POLITIKA
2022.04.05. Vampyrų ir zombių antplūdis į Europą
.jpg)
Vilius Litvinavičius
Visą pasaulį pribloškė, iki pat širdies gelmių sukrėtė rusų kariaunos įsiveržimas į Ukrainą. Pylėsi srautas pažadų iš Rusijos prezidento Vladimiro Putino bei kitų aukštų pareigūnų, kad nepuls šios šalies… Tačiau tikrovė paliudijo, kad rusų oligarchinės valdžios pažadai sudilusios kapeikos neverti, tai tik šlykštus melas ir įžūliausias cinizmas.
Ištrūkusio iš narvo bepročio išpuolis
Net jei karas Ukrainoje pasibaigtų jau rytoj, abejotina, kad atsiras pasaulyje valstybė, kuri žiūrėtų rimtai į diplomatinius santykius su Rusija. „Naujoji pasaulio tvarka“ („new world order“, apie tai ne vieną dešimtmetį kalba politologai, publicistai ir taip pat rašytojai fantastai) įgavo rusišką veidą su melo, cinizmo ir žiaurumo išraiška. Tad karas Ukrainoje ne vien „karštas taškas“ (apimantis didžiulės valstybės teritoriją), tai ir politinio pasitikėjimo pabaiga.
Volodymyras Zelenskis apsilankė Bučoje. Ukrainos prezidento administracijos nuotr.
Karas vyksta, karas tęsiasi jau kiek savaičių, ir Putinas pasiekia NEĮTIKĖTINŲ LAIMĖJIMŲ. NATO generolai iškart paneigtų tokį teiginį, įrodinėdami, kaip prastai parengtas rusų puolimas, dėl to „blickrygas“ žlugo net neįpusėjęs, koks netikęs aprūpinimas, nekalbant jau apie katastrofišką discipliną, ir jie būtų teisūs, bet tik tradicine prasme. Putino laimėjimai kaip tik yra tie subombarduoti miestai, milijonai pabėgėlių, raketomis ir bombomis žudomi vaikai. Būtent tai, ką mes tradicine prasme vadiname karo nusikaltimais. Tačiau tai Putino triumfas. Nors jis teigia, kad jis gina rusakalbių teises Ukrainoje, bet akivaizdus faktas, jog Charkive ir Mariupolyje net 90 proc. gyventojų yra rusakalbiai, nemaža dalis išvis nemoka ukrainietiškai, o šie miestai siaubingai niokojami. Ir jei rusiškos zombių ir orkų kariaunos su didžiuliais nuostoliais pagaliau turėtų nešdintis iš Ukrainos, tai kuo gausiau lavonų, kuo daugiau mirčių, tuo didesnis būtų Putino triumfas. Atrodytų, kad šis pavojingu bepročiu reputaciją užsitarnavęs politikas pasižymi ir vampyro polinkiais. Jam reikia vien kraujo ir tiek. Pvz., S.Lavrovas aiškina, kad Rusija nepuolė Ukrainos. Tačiau bombarduojama ne Maskva, o Kyjivas. Ir tai primena bepročio kliedesius. Kaip paaiškinsi, taip gerai…
Odė absurdui
V. Putinas reiškiasi kaip personažas, kuriam jo įsivaizduojamas, liguistos vaizduotės nutapytas pasaulis atrodo realus, o kiekvienas realybės elementas, prieštaraujantis tai beprotiškai, be jokios rišlios logikos vizijai, traktuojamas kaip priešiškas, tad atsakoma beatodairiška agresija. Šitaip jis stengiasi primesti valią šalims ir žmonėms, kurie visiškai nuo jo nepriklauso. Metodika tokia, kad žmogiški bruožai blanksta, tik vis ryškėja šėtoniškos, iš pragaro ištrūkusio siaubūno grimasos.
Kaip jis aiškina savo liguistos misijos pasaulyje tikslą? Esą siunčia kariaunas į Ukrainą medžioti „nacių“, siekia nuversti „fašistus“, ir tai būtinos prevencinės priemonės… apsaugoti pasaulį nuo ko? Juk klasikinis fašizmas negali apsieiti be dučės, arba fiurerio kulto. Ukrainoje po Oranžinės revoliucijos dviejų kadencijų nepavyko išbūti nė vienam prezidentui. Fašizmo ideologijoje figūruoja vienintelė „teisinga“ partija, netoleruojanti jokių „kreivaminčių“, o kovoje su jais pripažįstanti tiek policines, tiek teroristines priemones. Tačiau Verchovna Rada yra itin margas politiniu požiūriu sambūris, ir nėra itin konkretaus vienos politinės jėgos dominavimo. Tipiškas demokratinės valstybės modelis. Ir priešingai, būtent V. Putinas Rusijoje ir A. Lukašenka Baltarusijoje yra „nepajudinami“ vadai, o „Vieningoji Rusija“ yra dominuojanti partija, rafinuočiausiais būdais, ypač policiniais, smaugianti bet kokią opoziciją, vos tik šokteli jos populiarumas. Tad fašizmo požymių apstu Rusijoje ir Baltarusijoje.
Tačiau šitoje „geradarystės“ teorijoje atsiskleidžia dar viena keista detalė – V. Putinas nepripažįsta, kad ukrainiečių tauta išvis egzistuoja. Kuo remiasi ši šizofreniška logika, neįmanoma paaiškinti. Pagal tai išeitų, kad lygiai taip pat neegzistuoja lenkai, baltarusiai, čekai, slovakai, kroatai, bulgarai ir t.t. Kuo pavirstų Europos žemėlapis, jei iš jo staiga išnyktų daugybė slavų tautų ir valstybių? Tokia pat „pilka zona“ kaip Padniestrė, Abchazija, apsišaukėliškos Donecko ir Luhansko respublikos? Gal tai ir yra auksinė rusų oligarchų svajonė?
Tačiau ką iš tiesų slepia seno, nukvaišusio KGB vampyro „bla-bla-bla“? Tie marazminiai diskursai skirti „vidaus vartojimui“, t. y. nesugebančiai savarankiškai mąstyti visuomenės daliai, tiksliau, zombiams.
Korta su kipšo atvaizdu
Tačiau tiesa išlenda kaip yla iš maišo. Ir tai aišku iš daugelio rusų politikų kalbų kitokiame kontekste. Vienas iš realių Ukrainos užpuolimo tikslų yra Eurazijos Sąjungos plėtra, tad nuolat kartojosi bandymai išplėšti iš Ukrainą iš europinės erdvės ir prijungti prie tos baudžiavinės sąjungos, nes šios šalies ekonominis potencialas yra gardus pyrago gabalas godžiajai rusų oligarchijai. Sėkmingas „blickrygas“ leistų integruoti į aukščiausią valdžią ne tai „politinį bomžą“ Viktorą Janukovičių, ne tai išdaviką ir avantiūristą Denisą Pušiliną, vadovaujantį Donecko respublikai. Kaip bebūtų, Ukrainos vaidmuo grūdų eksporte yra didžiulis, taip pat ir šios šalies pramonė pasaulinėje ekonomikoje įsitvirtina vis labiau…
Tačiau kokia nauda rusų oligarchams iš subombarduotos, paverstos griuvėsiais Ukrainos? Pakankama, net didžiulė. Juk reikės mesti milijardines lėšas (iš valstybės biudžeto) atstatymui, o rangovais taps vadinami „silovikai“, tiksliau, oligarchai su kagėbistine praeitimi. Niekam jokia paslaptis, kad jie tas lėšas sėkmingai išvogs, kaip nuo labai senų laikų įprasta Rusijoje. Pačiai Ukrainai teks „katino ašaros“. Kita vertus, oligarchinėje baudžiavinėje santvarkoje ypač apsimoka „plyno lauko“ investicijos, o karo suniokota šalis tam palanki, net auksu kvepianti erdvė. Siaubingas nedarbas leis gal tik kas trečią mėnesį darbuotojams mokėti algas, iš kurių jie tegalės nusipirkti riekelę duonos ir stiklinę arbatos, o įdarbinus nepilnu etatu, versti plušti po keliolika valandų per dieną, be išeiginių, vien užsiminus apie atostogas, bemat išspirti į gatvę. Ar normalus žmogus, jeigu jis ne beviltiškas mazochistas, norėtų atsidurti po rusų oligarcho padu? Lyg gyventumei rūke, iš kurio lenda įvairiausios pabaisos, jei prisimintume amerikiečių siaubo fantasto Stepheno Kingo kūrinius.
Tokie tikrieji rusų oligarchų tikslai, maskuojami pasakomis apie „fašizmą“ Ukrainoje ir neva šios šalies neegzistavimą.
Juoda stalinizmo kupra
Tokie „modernūs“ ekonominiai modeliai yra tiesiogine prasme yra stalinizmo palikimas. Baisus ir kraupus, jau nevaržomas komunizmo taisyklių ir dogmų, tad galintis prisidengti tai „patriotizmo“, tai „šventos Rusijos“, tai tauškalų apie „demokratiją“ kaukėmis. Stalinizmas tapo chameleonu, tačiau išliko jo tikroji prigimtis – dominavimas ir smurtas, išsaugota ir metodika – klastingai pulti iš pasalų.
Lietuva dar Sąjūdžio metais apsisprendė atsigręžti į Vakarų civilizaciją, tokia buvo tautos valia. Kartu su kitomis Baltijos šalimis, šiuo keliu pasiryžusi eiti ir Ukraina, tokios tendencijos stiprėja Baltarusijoje. Rusija gi atsigręžė į „tradicines rusų tautos dvasines vertybes“ ir atsidūrė stalinizmo aklavietėje. Tos vertybės nėra mitas, tačiau Stalino režimas taip pasidarbavo jas naikindamas, kad jos išliko vien teoriškai, vis labiau toldamos nuo žiaurėjančios realybės. Po Lavrentijaus Berijos nuvertimo ir Stalino kulto viešo pasmerkimo Tarybų Sąjungoje nesiimta destalinizacijos, nesusilaukė baudžiamosios atsakomybės NKVD sadistai, neišguiti iš komunistų partijos ir neatleisti iš visų postų stalinistiniai administratoriai. Nepanaikinta ir atskiru Stalino įsaku įtvirtinta nomenklatūra. Stalinizmas buvo panaikintas tik formaliai, kaip sistema ir sovietinės kultūros pagrindas jis išliko. Išliko kaip bukas materializmas ir dominavimas, paprasčiau tariant, kaip siekis kitam bet kokia kaina primesti savo įtaką. Tokios tendencijos netruko pasireikšti „juodojoje rinkoje“, pasiekusioje tuometinėje SSRS neįtikėtiną mastą, kai korumpuota valdžia dirbtinai kūrė deficitą, o šešėlinio verslo „liūtai“ mokėjo duokles teisėsaugos ir aukštiems kompartijos pareigūnams. Neatsiejama tos barbariškos „kultūros“ dalimi, liudijančia turtingumą, tapo auksiniai dantys, ir jauni žmonės išsilupdavo visus sveikutėlius, kad prikimštų burną aukso gabaliukų. Tačiau lobiai buvo renkami ne vien burnoje, bet ir rūsiuose, kur šimto rublių kupiūros buvo kemšamos į didžiulius odinius maišus. Po SSRS žlugimo besiformuojantis oligarchų sluoksnis laikėsi tų pačių „kultūros“ tendencijų – prestižo dalyku ir didžiausia „dvasine vertybe“ tapo auksinis klozetas, kaip skiriamasis elito bruožas. Šios primityvios prabangos tikslas – pažeminti kitus bei primesti dominavimą. Čia žmogiškumas laikomas silpnybe, jei tokių privalomai silpnų žmonių sutraiškyti lyg uodų nepavyksta, tai moraliniai principai paskelbiami „prietaru“. Nepavykus jo išrauti iš žmonių sąmonės, griebiamasi represijų, tad Rusijoje padorūs žmonės sėdi kalėjime kaip visuomenei pavojingi „elementai“, o vagys, aferistai ir banditai sudaro „elitą“ ir artimą V. Putino aplinką. Palei Viduržemio jūros pakrantes plūduriuojančios milžiniškos, šimtus milijonų kainuojančios rusų oligarchų jachtos, pilnos girtų prostitučių yra aukščiausias tokios „kultūros“ įsikūnijimas. Europiečiams tokie „galios“ demonstravimai kelia juoką.
Neįtikėtinai keistas tas Rusijos fenomenas… Humaniškiausia pasaulyje santvarka, komunizmas, kaip skelbė kompartija, buvo kuriamas per GULAG’us, o demokratiją bandoma kurti per oligarchus. Tai ne kelias į diktatūrą. Tai jau savaime diktatorinė aklavietė.
Oligarcho savisaugos instinktas
Kodėl šitai primityvų klikai Ukraina tapo mirtinu priešu? Juk Putinas su savo oligarchais suvokia, kad Ukraina niekam ir niekada nekėlė jokios grėsmės, o jos ruošiamas „Rusijos puolimas“ tėra kvaila ir neįtikinanti pasaka. Tačiau Ukraina yra griaunantis Rusiją iš vidaus veiksnys. Idant pateisintų savo viešpatavimą, kraugeriams būtina „buferinė zona“ iš skurstančių valstybių, kad jie galėtų aiškinti savo begėdiškai plėšiamai liaudžiai: ten dar blogiau! Po Oranžinės revoliucijos Ukrainai pasirinkus europinį kelią, ši šalis įgauna vis reikšmingesnį vaidmenį pasauliniame eksporte, piliečių gerovė taip pat kyla. Ukraina taip pat žinoma savo pasaulinio lygio kultūra, šalis reikšminga ir pasaulio politiniame kontekste. Ir tai vienintelė jos kaltė, už kurią tenka mokėti tokią baisią karo, žmonių aukų ir miestų, paverstų griuvėsiais kainą.
Milijonai pabėgėlių Lenkijoje… Kitose šalyse. Vaikas, krepšelyje atsivežęs katinėlį… Tarsi iš liūdnojo Kiros Muratovos filmo „Rylos melodija“… Dar vienas vaikas, pasimetęs plente tarp pabėgėlių, jis nešasi polietileno maišelį su maistu ir garsiai verkia. Tai ne statistika, tai daugiau kaip keturi su puse milijono atskirų tragedijų. Kada šie žmonės grįš į namus? Ar apskritai turės kur grįžti? Nevilties gelmė mums atrodo be dugno…
Europoje zombių apokalipsė?
Užpulta tik Ukraina ar visa Europa? Naikinama tik viena kontinento dalis ar grėsmė iškilo Europos civilizacijai? Jei V. Putino vampyrų klikai pavyktų užgrobti Ukrainą, tai būtų tiesiog idealus karinis placdarmas pratęsti grobikišką žygį gilyn į Europą. Sunaikinę Ukrainą, jie griebtųsi Sakartvelo ir Moldovos. Kitomis tos naikinančios invazijos aukomis taptų Baltijos šalys, dabar jau iš visų apsuptos susiliejusių Rusijos ir Baltarusijos kariaunų. Ir štai atsiveria puiki erdvė į Vakarus, tereiktų įveikti vienintelę realią kliūtį – gerai apsiginklavusią Lenkiją. Akivaizdu, kad norima „susemti“ buvusio soclagerio valstybes, visiškai atkurti stalininę imperiją ir paversti nedidelių ploteliu likusią Vakarų Europą nuolat šantažuojama savo rekreacine zona. Vampyrai ir zombiai nenurims, jie brausis toliau, nesvarbu, kiek tas beprotybės žygis pareikalaus aukų.
O ką oligarchai pasakys? Kareiviai patys kalti, kad nemoka kariauti, štai, pavyzdžiui, mes puikiai sugebame daryti biznį… Biznis iš kraujo ir griuvėsių. Tai nauja pasaulio tvarka, kuria stengiasi primesti kraugerių landynė Kremlius.
Atgal
