POLITIKA
2022.08.26. Pozuotojų politinė kultūra
Marius Kundrotas
Politologas
Metalistų kultūroje yra sąvoka: pozuotojas. Ji reiškia žmogų, apsikarsčiusį metalistų simbolika, mėgdžiojantį jų gestus, besiklausantį metalo muzikos ar net ją grojantį, bet tolimą nuo šios subkultūros mąstysenos.
Pozuotojas susitelkia į išorę, užmiršdamas, kad kiekvieną kultūrą sudaro vidinės savybės. Šią subkultūrinę sąvoką galima taikyti ir kitose gyvenimo srityse, įskaitant politiką.
Didžiausias šių laikų pozuotojas pasaulio politikoje – tai Vladimiras Putinas. Jis dedasi Rusijos patriotu – ko verta vien jo frazė „kam mums pasaulis, jeigu jame nebus Rusijos?“ Iš tiesų tai – savanaudis fašistas, kuriam tauta ir tėvynė turi tik instrumentinę reikšmę.
Meilė savo tautai ar tėvynei – tai, visų pirma, meilė jų žmonėms. Tiems, kurie dabar skursta ir apvaginėjami, tarpstant siaurai politinei-ekonominei klasei. Tiems, kurie siunčiami kariauti ir žūti svetimose šalyse. Tiems, kurie represuojami vien už kitokią nuomonę.
Įvardytąja fraze Kremliaus diktatorius grindžia pasaulinės atominės katastrofos tikimybę. Jam vis vien, kad po tokios katastrofos žūtų visas pasaulis. Bet ne dėl to, kad jam beprasmis pasaulis be Rusijos, o todėl, kad jam sunku įsivaizduoti Rusiją be savęs.
Lieka viltis, jog tas pats savanaudiškas pragmatizmas išsaugos sveiko proto likučius jo aplinkoje. Nuvertę despotą jo aplinkos žmonės galėtų pretenduoti į imunitetą, o demokratinis pasaulis turėtų šią viltį palaikyti dėl didesnio tikslo – agresyvaus režimo sunaikinimo.
Pozuotojų gausu ir mūsų šalies politikoje. Didžiausi jų – vadinamieji konservatoriai, dar besivadinantys ir krikščionimis demokratais. Jie mielai prisimena katalikiškas tradicijas, kai reikia padiskriminuoti kokią religinę mažumą ar susirinkti rinkėjų balsus demonstratyviu dalyvavimu mišiose, bet uoliai balsuoja už genderistines šeimos imitacijas ir visiškai ignoruoja krikščioniškąjį socialinį mokymą.
Ne mažesni pozuotojai – ir vadinamieji liberalai. Jie gal ir daugiau bendro turi su liberalizmu, negu jų didesnieji broliai – su konservatizmu, nes daug ką siekia liberalizuoti, nuo šeimos surogatų iki narkotikų.
Vis dėlto jų liberalizmas vis mažiau kvepia laisve, pradedant visuomenei brukama prievole pripažinti jai atgrasius santykius, baigiant karantinais ir „galimybių pasais“. O kur dar persekiojimai už kritiką?
Socialdemokratai – taip pat pozuotojai. Būtent ši partija liberalizavo Darbo kodeksą, suteikdama darbdaviams daugiau galimybių atleisti darbuotojus ir taip pakirsdama socialinio solidarumo likučius.
Reitinguose karaliaujantys demokratai pozavimu gal prilygtų tiktai vadinamiesiems konservatoriams: reikia išskirtinių gebėjimų viešai vadintis tautine partija ir balsuoti už migracijos liberalizavimą.
Pozuotojai yra net ir valstiečiai, „tik dabar“ pamatę, ko verti jų ilgalaikiai partneriai.
Taigi, pavadinimai ir iškabos – sau, reali mąstysena ir darbai – sau. Konservatoriai iš pradžių tapo liberalais, o po to pasislinko ir į kultūrinę kairę, liberalai virsta jakobiniškais radikalais, socialdemokratai kultūroje slenka į radikaliąją kairę, o ekonomikoje – į liberalizmą.
Demokratai – apskritai partija apie nieką, o valstiečiai pretenduoja į idealistinę patriotinę stovyklą, bet dėl valdžios pasirengę dėtis su bet kuo.
Vis dėlto politinės idėjinės nišos egzistuoja objektyviai. Kam nors jas palikus jas užima kiti. Į konservatyviąją liniją pretenduoja Tautos ir teisingumo sąjunga, Nacionalinis susivienijimas, Krikščionių sąjunga, liberalioje nišoje gimsta „Antrosios Lietuvos“ partija, o tikra socialistų partija dar turės susikurti.
Maži dabartiniai alternatyviųjų partijų reitingai gali klaidinti. Jie greičiau rodo sisteminės žiniasklaidos manipuliacijas, dar menką rinkėjų politinę orientaciją ir vidines šių partijų problemas, nei menką paklausą konservatyvioms, liberalioms ar socialinėms idėjoms.
Žinoma pavyzdžių, kaip ištisus dešimtmečius užkrosnyje sėdėjusios partijos sulaukia savo bangos: taip įvyko prancūzų Nacionalinio fronto, švedų demokratų atvejais, kiek trumpiau teko laukti lietuviškiesiems valstiečiams. Tereikia pagauti momentą.
Ar ištuštintas politines nišas užims esamos alternatyvios partijos, ar susikurs naujos – antraeilis klausimas. Tos pačios apklausos, liudijančios menką alternatyviųjų partijų populiarumą, rodo didelę paklausą jų idėjoms, pirmiausiai – kultūrinei dešinei ir ekonominei kairei.
Neatmestina galimybė šias dvi linijas sujungti į vieną be jokio loginio prieštaravimo. Žmonės vis labiau ilgisi tikrų dalykų ir tuštuma po išorinėmis iškabomis vargu, ar gali būti amžina.
Atgal
