POLITIKA
2022.08.12. Rusija ir pasaulis bepročio akimis
Vilius Litvinavičius
Karas Ukrainoje tęsiasi jau kažin kiek, beveik puse metų – mirties, kraujo, kančių. Pusė metų marodierių siautėjimo, sugriautų namų ir nevilties. Pusė metų sunkių bei atkaklių kovų ir vilties. Ir kiek dar tęsis šis rusų sukeltas mirties šokio košmaras, sukeltas Ukrainoje ir vienaip ar kitaip palietęs Europą bei likusį pasaulį? Kažkam jau baigiasi kantrybė, kažkas jaučiasi išsekintas, kažkas skleidžia gandus, kas sankcijos Rusijos visiškai neveikia, nuo jų kur kas labiau nukenčia pati Europa. O kai kas tiesiog be jokios sąžinės graužaties ir gėdos stengiasi iki astronominių dydžių kelti paslaugų ar prekių kainas, aiškindamas, kad „dėl visko kaltas Zelenskis“. Tačiau visas problemas ir iškylančias bėdas galima suskirstyti trejopai: pandemijos pasekmės, karas Ukrainoje ir įvairių įmonių elementari savivalė bei godumo paskatos. Tačiau šitame ekonominiame chaose kone neįmanoma aiškinti kiekvieną atvejį atskirai, tegu tuo užsiima sąžiningesni už esamus ekspertai ir atitinkamos tarnybos.
Atsakykime į paprastesnį klausimą: o gal visų šitų sankcijų taikyti Rusijai išvis nebereikia, o karas čia tik tos valstybės ir Ukrainos probleminių santykių aiškinimasis? Pozicija populiari tarp kai kurių arabų valstybių ir kai kurių Europos politikų. Jei keliame tokį klausimą, tai peržvelkime Rusijos užsienio politiką, ne vien Ukrainos atžvilgiu, bet apskritai ko ja siekiama.
Rašizmas – beprotiškojo imperializmo politika
Tai gana nesenas Europos politologų vartojamas terminas, Lietuvoje tapatinamas su fašizmu, kai kada su stalinizmu. Tačiau tai kur kas agresyvesnė ir pavojingesnė ideologija, neabejotinai susintetinusi nemažai fašizmo, stalinizmo ir net rasizmo bruožų. Ir jos pirmtaku bei pagrindiniu ideologu laikomas rusų filosofas (su profesoriaus moksliniu laipsniu), Tarptautinio Eurazijos Judėjimo lyderis Aleksandras Duginas.
rusų filosofas Aleksandras Duginas
Nuo 2014 m. Europoje įtrauktas į sankcionuotų asmenų sąrašus. Kitais metais patekęs į tokius sąrašus JAV ir Kanadoje. Žodžiu, netraktuojamas kaip tiesiog snobas intelektualas, tarp kurių labai madinga būti pranašais bei mokyti gyventi visą pasaulį. Personažas gana grėsmingas, atsižvelgus, kad tiek V. Putinas, tiek daugelis aukštų Rusijos valdžios pareigūnų iš Vieningosios Rusijos politinės partijos palaiko jo idėjas ir naudojasi beveik neribotomis galimybėmis jas realizuoti. Įvairių Europos politikų įvardytas kaip 2014 m. Krymo aneksijos strategas ir 2022 m. rusų invazijos į Ukrainą vienas svarbiausių plano rengėjų. Taigi jo „filosofija“ daugelio rusų intelektualų įvardijama kaip „primityvus fašizmas“ ar net satanizmas. Labiau tiktų antrasis apibūdinimas, kadangi tai fašizmo ir stalinizmo idėjų plagiatas, kaip savarankiška teorija pateikiamas imperialistinio ir net ezoterinio kliedesio pagrindu. Kaip bebūtų, įtrauktas į įtakingiausių šimtmečio ideologų šimtuką. Parašyta kelios dešimtys knygų, kai kurios išverstos į septynias kalbas, leidžiami žurnalai, daugybė paskaitų įvairiose šalyse, atskiras televizijos kanalas… Taigi voratinklis kaip reikiant didelis, raizgus ir lipnus. Ir ideologinių smalkių dozės sklinda iš ten nemenkos. Kadangi daugelio Vakarų politologų pavadintas „Putino smegenimis“, galima suprasti, iš kur ta Kremliaus beprotybė ir įtarimai, kad Rusijos prezidentui „nuvažiavo stogas“.
Rašizmas – beprotiškojo imperializmo politika
Kuo visa tai pasireiškia? Maskva pasaulio centras! Sunaikinti demokratiją „kaip žalingą ir dirbtinį Vakarų civilizacijos darinį“ ir įtvirtinti pasaulinę Kremliaus imperiją! Štai tokias liguistas teorijas skleidžia šis „autoritetas“. Pagrindiniai veikalai, kuriuose išdėstoma jo pasaulėžiūra, būtų „Geopolitikos pagrindai“. „Putinas prieš Putiną“ ir „Josifas Stalinas. Didysis Būties „Taip’“. Vien jų pavadinimai daug ką byloja…
Pasaulis pagal Duginą
Pagal jį pasaulis yra dvilypis, dualistinis, ir jame tęsiasi amžina kova. Tačiau ne pagal tradicinį gėrio ir blogio supratimą, šioje rašizmo ideologijoje šie poliai gerokai transformuoti. Pasaulis yra talasokratijos ir telurokratijos kova dėl dominavimo, kur pirmieji „jūrų valdovai“, o antrieji – „žemyno valdovai“. Talasokratai atneša rinkos ekonomiką, prekybą, demokratiją, individualizmą, su tuo susietas žmogaus teises, ir tai, pasak Dugino, yra neapsakomas blogis, satanizmas, „Leviatano ideologija“. O telurokratai skelbia kolektyvizmą, nepripažįsta asmenybės teisės į individualumą ir asmens laisvių, aukština imperatoriaus valdžią, kuriai suteikiamos sakralios funkcijos, kitaip tariant ji yra „šventa, iš Dievo“, rūpintis pastarąja ideologija yra bažnyčios prievolė, visuomenėje įtvirtinamas autoritarizmas. Ir tai, pasak Dugino, yra tikrasis gėris ir „žmonijos lemtis“. Vien pirmas žvilgsnis, mestas į šią ideologiją, tapusią rašizmo pagrindu, normalų europietį priverčia suabejoti, ar tų teorijų autorius išvis yra sveiko proto?
Skaitant jo „Geopolitkos pagrindus“ stebina originalių idėjų stoka, juk „jūrų“ ir „žemynų“ imperijų kova yra gerokai senstelėjusių politologinių idėjų kopijavimas. Esant šiuolaikinei komunikacijai tai praranda pirminį aktualumą. Tiesa, kai kur tai pripažįsta ir Duginas. Tačiau blogis slypi atlantizmo idėjose, kurias visame pasaulyje diegia anglosaksų (pirmiausia britų ir amerikiečių) civilizacija, o vienintelė „šventa“ vieta, galinti išgelbėti pasaulį nuo to „blogio“ yra Rusija, suprantama, ne visa, o Maskva, aišku, ir ne visas miestas apskritai, o būtent Kremlius. Keistas jausmas apima skaitant šiuos „profesoriaus“ kliedesius, be to, šio „filosofo“ veikalai dažniausiai viršija 400 psl. apimtį, tad reik, ko gero, geležinės valios, kad ištvertum iki galo beskaitydamas tas pompastiškas banalybes.
Rusija sukaupusi milžiniškus branduolinio ginklo arsenalus
Kuo jau stebina, tai stebina Čingischano garbinimas, Rusija skelbiama jo idėjų perėmėja ir tęsėja, tai yra rusų tautos didžioji misija pasaulyje. Rusų vasalatas mongolų užkariavimo laikais vadinamas Stepės ir Miško sąjunga. Ir tuo Rusija yra pranašesnė už kitas pasaulio valstybes. Išskyrus šias keistokas pompastiškas abstrakcijas, svaresnių argumentų jo veikaluose tektų su žiburiu paieškoti. Taip pat graudžiai verkšlenama dėl taip nelemtai sužlugusio nuostabaus Ribbentropo-Molotovo pakto, dėl to kaltinami anglosaksai ir jų politinės intrigos. Jau vien dėl to Didžioji Britanija ir JAV nusipelno kruvino atpildo, net atominio karo.
Tokie būtų pamatiniai ideologiniai principai tos imperijos, kurią Duginas vadina Eurazija, kaip puikiai žinome, Eurazijos Ekonominė Sąjunga jau pavaduoja po Tarybų Sąjungos griūties Kremliaus suformuotą Nepriklausomų Valstybių Sandraugą. Mat NVS darėsi vis mažiau veikli ir labiau biurokratiška. Tačiau ekonominė Eurazija netenkina Dugino, eina kalba net ne apie Tarybų Sąjungos atkūrimą su komunistine santvarka, pasak jo, tai turi būti imperija, kurios ribos iš rytų į vakarus nuo Vladivostoko iki Lisabonos, o iš šiaurės į pietus nuo Arkties vandenyno iki šiltų Indijos vandenyno jūrų. Na, būdas realizuoti šį avantiūristinį projektą yra karas. Tad Ukrainos užpuolimas būtų vien pradinis etapas. Toliau suprantama, eilės tvarka. Ir taip iki galo, iki Lisabonos. Tvarką turi palaikyti rusų karinės bazės, ir tai tautoms leis išspręsti visas jų vidaus problemas ir laimingai klestėti. Tą laimę suteiks „teisingai“ perdalytos teritorijos. Aišku, Eurazijos Imperijoje valstybių sienų nebus, jis siūlo itin įmantrų ir totaliai biurokratišką administracinį modelį. Tai ašys Maskva – Berlynas, Maskva – Tokijas ir Maskva – Teheranas, užtikrinančios milžiniškų teritorijų priežiūrą. Kai kurios šalys turi būti apskritai likviduotos, suskaldytos ir padalytos, pirmiausia tai Prancūzija, Turkija ir Kinija. Prie pagrindinių ašių būtų pridėtos ir šalutinės, kurioms būtų pavaldūs mažesni regionai. Pvz., Lietuva būtų kartu su Lenkija priskirta prie Prūsijos regiono ir galbūt Vakarų Ukraina, o administravimo centras būtų Kaliningradas, pavaldus Berlynui, o Berlynas savo ruožtu Maskvai. Panašiai permaišomas ir visas Eurazijos kontinentas. Tada jau Eurazijos imperija, visai užsmaugusi „atlantistus“, žengia galutinės pergalės link, ir jei Didžioji Britanija bei JAV priešinasi, suprantama, skelbiamas karas. Su Afrika ir Lotynų Amerika galima išvis nesiskaityti, tie regionai nepajėgūs pasipriešinti be modernios ginkluotės.
Tai ir yra aukščiausias pasaulio gėris, o siaubingas blogis yra nacionalinė valstybė ir demokratija. Visi šios „neįsivaizduojamo gėrio“ imperijos gyventojai turi melstis imperatoriui Maskvoje, nes jo postas sakralus ir palaikomas bažnyčios. Tad suabejojus imperatoriaus neklaidingumu ar jį pakritikavus, iškart tampi religiniu eretiku, ne vien politiniu priešu ar „atlantistų agentu“.
Rusų tauta privalo vykdyti šią misiją, nes karai ir misijos yra šios „šventos“ tautos esmė, kitaip jai būtų blogai (gal visiems rusams paleistų vidurius?), ji savo pasyvumo pasekoje degraduotų bei išmirtų (mirtinai nusividuriuotų?). Štai kokia ta rašizmo logika… Lyg būtų pagimdyta psichiatrinės ligoninės palatoje, kaip rašymo terapijos seansų išdava.
Vidiniai bepročių imperijos modeliai
Skaitome tuos Dugino veikalus ne kaip šiurpią amerikiečių rašytojo Filipo Kindredo Diko (Philip Kindred Dick) ar anglų rašytojo Oldoso Hakslio (Aldous Huxley) antiutopiją. Tai ne grožinė fantastinė Europos klasikų literatūra, tai realus pasaulio gelbėjimo receptas. Ar rusai taptų šio fantasmagoriško pasaulio valdovais? Ne, jiems skirta vegetuoti geto sąlygomis, būtų uždrausti abortai, kiekvienai šeimai nurodyta, kiek reikia turėti vaikų, kad būtų užtikrintas armijos skaitlingumas įvairiose Eurazijos karinėse bazėse. Jokios spaudos ir žodžio laisvės, vien sakralinis imperatoriaus kultas, kiekvienam rusui primenama misijos didybė, autoritarizmas, supratimas, kad tavo asmenybė nieko nereiškia ir didžiausia laimė yra aukotis už imperiją. Cenzūra draudžia roko muziką. Ir ne tik, taip pat ir riedlentes.
Tačiau „valdovų rasės“ atstovams paliekama ir šiokių tokių laisvių. Tai „patriotinis homoseksualizmas“ ir „naudinga korupcija“. Ir kaip tokios idėjos šauna į galvą? Betgi šitaip rašo knygose ir skelbia per savo televizijos kanalą filosofijos profesorius… Aleksandras Duginas, GRU generolo sūnus. Ir iš visų jo rašliavų trykšte trykšta patologinė neapykanta demokratijai ir asmens laisvei.
Reikšmingiausiu šios misijos vykdytoju jis įvardina kupiname liaupsių veikale „Putinas prieš Putiną“ (apie 400 psl.) ir teigia, kad dabartinis Rusijos prezidentas yra pasiekęs „budistinį nušvitimą“, kitaip tariant, tapęs aukštesne būtybe bodhisatva, su dviguba Saulės ir Mėnulio asmenybe, o jo nereti nusišnekėjimai per televiziją yra giliausios dvasinės prasmės dzenbudizmo koanai. Gali juoktis, kiek tik lenda. Juoktis pro ašaras, nes tie kuoktelėję Dugino pasekėjai pradėjo siaubingą karą Ukrainoje.
Ypatingas vaidmuo skiriamas ir J. Stalinui, kurio represijos vertinamos kaip būtinas elito pakeitimas ir „didžioji socializmo drama“, šiai sistemai tiesiog būtina, kad perauklėtų „kvailą ir tingią liaudį“. Ir šis kraupus diktatorius įvardijamas kaip „gilus mirties filosofas ir toliaregis visuomenės pedagogas“. Tai ne parodija, ne ironija, viskas absoliučiai rimtu tonu. Tiesiog dvelkia tos „filosofijos“ bukaprotišku satanizmu. Kliedesiai lenkia nuo narkotikų apsvaigusį Hitlerį ar dar kokį paranoja sergantį diktatorių.
Tokių nusmurgusių filosofų Rusijoje ne mažiau kaip valkataujančių šunų, beje, rimti rusų filosofai Dugino ir jo šarlatanų šutvės kitaip netraktuoja. Tik kažkodėl protingi žmonės Rusijoje, taip pat filosofai, taip pat su moksliniais laipsniais, neretai vos galą suduria su galu, o tokie apgailėtini demagogai ir pseudomoksliniai aferistai klesti.
Gi galutinis tos rašizmo teorijos išaiškinimas verčia kristi iš klumpių. Jis remiasi „sakralia geografija“, tai yra mitais apie dieviškus Rytus, kaip rojų, Šiaurę, kaip dievų ir karių-filosofų šalį Hiperborėją, Vakarus kaip tamsybių ir pragaro šalį, Pietus kaip nepilnaverčių, instinktais valdomų žmonių teritorijas. Rusija telkia Rytus ir Šiaurę, o rusai yra tikrieji Hiperborėjos atstovai. Suprantama, kad anglosaksai įkūnija pragaro Vakarus ir Pietų išsigimimą. Kokie argumentai! Ir kiek reikia degtinės išgerti, kad visą tai priimtum už gryną pinigą? Kaip filosofas sugeba nusiristi iki primityviausio šamanizmo?
Fatališkos užuominos
Tarp tų šarlataniškų kliedesių suskamba ir rimtas bėdos signalas, tikra sirena. Jei Rusija nesiims tos „didžios misijos“, tai, anot Dugino, jai gresia krachas. Kaip teigiama „Geopolitikos pagrinduose“, šalis gali subyrėti nuo kelių pavojingų vidaus faktorių. Pirmiausia, neapsakomas turtinis skirtumas tarp oligarchų ir eilinių rusų, neretai gyvenančių didžiuliame skurde, nors Rusija pasižymi ir didžiuliais gamtiniais ištekliais ir plačiausia vidaus rinka maisto produktams bei pramoninėms prekėms, tad neįtikėtino masto socialinis sprogimas gali įvykti bet kada. Oligarchai sėdi ant parako statinės? Kitas faktorius, kad kai kurie Rusijos regionai nepatenkinti Maskvos diktatu ir siekia savarankiškumo, tiksliau, sukurti atskiras, nepriklausomas rusiškas valstybes ir apsieiti be godžių „centro globėjų“. Pagaliau ir trečias faktorius, kai daugybė Rusijoje gyvenančių tautų taip pat nori ištrūkti iš Kremliaus diktato. Pažymėtina, kad rašistai meldžiasi Čingischanui, o artimos mongolams tautos kaltina Kremliaus administraciją rasizmu, ir tam yra labai rimtas pagrindas. Tų tautų laisvės judėjimų lyderiai be perstojo kalba apie tautinę diskriminaciją, kas gerai pažįstančiam Rusijos gyvenimą tikrai nėra jokia naujiena ir teigia, kad už rasistinius įžeidinėjimus valdžia netgi neskiria piniginių baudų. Na, turbūt visi žino, kaip kai kurie rusų chamai atsiliepia apie azijietiškos kilmės savo šalies piliečius… Būti antrarūšiu „rosijaninu“ labai nepavydėtina dalia.
Taigi Dugino metodas paprastas: kariauk su visais aplinkui, kad išspręstum vidines šalies problemas. Tačiau archajiškas, pernelyg archajiškas šis metodas…
Jeigu…
Jeigu ta absurdo „misija“ būtų pilnai įgyvendinta, tai kiltų siaubinga katastrofa. Pačia tikrąja žodžio prasme tai būtų pasaulio pabaiga. Pirmiausia, išnykus valstybių sienoms Azijoje, atsirištų rankos Islamo Valstybei. Kaip pavyktų susidoroti su šia išties labai grėsminga teroristine grupuote? Kitas dalykas, žadama „tautų draugystė“ po kelerių metų sprogtų kaip muilo burbulas. Iš ekonomiškai atsilikusių regionų plūstelėtų šimtai milijonų migrantų į turtingesnes teritorijas. Įsiviešpatautų neapsakomas chaosas ir gausybė nacionalinių konfliktų. Rusija neprigimdytų tiek kariuomenės, kad sugebėtų viską jėga kontroliuoti, tektų kareivius paprasčiausiai klonuoti. Padvelkė fantastika, ar ne? Pagaliau Europoje, kur žmonėms demokratija įaugusi į kraują, Eurazijos Imperija turėtų taikyti nuolaidas, kitaip iš vasalinių teritorijų nebūtų jokios naudos, bet kokia veikla jose sutriktų. Suprantama, kad susiklosčius artimesniems santykiams tarp Europos tautų ir rusų, pirmiausia, per Europos Sąjungai priklausiusias slavų tautas, Rusijoje separatizmo idėjos įgautų stiprų papildomą impulsą ir pagreitį. Atskiri Rusijos regionai siektų demokratijos ir atsiskyrimo nuo satanistinio Kremliaus diktatūros, išsižadėtų imperijos. Chaosas Azijoje vėl gi skatintų Rusijoje gyvenančių kitų tautų nepriklausomybės siekius, ir visa Eurazijos Imperija tiesiog užsiliepsnotų revoliucijomis.
Imperijos agonija būtų siaubinga. Nesunku numatyti, kad prasidėjus didžiajam chaosui įvairiuose regionuose įsitvirtintų skirtingos politinės jėgos, viena kitos atžvilgiu kartais labai priešiškos. Žinant, kad Rusija sukaupusi milžiniškus branduolinio ginklo arsenalus, kuriuos išsidalintų regionų autonomijos, branduolinis karas taptų neišvengiamas. Nors karas vyktų tarp rusų, nė piršto neprikišus atlantistams, to per akis užtektų sunaikinti Žemės planetą.
Taigi Dugino sukurpta „misija“ ne tik neišgelbės Rusijos, bet kartu su ja pražudytų visą likusį pasaulį. Kažkaip prisimeni kai kurių vakarietiškų eksperimentinio metalo grupių „naująją ideologiją“. Kaip keičiasi šėtono įvaizdis mene. Jei anksčiau pasirodydavo žavus velnias gundytojas ir viliodavo „nuodėmės saldumu“, tai dabar Šėtonas tikras siaubūnas, kiek beišneša dailininkų vaizduotė, ir jo pagrindinis tikslas sukelti Žemėje branduolinį karą, kad žmonija išnyktų, o pasaulį užvaldytų pragaro monstrai, kuriems tuomet atsirastų palankios sąlygos apsigyventi. Taigi Duginas šėtono pranašas ir agentas? Apsėstasis, šarlatanas ar tikras beprotis?
Geležinė uždanga
Nelaimei, tai ne rašytojų fantastų antiutopijos ir ne roko grupių „metalo operos“. Nelaimei, tai realybė, tai galimybė, kad šitaip gali atsitikti. Rašistų karas Ukrainoje yra šios Šėtono misijos pradžia. Ir ten ji turi uždusti. Kruvinuose Chersono mūšiuose sprendžiamas ne tik Ukrainos, bet ir pasaulio likimas. Rašistų soldafonai, marodieriai ir smurtautojai turi pasitraukti iš Ukrainos. Kiek tai bekainuotų, nes tai civilizuoto, demokratinio pasaulio karas su degraduojančia imperija ir jos šėtoniška ideologija.
Tad ir pasibaigus karui negali būti nė kalbos apie sankcijų nutraukimą Rusijai. Geležinė uždanga turi būti tvirta ir neišardoma, kol valdžioje satanistiniai „jedinorosai“. Tai būtų antrasis šio civilizacijų etapas. Kitaip atsigavusios plėšikų gaujos vėl užplūstų ekonomiškai nustekentą Ukrainą, ir šį kartą ji vargiai rastų resursų atsilaikyti. Tuomet visa Europa skaudžiai pajustų, ką iš tikrųjų reiškia rašizmas.
Trečiajame etape turi būti suteikiama visokeriopa ekonominė pagalba Ukrainai, kiek tai bekainuotų. Ir jos siekis tapti Europos Sąjungos valstybe nesitęstų dešimtmečiais. Šitaip žlugtų ir rašizmo mitas, kaip jie gelbėja pasaulį nuo atlantistų, ir ta amorali autoritarinė valdžia subyrėtų, kai tik „jedinorosai“ taptų marginalia partija. Tada ir Rusijai atsivertų realios demokratijos galimybės.
Yra žmonių, kurie aiškina, kad Rusijos protu suvokti neįmanoma. Neįmanoma tuomet, kai taikomi kitų šalių modeliai ir kitų civilizacijų logika. Tai imperija, kurios valdžia apimta paranojos ir didybės manijos, ir tai projektas, kurio užuomazgos atsirado dar Michailo Gorbačiovo „perestrojkos“ laikais.
Atgal
