POLITIKA
2022.07.08. Ar kaimynai priešai?
Kęstutis Trečiakauskas
Kai buvo sustabdytas kalio trąšų vežimas iš kaimyninės valstybės, mes atkakliai tas trąšas vadinome rusiškai. Nors per visus televizijos kanalus buvo rodoma, kaip tų trąšų pavadinimas užrašytas lotyniškomis raidėmis. BELARUSKALI. Ne kalij, kaip su malonumu skelbė žiniasklaida. Ne rusiškai. Bet kuo stebėtis, jei net valstybės pavadinimą iškraipome ligi šiolei. Ir šiandien šią kaimyninę valstybę vadiname Baltarusija. Tiesa, būta bandymų taisyti reikalą. Nors visiškai priimtinas iš senų laikų paveldėtas Gudijos vardas nebūtų svetimas mūsų kalbai, tačiau jis visiškai neatitiktų politinės geografijos terminijos. Tokį valstybės vardo keitimą reikėtų atitinkamai suderinti. Nors lietuviai turi aibę pavardžių, vietovardžių, net grybų pavadinimų, kurie kilo iš etnonimo gudas. Bet niekam neateina į galvą keisti, pavyzdžiui, gudobelės vardo. Visiems viskas aišku. O štai su valstybės vardu Baltarusija yra bėda. Tikrasis šios valstybės vardas yra Baltarusia. Kaip senovinė Kijevo Rusia. Ne Rusija!
Teko versti baltarusių rašytojo V.Karatkevičiaus knygą. Telefonu kalbėjausi su jo seserimi, nes kilo klausimas, kodėl knygos originale rašytojo pavardė Karatkevič, o rusiškajame vertime - Korotkevič? Moteris labai susijaudino ir kone pro ašaras pasiskundė, kad jų šalyje viską norima surusinti. Brolis turėjęs nemalonumų „organuose", kad gina kalbą, istoriją... Ta proga ji pasiskundė, kad ir jų respublika vadinama Baltarusija, o ne Baltarusia, kaip derėtų. Nors verstoje knygoje parašiau originalią autoriaus pavardę, susilaukiau ne vieno priekaišto, kodėl parašiau Karatkevičius, o ne Korotkevičius, „kaip originale". Mane palaikė šviesios atminties kalbininkas Kazys Ulvydas. Skaitydamas tikrai puikią (ne istoriko!) Tomo Venclovosknygą „Lietuvos istorija visiems", pirmame tome (p.38) radau mano seną mintį patvirtinančius žodžius. Cituoju: „Dera pasakyti, kad baltarusių etnogenezė neatsiejama nuo rytų baltų - jų protėviai rytų slavai asimiliavo kai kurias baltų gentis (jotvingius ir kt.). Tiesa, Baltarusijos vardas reiškia ne „baltiškoji Rusia", o tiesiog „Baltoji Rusia" (ankstyvaisiais viduramžiais buvo dar Raudonoji, Juodoji Rusia...). Profesorius mini ne vieną mus jungiančią bendrybę - leksika, pavardės, kultas... Įdomi profesoriaus įžvalga, jog dabartinės kaimynų ir iš dalies Lietuvos teritorijoje žmonės galėjo susišnekėti ir baltiškai, ir slaviškai, „juoba, kad tos kalbos tada nebuvo taip nutolusios viena nuo kitos kaip dabar".
Kas atsitiko, kad taip nutolo ne tik kalbos, bet ir mūsų geri kaimyniški santykiai? Oponentai tuoj primins Lukašenką. Bet ar vien Lukašenka kaltas? Ar mūsų diplomatų korpusas tikrai buvo pakankamai įžvalgus ir išmintingas? Jeigu jau nebegalime „susišnekėti", kažin ar verta kaltinti tik vieną pusę. Ir šiandien ne vėlu, užuot nukirtus visas gijas, apmąstyti, kaip rasti bendrą kalbą su brolių vardo vertais kaimynais. Juk ne kartą buvo įrodyta, kad jie turi pakankamai daug baltiško kraujo. Gal jų genuose mažiau slaviškumo, nei lietuvybės? Juk ten tebestovi lietuvių statytos didingos pilys, dvarų rūmai, bažnyčios. Ten didysis Adomas Mickevičius rašė: „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą ..."
Atgal
