POLITIKA
2022.08.05. Botagas prieš kitokią mintį ir baimės skleidimas – šios valdžios „vertybės“?
Vidmantas Martikonis
Valdžiai visada lengviau valdyti visuomenę, kai ji yra suskaldyta ir įbauginta. Didžiajai visuomenės daliai turi būti surastas priešas, su kuriuo reikia kovoti. Tada valdžia gali pateisinti savo propagandą, galios demonstravimą ir net represijas ar ypatingas padėtis. Tuo pačiu tampa patogiau manipuliuoti ir kontroliuoti pačią visuomenę, o kritiškai mąstančius tildyti ir bauginti, paverčiant juos tiesiog „tariamo priešo“ advokatais bei visuomenės „išdavikais“. Tokioje situacijoje valdžia turi ir dar vieną privalumą – jai nebereikia racionaliai argumentuoti savo sprendimų, pagrįsti vieno ar kito žingsnio, aiškintis dėl savo klaidų. Viskas, kas daroma, yra daroma dėl „švento“ tikslo – nugalėti tariamą priešą.
Žmonijos istorijoje gausu pavyzdžių, kada visuomenės buvo skaldomos ir priešinamos. Religiniai fanatikai prieš laisvamanius, proletariatas prieš buržuaziją, komunistai prieš kapitalistus ir t.t.
Valdžia yra nubrėžusi kursą, kurio visi turime laikytis. Jeigu kas ima kelti abejones ar reikalauti valdžios veiksmų paaiškinimo, racionalių argumentų nesulaukia. Valdžia su žmonėmis nediskutuoja, ji teigia, kad taip tiesiog turi būti, kaip ji nusprendė. O už kritiką kitaip mąstančiam yra vykdoma propagandinė inkvizicija. Kitokią nuomonę išsakęs žmogus dažnu atveju yra išvadinamas vatniku, kremliaus agentu, valstybės išdaviku. Susiduriama su valstybės mobingu. Jeigu tu neatitinki valdžios kurso, tavo nuomonė nesutampa su valdžios nuomone, vienaip ar kitaip susidursi su valdžios institucijų keliamais nepatogumais.
Šioje propagandoje aukojami net didžiausi autoritetai. Užtenka prisiminti Romos Popiežiaus atvejį, prasidėjus karui Ukrainoje. Popiežiui pasisakius už taiką ir paraginus abi puses susitaikyti, jis akimirksniu iš švento žmogaus pavirto nusenusiu, aplinkoje nebesiorientuojančiu asmeniu.
Valdžia priešų suranda ne tik išorėje, bet ir viduje. Taip atsitiko tiek su Naisių festivaliu, tiek su Šeimų sąjūdžiu. Pastarojo veikla, kritika valdžiai prilyginta kone antivalstybinei veiklai. Šeimų sąjūdžio dalyviai nušviesti kaip antrarūšiai, menko intelekto, nieko nesugebantys žmonės. Anot valdžios, tokie žmonės kelia pavojų valstybei, todėl jais irgi patogu gąsdinti. Nesu šios organizacijos fanas, tačiau toks visuomenės segmentavimas yra labai pavojingas.
Nustatyto kurso propagavimą sėkmingai atlieka nuo valdžios pinigų ir užsakymų priklausomi žiniasklaidos kanalai. Deja, jie yra pripratę prie lengvų valdžios skiriamų resursų ir, bijodami juos prarasti, yra tapę ideologiniais ruporais, kurie nebeturi nieko bendra su laisvu žodžiu ir demokratija.
Valdžią aukštinantys žiniasklaidos kanalai bei sekėjų minias socialiniuose tinkluose subūrę naujieji „visuomenės moralės sergėtojai“ formuoja tiesos monopolį ir vykdo savo „teisingumą“ tiems, kurie turi savo nuomonę, kurie nenori valdžios „tiesos“ monopoliui priklausyti.
Esu iš tų, kuris dar prisimena, jog anekdotų pasakojimas virtuvėje buvo labai rizikingas reikalas. Kartais save mintimis pagaunu ar girdžiu iš savo aplinkos žmonių, jog gal būtų patogiau viešai nereikšti savo nuomonės. Nepatekti į prieš save ir savo artimuosius nukreiptą taikiklį. Be apsimetinėjimo, pažiūrėkime kiekvienas į save ir pamatysime, kiek daug pykčio, agresijos, įžeidinėjimo ir keršto yra susikaupę mumyse ir aplink mus. Kurie laisvai liejasi per internetinius komentarus ar kitą mūsų viešą raišką.
Ar jau grįžtame į laikus, kada vėl reikia bijoti? Ir labiau bijoti ne tariamų priešų, o savo valdžios struktūrų ir jos paveiktų žmonių aplinkui?
Atgal
