POLITIKA
2022.04.08. „Novosti“ straipsnis, kuriame atskleidžiami Rusijos planai Ukrainoje
Rusijos valstybiniame tinklapyje RIA „Naujienos“ buvo išspausdintas straipsnis, kurio pavadinimas „Ką Rusija turėtų padaryti su Ukraina“.
Į tai Facebook‘e atkreipė dėmesį žurnalistas Denisas Kazanskis, kaip praneša Cenzor.net.
Čia atvirai bandoma ginti etnocido būtinumą. Kalba jau eina ne apie „denacifikaciją“, o apie „deukrainizaciją. Apie tai, kad masinių represijų pagalba ukrainiečius reikia priversti atsisakyti savo tautybės, kalbos ir kultūros. Rusijos valstybė tiesiog jau atvirai perėjo prie nacistinių nusikaltėlių retorikos. Visa tauta skelbiama neteisinga, propaguojama būtinybė naikinti ukrainiečius ir Ukrainos valstybę.
O po tokių straipsnių jie dar mėgina teisintis dėl Bučios, tvirtindami, kad ten jie neįvykdė karo nusikaltimų. Taigi žiūrėkite, jie savo valstybiniuose tinklapiuose viešai skelbia raginimus vykdyti ukrainiečių genocidą!
Teksto iš RIA „Novosti“ ištrauka:
Ką Rusija turi padaryti su Ukraina
Timofejus Sergeicevas
2022 balandžio 3 d.
Nacistai, paėmę į rankas ginklus, turi būti maksimaliai naikinami mūšio lauke. Nereikia ieškoti esminių skirtumų tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir taip vadinamų nacionalinių batalionų, o taip pat prie šių dviejų prisijungusių karinių teritorinės gynybos dalinių. Jie visi tiek pat prisidėjo prie ribų neturinčio žiaurumo taikių gyventojų atžvilgiu, tiek pat kalti dėl rusų liaudies genocido, nesilaiko įstatymų ir karo papročių. Karo nusikaltėliai ir aktyvūs nacistai turi būti akivaizdžiai ir tinkamai nubausti. Turi būti įvykdyta totalinė liustracija. Likviduotos ir uždraustos bet kokios organizacijos, susisiejusios su nacizmo praktika. Tačiau greta aukščiausių asmenų kalta ir žymi dalis liaudies masių, kurią sudaro pasyvūs nacistai, nacizmo bendrininkai. Jie palaikė nacistinę valdžią ir jai atsidavė. Teisinga bausmė šiai gyventojų daliai gali būti tik suteikti jiems neišvengiamus sunkumus teisingo karo prieš nacistinę sistemą, kariaujamo kiek įmanoma tausojant ir saugant civilius asmenis. Tolesnė tos gyventojų masės denacifikacija yra perauklėjimas, kurio pasiekiama ideologinėmis nacistinių nuostatų represijomis (slopinimu) ir griežta cenzūra: ne tik politinėje sferoje, bet būtinai ir kultūros bei švietimo sferose.
Jų politiniai siekiai iš tiesų negali būti neutralūs – kaltės prieš Rusiją už santykį su ja kaip su priešu gali būti realizuota tik remiantis Rusija atsistatymo, atsigavimo ir vystymosi procesų metu. Negalima leisti jokių „Maršalo planų“ vykdymo šiai teritorijai. Jokio neutralumo ideologine ir praktine prasme, suderinamo su denacifikacija, būti negali. Personalas ir organizacijos, esantys naujųjų denacifikuojamų respublikų denacifikacijos įrankiais, negali nesiremti tiesiogine Rusijos galios ir organizacine parama.
Denacifikacija būtinai turi būti ir deukrainizacija – atsisakymu nuo tarybinės valdžios pradėto didelės apimties dirbtinio istorinių Mažosios Rusijos ir Naujosios Rusijos gyventojų etninio saviidentifikacijos komponento išpūtimo. Būdamas komunistinės supervaldžios instrumentu, po jos griūties dirbtinis etnocentrizmas neliko be šeimininko. Su šia savo tarnybine kokybe jis perėjo į kitos supervaldžios (valdžios, esančios virš valstybių) įtaką – Vakarų supervaldžios. Jį būtina grąžinti į natūralias ribas ir panaikinti jo politinį funkcionalumą.
Skirtingai nei Gruzija ar Pabaltijo šalys, Ukraina, kaip parodė istorija, neįmanoma kaip nacionalinė valstybė, o bandymai tokią sukurti dėsningai veda prie nacizmo. Ukrainizmas – dirbtinė antirusiška konstrukcija, neturinti savo civilizacinio turinio, svetimai užsienio civilizacijai pavaldus elementas. Debanderizacijos kaip tokios denacifikacijai nepakaks – banderiškas elementas yra tik vykdytojas, širma, maskuojanti nacistinės Ukrainos europinį projektą, todėl Ukrainos denacifikacija – tai jos neišvengiama deeuropizacija.
Banderiška valdžios viršūnė turi būti likviduota, jos perauklėjimas neįmanomas. Socialinė „pelkė“, aktyviai ir pasyviai ją palaikanti veiksmais ir neveikimu, turi patirti karo sunkumus ir įsisavinti pergyventą patirtį kaip istorinę pamoką ir savo kaltės išpirką. O tie, kurie nepalaikė nacistinio režimo, nukentėjo nuo jo ir jo sukelto karo Donbase, turi būti konsoliduoti ir organizuoti, turi tapti naujosios valdžios ramsčiu, jos vertikale ir horizontale. Istorinė patirtis rodo, kad karo meto tragedijos ir dramos tampa naudingos tautoms, susigundžiusioms ir įsijautusioms į Rusijos priešų vaidmenį.
Atgal
