formuojamas mąstymas, kad vyrai yra savaiminiai smurtautojai, lygiai kaip Šakalienės reforma vaizdavo visus tėvus. Demonizuojami patys heteroseksualūs santykiai. Formalizuojami intymiausi santykiai, kur formalumui išvis negali būti vietos. Pararelės su Šakalienės reforma ne atsitiktinės – šis siūlymas (kaip ir „neapykantos kalba“) yra dar vienas žingsnis link vis didesnio valstybės kišimosi į piliečių privatų gyvenimą. Būtent privatų piliečių gyvenimą tenka vis labiau ginti nuo tariamai liberalios valdžios.
Atgal
