POLITIKA
2022.05.28.Etniniai Krymo totoriai - genocido replėse
Česlovas Iškauskas
Šiemet, gegužės 18 d., pažymint Krymo totorių genocido paminėjimo dieną, reaguojant į šių dienų aktualijas ir etninių konfliktų eskalavimą Ukrainoje bei visoje geopolitinėje erdvėje, Tautinių mažumų departamento vadovė Vida Montvydaitė ta proga surengtoje spaudos konferencijoje sakė: „1944 metų gegužės 18 dieną Kryme atsitiko tai, ką mes dabar vadiname tautos genocidu, vykdytu pačiu nežmoniškiausiu būdu. Turime nuolat prisiminti ir priminti, kokios tragedijos gali kilti tautinės diskriminacijos ir etninių konfliktų atveju ir kaip svarbu laiku jas pastebėti ir imtis veiksmų“.Bet 2014 metais okupuotame Kryme iki šiol tęsiasi represijos prieš ten gyvenančius totorius, palaikančius Ukrainą ir jos valstybingumą, o viena to priežasčių ta, kad Krymo totoriai visada palaikė Ukrainos valstybingumą, jos europinę, NATO kryptį.
Apie Krymo totorių genocidą ir tautinių mažumų situaciją Kryme pateikiama tokia glausta informacija:
Krymo pusiasalį Rusijos imperija ginklu užgrobė dar 1783 m. Senoji tauta Krymo totoriai pradėti masiškai varyti iš savo tėvynės į kaimyninę Turkiją ir kitas šalis. Po 1917 metų iš Krymo pasitraukė 8 mln. jo gyventojų. Kitose šalyse šiandien gyvena 5 mln. Krymo totorių, o pačiame Kryme beliko mažiau nei pusė milijono tikrųjų šeimininkų. 1944 metų gegužės 18 dieną Kryme buvo įvykdytas likusios Krymo totorių tautos genocidas – masinė totorių deportacija iš Krymo į Centrinę Aziją. Tuo metu ištremta daugiau nei 230 tūkst. žmonių – beveik visi pusiasalyje likę gyvenę totoriai. Pusė į Uzbekistaną ištremtų totorių mirė nuo bado ir ligų. Likusiems į gimtąjį Krymą leista grįžti tik prasidėjus „perestroikai“. 2014 m. Rusijai aneksavus Krymą, buvo uždrausta totorių bendruomenės asamblėja ir televizijos kanalas, sulaikyta ir įkalinta šimtai aktyvistų. Daugiau nei 10 tūkst. ten gyvenusių totorių dėl persekiojimo ir represijų iš savo namų Kryme buvo priversti persikelti gyventi į Ukrainos vakarų ir kitus regionus. Prasidėjus plataus masto kariniam konfliktui Ukrainoje, Kryme likę tautinių mažumų atstovai patiria nuolatinį spaudimą ir grėsmes.
Tačiau mes įdėmiau pažvelkime į totorių - šios kažkada pagrindinės pusiasalio gyventojų daugumos istoriją ir dabartinę padėtį.
Gamtos perlas – Rusijos imperijai
Bet pradžioje toks ekskursas į senus, dar sovietinius laikus. Kas nebuvo Kryme, tas nežino, kaip spindi tikras gamtos perlas. Čia nerasi viešos prabangos, didelio komforto, maginančių all included paslaugų, bet kurortų bobutės tokios paslaugios, kad už keletą dolerių (nuo seno „žaliasis“ nukonkuruoja rublį ar grivną) suteiks ne tik pastogę, bet ir savo darže išaugintą pomidorą ar kibirą trešnių. Taip buvo bent jau sovietiniais laikais, kai visa nuo vėsių orų sustirusi Sovietų Sąjunga plūdo į šį Ukrainos pusiasalį. Ukrainos? Deja, šie prisiminimai nutrūko prieš aštuonerius metus...
Tačiau reikia priminti, kad totoriai – tiurkų ir mongolų genčių grupės istorinis pavadinimas. Jų vardas kilo iš mongolų klajoklių genčių, gyvenusių Mongolijos šiaurės rytuose V–IX amžiuose. Manoma, jog šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei 10 mln. totorių. Nepriklausomos valstybės jie neturi. Kalba totorių ir rusų kalbomis. Dauguma totorių – musulmonai. Rusijos Federacijos sudėtyje esančioje Tatarstano Respublikoje totoriai sudaro daugumą gyventojų – per 50 proc.
2019 m. birželį Seimas sovietų nusikaltimus prieš Krymo totorius pripažino genocidu
Praeituose straipsniuose jau rašėme, kad totoriai sudaro dalį gyventojų Lietuvoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Kazachstane, Uzbekistane, Turkijoje, Kinijoje. Pirmieji totorių naujakuriai Lietuvos žemėje apsigyveno dar XIII – XIV amžiuje, to meto LDK valdovams palaikant glaudžius ryšius su Aukso Orda, arba Dešti Kipčiaku – valstybe, kurią iš tiurkų ir mongolų genčių suvienijo didžiojo mongolų karvedžio Čingischano anūkas chanas Batijus. Aukso Ordos gyventojai ir buvo pradėti vadinti totoriais.
2014 – ųjų kovą, lyg nuspėdami netrukus įvykusią faktinę Krymo aneksiją, portale Alkas.lt straipsnyje „Ar Rusija okupuos Krymą?“ rašėme: nuo pat 1954-ųjų vasario 19 d., kai geraširdis Nikita Chruščiovas 300-ųjų Pereslavlio sutarties metinių proga, nepraėjus nė metams po Josifo Stalino mirties, padovanojo Krymą „broliškai ukrainiečių liaudžiai“, tebelaužomos ietis, kam gi šis nuostabus pusiasalis turi priklausyti. O dabar ten laužomos ne tik ietys, o plūsta kraujas, sprendžiama Krymo, o gal visos Ukrainos vientisumo problema.
O dar prieš ketverius metus, pažymėdami šią N. Chruščiovo labdarybės datą, pastebėjome: Krymo prijungimas prie Rusijos, tai yra, dviejų slavų tautų susijungimas, buvo svarstomas nuo kazokų etmono Bogdano Chmelnickio laikų. Etmonas 1648 m. pasiprašė Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus globos ir kartu su kitais kazokų atamanais 1654 m. jam prisiekė, o sudaryta Perejaslavlio (arba Pereslavlio) Rada prijungė Ukrainą prie Rusijos. Per 1654–1667 m. Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) ir Rusijos karą B. Chmelnickis rėmė Rusiją, o į didžiules LDK teritorijas nuolat siuntė kazokų pulkus. Beje, į Krymo pusiasalį Lietuvos kunigaikščiai niekada nebuvo įžengę, nes atsimušdavo į galingas Aukso Ordos ir Osmanų imperijos sienas.
Nesigilindami į totorių atsiradimo Lietuvoje aplinkybes (apie tai išsamiai rašėme ankstesniuose straipsniuose), dar priminsime B. Chmelnickio laikų peripetijas.
XVII a. Vidurio Ukrainos kazokų kovos su Abiejų Tautų Respublika (ATR, Žečpospolita, sukurta iš Lenkijos karalystės ir LDK) siejamos su 1649 m. jų etmonu išrinktu Bogdanu Chmelnickiu (1595–1657; išsamiau apie jo veiklą žr.: J. Kaczmarczyk. Bohdan Chmielnicki. Wroclaw, 1988). Rusija tuo metu rėmė jo pulkų kovas su turkais, bet kazokų lyderiui teko slapstytis Kryme, kur jis rado daug rėmėjų vietos totorių. Keletą kartų jo vadovaujami kazokai ir Krymo totoriai nugalėjo ATR kariuomenę ir užėmė Vakarų Ukrainą. Prasidėjus „švedų tvanui“ (1655–1660 m. Švedijos ir Rusijos karui, per kurį šios valstybės užėmė beveik visą ATR teritoriją iki Juodosios jūros, išskyrus mažą pasienio su Turkija ruožą), nepasisekus deryboms su lenkais ir lietuviais, B. Chmelnickis pasiuntė kazokų būrius, tačiau šie, išgirdę apie baisią etmono ligą (apopleksiją) ir sužinoję apie 1655 m. spalio 20 d. sudarytą Lietuvos sutartį su švedų karaliumi Karoliu X Gustavu (vadinamoji Kėdainių sutartis, ja buvo siekiama nutraukti LDK uniją su Lenkija), grįžo atgal. Sutartis taip ir neįsigaliojo, nes švedai ėmė pralaimėti lenkams ir rusams, o Lietuvoje kilo pasipriešinimas švedams ir sutartį pasirašiusiems didikams Radviloms. Kėdainių sutartis iki šiol vertinama prieštaringai, nors šiais laikais kai kurie istorikai teigia, kad tai buvo bene pirmas teisinis Lietuvos savarankiškumo bandymas.
Taigi, Krymo totorių vargai prasidėjo 1783 m., kai jų nuo XV a. vidurio egzistavusi valstybė – Krymo chanatas – buvo aneksuota Rusijos imperijos. Rusai fiziškai išnaikino Krymo totorių elitą – jų kilminguosius, šventikus, karininkus, mokslininkus ir menininkus ir, perkeldami į Krymą valstiečius iš centrinių Rusijos gubernijų, nuolatos stengėsi pakeisti pusiasalio etnodemografinį balansą. Nežiūrint to XIX a. viduryje prasidėjo Krymo totorių tautinis atgimimas. Griūvant Rusijos imperijai, 1917 m. gruodžio 5 d. buvo paskelbta Krymo Liaudies Respublikos nepriklausomybė, bet jau kitais metais ji krito, neatlaikiusi „baltųjų“ ir „raudonųjų“ kariaunų smūgių. Vietoje jos 1921 m. bolševikai įsteigė Krymo ASSR Sovietų Rusijos sudėtyje. 1944 metais, vykstant Antrajam pasauliniam karui, Krymo totoriai aktyviai pasipriešino besiveržiantiems į pusiasalį sovietiniams „išvaduotojams“, dėl ko visi jie buvo deportuoti į rytinius SSRS regionus (daugiausia – į Vidurinę Aziją). Manoma, kad deportacijos metu žuvo maždaug 46 proc. Krymo totorių.
Po geraširdiško N. Chruščiovo žingsnio ginčai dėl Krymo nesiliovė. 2010 m. portale Geopolitika.lt rašėme (šiuo metu jis nebeveikia), kad pusiasalyje iš beveik 2 mln. gyventojų buvo maždaug 63 proc. rusų, tik 24 proc. ukrainiečių ir 12 proc. Krymo totorių.2004 m. prie Ukrainos vairo stoję „oranžinės“ revoliucijos vedliai nenumalšino tų aistrų, o dar labiau jos įsižiebė artėjant naujiems Ukrainos prezidento rinkimams. Apie tai, kad Krymas artėja prie sprogimo, rašėme jau anuomet. Tuomet citavome laikraštį „The Washington Post“, kuris perspėjo, kad rinkimų kampanija įžiebs naujus neramumus Kryme ir nesutarimus dėl Rusijos karinio jūrų laivyno bazės Sevastopolyje bei dėl nedidelio jūros šelfo ruožo.
Krymo totoriai po aneksijos letena
Paprastai visi šie nesutarimai netruko peraugti į vieną reikalavimą – grąžinti Krymą Rusijai. 2008 m. Rusijos Dūma nusiuntė paklausimą savo vyriausybei dėl galimų priemonių, siekiant Ukrainai priklausantį pusiasalį susigrąžinti, remiantis 1774 m. Rusijos sutartimi su Osmanų imperija, nes nustojo galioti dvišalis Rusijos ir Ukrainos susitarimas dėl sienų pripažinimo. 1991 m. Krymas, kaip ir kitos Ukrainos sritys, referendume balsavo už atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, bet savo prezidentavimo kadenciją baigusio ir neperrinkto Viktoro Juščenkos politiniai oponentai inspiravo naują referendumą dėl autonomijos atsiskyrimo nuo Ukrainos.
1997 m. Rusija ir Ukraina pasirašė Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartį (vadinamąją Didžiąją sutartį), numatančią, kad Rusija pripažįsta 1991 m. Ukrainos sienas (t. y. tokias, kokios buvo nustatytos 1954 m.) mainais į Ukrainos garantijas, kad bus plėtojami draugiški santykiai su Rusija ir gerbiami Rusijos saugumo interesai Kryme. Ši sutartis svarbi dėl to, kad yra susijusi su Juodosios jūros laivyno pasidalijimu tarp Ukrainos ir Rusijos. Pripažinusiai Ukrainos teritorinį vientisumą (įskaitant Krymą ir Sevastopolį) Rusijai atiteko ne tik 80 proc. viso karinio SSRS Juodosios jūros laivyno, bet ir teisė iš Ukrainos 20 metų (iki 2017 m. gegužės 28 d.) nuomotis Sevastopolio uostą su visa infrastruktūra ir apylinkėmis.
Nors uosto nuoma Rusijai kainavo apie 100 mln. dolerių per metus (V. Juščenka grasino šią sumą padidinti daugiau kaip dukart – iki 210 mln. dolerių), naujuoju Ukrainos vadovu išrinkus Viktorą Janukovyčių Maskvos apetitas išaugo. Tuomet laikraštis „Komsomolskaja pravda“ citavo žinomą partijos „Didžioji Ukraina“ lyderį Igorį Berkutą, kuris tiesioginėje „From-UA“ tinklo vaizdo konferencijoje (http://www.fromua.com/) pareiškė, kad Rusija Krymą užims tuo pačiu metu – 2017-aisiais, kai jai reikės apginti ir karinio jūrų laivyno dislokaciją Juodojoje jūroje. Maža to, siekdamos nuraminti ukrainiečių ir Krymo gyventojų konfliktą, pusiasalį blokuos rinktinės Turkijos, Rumunijos ir Lenkijos pajėgos. Jis priminė Kosovo precedentą, kai 1999 m. NATO, gindama Kosovo albanus, smogė serbų pozicijoms.
Visi šie planai kiek užsitęsė: Krymas buvo aneksuotas 2014 – ųjų pavasarį, ir tada totorių padėtis ypač pablogėjo. Jau pirmaisiais mėnesiais po jos prieš totorius, kurie nuo seno palaikė Kijevą, buvo griebtasi represinių veiksmų. Kaip rašė apžvalgininkas Viktoras Denisenko, 2014 m. gegužės pradžioje Krymo totorių lyderis Mustafa Džemilevas, grįždamas iš kelionės, nebuvo įleistas į Krymą. Vėliau paaiškėjo, jog įvažiavimas „į Rusijos teritoriją“ jam buvo uždraustas dėl jo neva keliamo pavojaus „nacionaliniam saugumui“. Po dviejų mėnesių istorija pasikartojo: atgal į Krymą nebuvo įleistas namo grįžtantis totorių Medžliso pirmininkas Rafatas Čiubarovas. Vėliau abu jie buvo išrinkti į Ukrainos Aukščiausiąją Radą. 2016 m. balandį Krymo prokuratūros sprendimu buvo sustabdyta Krymo totorių savivaldos organo – Medžliso – veikla. Šis sprendimas oficialiai argumentuojamas kova su ekstremizmu. Medžlisas buvo priverstas „emigruoti“ iš aneksuoto Krymo į Ukrainą. Faktiškai praėjus šešiems dešimtmečiams po pirmosios deportacijos, Krymo totoriai ir vėl yra vejami iš savo gimtosios žemės. Štai kodėl 2017 m. rugsėjį žurnale „American Journal of Political Science“ apžvalgininkai Noamas Lupu (Noam Lupu) ir Leonidas Peisachinas (Leonid Peisakhin) retoriškai klausė: „Kodėl Krymo totoriai taip priešiškai nusiteikę Rusijos atžvilgiu?“. Atsakymas glūdi beveik šimto metų senumo istorijoje ir šių dienų situacijoje.
Totorių gyvastis neblėsta
Nepaisant represijų, suėmimų bei diskriminavimo ir pakartotino Krymo totorių trėmimo iš savo gimtų vietų, jų bendruomenės santykiai su išoriniu pasauliu, taip pat ir su Lietuva, lieka istoriškai glaudūs. Tai savo atsakymuose „Lietuvos aido“ kovo mėnesio numeryje paliudijo ir Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, profesorius Adas Jakubauskas:
„Istoriškai mes labai glaudžiai bendraujame su Krymo totoriais, jie yra Ukrainos politinės tautos dalis. Nežiūrint į tai, kad Krymas nuo 2014 m. okupuotas Rusijos, ir Ukrainoje vyksta karas, Krymo totoriai gali mums daug pasitarnauti, užmezgant ir palaikant ryšius su tiurkiškomis tautomis. Jų kova už savo teises vyksta taikiai, jie iki šiol vadovaujasi Mahatmos Gandžio principais. Beje, Krymo totorių tautos lyderis, sovietinių laikų disidentas Mustafa Džemilevas du kartus buvo teiktas Nobelio taikos premijai gauti. Lietuvos totorių bendruomenė nėra skaitlinga, bet gerai išsilavinusi. Iš viso labo beveik 3000 žmonių bendruomenės mes turime 15 mokslų daktarų, vieną habilituotą daktarę, du profesorius. Lietuvos totoriai yra gana aktyvūs politiniame gyvenime, todėl jiems ne tas pats, kas bus su Lietuva per artimiausius metus. Mes galime ir privalome vieni iš kitų mokytis. Dar tarpukaryje vienas iškiliausių Lietuvos totorių visuomenės veikėjų, žinomas teisininkas Olgierdas Naimanas Mirza Kričinskis sakė, kad Lietuvos totoriai yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Mano manymu, Lietuva turėtų pasinaudoti Lietuvos totorių potencialu ir labiau pasikliauti jais, vykdant užsienio politiką. Pavyzdžiui, tai sėkmingai daro Lenkija. Lietuvos totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, dalyvavo visuose be išimties karuose ir sukilimuose, kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvos totorių bendruomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1918 ir 1990 m., savo gyvenimą susiejo su Lietuva ir yra jos istorijos dalis“.
