POLITIKA
2022.07.22. Ar liaudis taps tauta?
Marius Kundrotas
Politologas
Šiuo metu dažnai priešinamos etninės ir politinės tautos sąvokos. Žvelgiama į amerikietišką pavyzdį, kur politinė tauta – daugybės skirtingų etnosų ir net rasių žmonės, o etninės tautos, pradedant senbuviais indėnais ir baigiant airiais ar kinais, nėra politinės tautos pagrindas. Tai priešinga europinei patirčiai, kur politinės tautos formavosi etninių tautų pagrindu, integruodamos ir etnines mažumas.
.jpg)
Iš tiesų etninės ir politinės tautos skirtis daugeliu atvejų yra dirbtinė, ideologinė ir propagandinė, išplaukianti iš kosmopolitinės pasaulėžiūros, pritaikyta globalistinei santvarkai, kur kiekvienas gali rinktis tėvynę, o po to – ir tautą. Kuriama tautų mišrainė pagal „atviros visuomenės“ utopiją, skirtą laisvam darbo jėgos judėjimui ir pasaulinei rinkai. Šią utopiją demaskuoja vis gilėjančios etninės ir kultūrinės skirtys „atvirumą“ deklaruojančiose šalyse.
Kalbant apie etninę tautą pirmiausiai turima galvoje bendra ir išskirtinė kultūra, dažnai – ir kalba, kilmė ar jos mitas, o politinė tauta siejama su esamu arba bent jau kuriamu valstybės projektu. Panašia skirtimi vadovavosi ir sovietai, kurių paveldą iš dalies perėmė dabartinė Rusija, kalbanti apie multietninę tautą.
Sovietų žodyne tokios tautos kaip hausai vadintos tik tautelėmis, nors ši tauta gyventojų skaičiumi prilygo Lenkijai, tiesiog hausai buvo padalyti tarp daugelio kolonijiniu pagrindu suformuotų valstybių ir buvo toli nuo politinės tautinės saviraiškos formos.
Etninę ir politinę tautą jungia vienas bendras bruožas: įsisąmoninta bendrystė. Ji gali būti kultūrinė, kalbinė, genealoginė ar politinė, tai – tik atskiros erdvės šiai bendrystei reikštis.
Tautą dabar įprasta skirti nuo genties – gimininės ir kultūrinės bendruomenės, bet iš tiesų tarp jų daugiau bendro, nei skirtingo. Tiesiog pagal tradiciją gentimis vadinamos bendruomenės ikivalstybiniame lygyje, o tautomis – jau valstybiniame. Visa kita – kilmė, kalba, kultūra ir svarbiausia – savimonė – dažnai sutampa.
Gentį ir tautą, kultūrinį etnosą ir politinę naciją jungianti bendrystė pirmiausiai remiasi bendra savimone ir atsakomybe už savo bendruomenę. Gentyje, kur socialinės hierarchijos nėra arba ji – menkai išplėtota, visi bendruomenės nariai yra bendro jos projekto dalyviai. Genčių valdas užėmus valstybėms ir išsiskyrus luomams ši padėtis keičiasi. Išsiskiria aukštuomenė ir liaudis.
Liaudis – tai pabira gyventojų masė. Ji dėl susiklosčiusių istorinių ir geografinių aplinkybių gali būti vieno rasinio tipo, kalbėti bendra kalba ar net palaikyti tam tikras bendras kultūrines tradicijas, bet joje nėra nei įsisąmonintos bendrystės, nei tarpusavio atsakomybės šios bendrystės pagrindu.
Modernybės apyaušrio metu daugelio Europos šalių tautas sudarė aukštuomenė ir tik aukštuomenė. Ji formavo politiką, dalyvavo karuose, rūpinosi kultūra, o liaudis galvojo apie tai, kaip išgyventi ir prisikimšti pilvą.
Modernusis nacionalizmas, daugeliu atvejų įkvėpęs ir moderniąją demokratiją, į tautos projektą įtraukė ir aukštuomenę, ir liaudį, dažnu atveju net kūrė politines tautas grynai iš liaudies. Masinis švietimas leido liaudžiai pramokti rašto – siaurąja ir plačiąja prasme, suvokti visuomenės ir valstybės reikalus ir į juos įsitraukti. Kai kurios tautos prarado savo aukštuomenę, nutautusią, tapusią kosmopolitine ar įsiliejusią į kitas tautas, iš liaudies gimė nauja aukštuomenė, vedusi tautiškumo keliu gyventojų mases.
Bet istorijos tėkmė kito, nacionalinę demokratiją keitė liberalioji, iškėlusi individą, sutraukiusi tautinių bendruomenių jungtis ir iškėlusi dar naujesnį elitą. Dabar buvimą elite lemia jau ne išsilavinimas, ne intelektualinės ir juolab – ne moralinės savybės, o turtinė padėtis arba padėtis valdžioje, o tai dažnai sutampa. Penkias klases baigęs verslininkas ar politikas dabar dažniau priskiriamas aukštuomenei, nei tris aukštojo mokslo diplomus ant sienos pasikabinęs inteligentas, skaičiuojantis skatikus kruopoms įpirkti.
Lietuvos istorijoje liaudis bent du kartus tapo tauta: XIX–XX a. ir XX–XXI a. sandūroje. Tada žymi gyventojų dalis suvokė savo bendrystę ir atsakomybę. Žinoma, ir tada buvo gausu žmonių, tesvajojusių apie sotesnį kąsnį. Bet susitelkusieji į tautą tapo lemiamu veiksniu politinio projekto kūrime.
Šiandien absoliučią gyventojų daugumą vėl sudaro liaudis. Tautą sudaro siauras inteligentijos sluoksnis, atsiskyręs tiek nuo plutokratinės oligarchijos, tiek nuo vulgarios, primityvios liaudies.
Prasčiausia, kad oligarchiją ir liaudį skiria ne santykis tarp idealų ir medžiaginės gerovės, o tik medžiaginių gėrybių turėjimas ir jų stoka. Iš esmės oligarchatas priklauso tai pačiai liaudžiai, kurią niekina dėl jos turtinės padėties. Oligarchai gali turėti aukštesnį formalųjį išsilavinimą, prieiti prie politikos išteklių, bet kartu būti visiškai buki tiek intelektualine, tiek moraline prasme. Jų interesų laukas dažniausiai apsiriboja pilvu ar papilve, kaip ir tos pačios liaudies.
Oligarchų rankose dabar – pagrindiniai informaciniai kanalai, tad padėtis iš esmės skiriasi nuo minėtų istorinių laikotarpių situacijos, kai liaudį informaciškai maitino inteligentija. Tada lietuviakalbė žiniasklaida buvo lietuviška ir savo dvasia. Dabar tarp suprantama kalba kalbančių galvų lietuviškos dvasios – mažuma. Todėl tikimybė, kad liaudis pakils prieš oligarchiją ir susitelks į politinę tautą, nykstamai menka. Visgi ji yra. Tam reikalingos abipusės pastangos: inteligentijos ir liaudies. Inteligentija turėtų plėtoti alternatyvios žiniasklaidos ir alternatyvaus švietimo tinklą, o liaudis – bent pasistengti įsisąmoninti politinius procesus.
Galų gale tautos ir liaudies interesai mūsų atveju susiveda į vieną sprendimą: demokratiškai nuversti oligarchiją. Ir nors tautai pirmiausiai rūpi dvasiniai idealai, o liaudžiai – materialinė padėtis, jas jungia bendra grėsmė. Be masių įsitraukimo į politinį procesą liaudį toliau stekens skurdas, o tauta vegetuos prakutusių pilvažmogių santvarkoje.
Tautos ir liaudies skirtis šiandien nėra nulemta kilmės, kaip bajorų Respublikoje. Žmogus iš liaudies gali tapti sąmoningu tautiečiu, o apkiautęs vakarykštis tautietis gali nugrimzti į liaudį.
Skirtumas tarp tautos ir oligarchijos šiuo atveju – toks, kad oligarchija politiką naudoja savam, o tauta – bendrajam gėriui. Bendrojo gėrio siekis ir yra tai, kas apibrėžia tautą.
Atgal
