POLITIKA
2022.07.08. Ar išmoksime susitaikyti?
Česlovas Iškauskas
Kaip sakoma, nuo varčios ir vėl iš pradžios. Bet jau toks mūsų gyvenimas: keliolika metų buvo stumdoma profesoriaus Vytauto Landsbergio statuso problema, kol galų gale ji išspręsta; su savo naujomis atmainomis grįžta COVID-19 – turime vėl apie pusę tūkstančio užkrato atvejų; karas Ukrainoje tebeliepsnoja, ir Vakarų lyderiai jaučia nuovargį, ko ir tikisi Maskva.
Tad ir apžvalgininkui nėra kur dėtis: negi jis komentuos sekinančius karščius, užtrukusį grybų sezoną ar kokio nors Petro Gražulio epopėją… Taigi, grįžtam prie varčios.
Lietuvos Vyriausybė pateko į nepavydėtiną padėtį. Vakarų lyderiai nori ramybės ir taikos ir bet kokiomis sąlygomis prievartauja Lietuvą, kad ši panaikintų pirmuosius tranzito ribojimus į Kaliningrado sritį. O paskui bus gal dar keturi ribojimų etapai. Pikti liežuviai juokauja, kad skaudžiausia rusams bus „vodkos“ pervežimų draudimas…
Chaosas prasidėjo Europos Sąjungai birželio viduryje pritaikius naujas sankcijas Maskvai. Jose numatytas bloko draudimas Rusijos plieno ir geležies importui ir pervežimams į ar per ES šalių teritorijas. Sankcijų sąlygose nepabrėžta, kad negalima prekių vežti „iš Rusijos į Rusiją“ per Lietuvą, ir šią spragą Maskva panaudojo isteriškiems šūksniams ir grasinimams. Europos Komisija dirba lėtai, tikslindama tranzito taisykles, ir Vilnius dabar tarsi „pakabintas“: nei nusileisti, nei tęsti draudimus.
EK turi priimti sprendimą dėl tranzito taisyklių į Kaliningrado sritį patikslinimo
Pasimetimas auga, ypač kai ima dundėti Vakarų „sunkioji artilerija“. Antai, visu gražumu atsiskleidė Vokietijos konformizmas. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ketvirtadienį pasisakė už norą mažinti įtampą Baltijos regione ir paragino Lietuvą ir Europos Sąjungą panaikinti ribojimus krovinių iš Rusijos į Kaliningradą pervežimui. Jo nuomone, šioje srityje Europos Sąjungos sankcijos Maskvai neturėtų būti taikomos.
Berlynas sąmoningai užmiršo, kodėl tokios sankcijos buvo įvestos. O. Scholzo pažadai tiekti daugiau ginklų Ukrainai primena tąsią gumą, kuri bus tempiama iki vėlyvo rudens, kai, turbūt galvoja kancleris, ukrainiečiams jų ir nebereiks. Kyla klausimas, kodėl taip elgiasi Berlynas? Hanoveryje gyvenanti mūsų tautietė Rūta tvirtina, kad vokiečius iki šiol veikia Antrojo pasaulinio karo sindromas – įvairių kalčių kompleksas, apsigyvenęs kelių kartų sąmonėje. Susidūrę su Putino narciziniu charakteriu, Vokietijos ar Prancūzijos lyderiai ieško dingsčių jam nusileisti. Kita vertus, tiek Angela Merkel, tiek O. Shcolzas kilę iš proletarinių regionų, kur nuo seno klestėjo kairuoliškos nuotaikos – vienas iš Rytų Vokietijos, kitas – iš Saksonijos žemės.
Pritarta Švedijos ir Suomijos narystei NATO
Taigi, EK šią savaitę turi priimti sprendimą dėl tranzito taisyklių patikslinimo. Galbūt jis bus įtrauktas į šeštąjį ES sankcijų paketą. Greičiausiai jis bus rekomendacinio pobūdžio, bet vis tiek Vilniui teks išsisukti pačiam. Tiek Prezidentas, tiek Premjerė drąsinasi, kad viskas bus kaip buvę: nuo liepos 10 d. ES teritorija į Rusijos teritoriją bus draudžiama gabenti cementą, alkoholį, įvairias prabangos prekes, o nuo rugpjūčio 10 d. – anglį ir kitą kietąjį iškastinį kurą iš Rusijos arba eksportuojamos Rusijos. Vėlgi: nepasakyta, ar galima pervežti „per“ bendrijos teritoriją…
Nerimą keliančias naujienas mėgstu paįvairinti geromis. Neabejotinai, praėjusią savaitę tokiomis galima laikyti du susitikimus – Didžiojo septyneto Vokietijos Alpėse ir NATO viršūnių Madride. Jeigu septintukas apsiribojo bendromis tezėmis apie paramą Kijevui, tai Aljanso vadovai rėžė iš peties: jame vyks strateginiai pokyčiai – bus pereita prie atgrasymo taktikos, tam greitojo reagavimo pajėgos išaugs nuo 40 iki 300 tūkstančių karių, išsiplės bendradarbiavimas su partneriais iš Azijos, Afrikos šalių, o Vokietija iki 2025 m. Lietuvoje suformuos brigadą, kokios kanadiečių dislokuotos Latvijoje ir britų – Estijoje. Bet ar vėl šie pažadai nevirs muilo burbulu?
Ir štai it razina ant skanaus torto – pritarimas Švedijos ir Suomijos narystei NATO. Taip Rusija visiškai praras Baltijos jūros kontrolę, o politinio žaidimo korta tapęs dujotiekis „Nord Stream-2” bus panardintas į NATO kontroliuojamas gelmes… Gi Putinas, komentuodamas šią naujieną, nudavė, kad Skandinavijos šalių narystė Aljanse Maskvos nejaudina, bet štai jeigu jos militarizuosis – tuomet bus „veidrodinis atsakas“. Kažin, ar Rusija pajėgtų kariauti trimis frontais – pietiniame su Ukraina (čia ji gerokai įklimpo), šiauriniame su trimis skandinavų valstybėmis (galgi ji prisimena Žiemos karą?) ir Tolimuose Rytuose su Japonija (keturių Kurilų salų priklausomybė čia itin jautrus klausimas)?
Bet čia sustokime, nes fantazijai ribų nėra. Taip galima prisikarksėti iki Trečiojo pasaulinio karo, kurį kai kurie politologai jau regi netolimoje ateityje. Tuomet vėl viskas iš pradžios – globalinė katastrofa. Juk mes išmokome pamokas, ar ne? Skaitydamas buvusio kariuomenės vado, Lietuvos krašto gynybos ministro Stasio Raštikio prisiminimų dvitomį „Kovose dėl Lietuvos“ radau jo mėgiamą britų posakį „Hats off to the past, coats off to the future“ („praeičiai nusivožkime kepures, ateičiai nusiimkime švarkus“), t.y. gerbkime praeitį, dirbkime ateičiai.
Atgal
