POLITIKA
2022.04.01. Ko imtis be sankcijų?
Česlovas Iškauskas
V.Putinas jau trečią kartą vien kovo mėnesį pasirašo įsakus, kurie turėtų įveikti Rusiją apėmusią ekonomikos krizę. Nereikia būti ekonomistu, kad įsitikintum, jog ši šalis, jau mėnesį kariaujanti grobikišką karą su Ukraina, brenda į skurdą, traukdama paskui save ir iš jos kreditų gyvuojančią Baltarusiją.
Pastarąjį įstatymą dėl antikrizinių priemonių Rusijos vadovas pasirašė penktadienį. Maskva tvirtina, kad tai taps adekvačiu atsakymu į Vakarų taikomas sankcijos, kurios vis labiau veržia Rusijos kaklą. Būtiniausios prekės tampa deficitu, kainos auga ne procentais, pasaulio kompanijos traukiasi iš šalies, ir ši krizė bus ilgalaikė. Jis bus kur kas gilesnė negu 1998 m. Ar tai išjudins didžiules rusų mases nepasitenkinimui Kremliaus elitu, klausimas sudėtingas.
Tačiau, kaip sakoma, būkime biedni, bet teisingi. Prognozuojant Rusijos ateitį, reiktų apsidrausti nuo kraštutinių svarstymų. Pirmiausiai šios šalies energijos ištekliai dar nesibaigia, o jų rezervas dar ilgai neš naudą režimui. Todėl manyti, kad šis šaltinis užsitrauks per metus ar dvejus, nėra tolregiška. Kitas dalykas – kam Rusija juos parduos. Jeigu Vakarai labai sumažina rusiškų energijos išteklių pirkimus arba jų visiškai atsisako (o tai per metus kitus neįmanoma), Maskvai lieka jos sąjungininkai, Rytų ar Afrikos, Lotynų Amerikos šalys (pavyzdžiui, Serbija, Kinija, Iranas, Šiaurės Korėja, Venesuela ir pan.). Vadinasi, puoselėti viltį, kad dėl šių resursų Rusija greitai patirs fiasko, tėra savęs apgaudinėjimas. Net Lenkijos ekonomikos instituto ekspertų prognozė, kad Rusijos BVP 2022 m. gali būti net 15–20 proc. mažesnis nei praeitais metais, neleidžia tvirtinti, kad 140-milijoninė valstybė atsidurs ant visiško žlugimo ribos.
Kitas šios krizės dėmuo – psichologinis. Rusų poeto Fiodoro Tiutčevo eilėraščio eilutė, kad „protu Rusijos nesuvoksi“ («Умом Россию не понять»), turi ypatingą prasmę. Dauguma jų, prifarširuotų Kremliaus propagandos, neturintys kitų informacijos šaltinių kaip tik cenzūruojama televiziją, įtikėję, kad kapitalistinis pasaulis nori sunaikinti valstybę, paversti visus vergais, vadinasi, tam reikia priešintis. Suklastotas patriotizmas rusus verčia užsidaryti savo izoliuotame narvelyje ir kęsti kone visus nepriteklius. Jau dabar jie pavyzdžiu mena pustrečių metų trukusią Leningrado blokadą, kurios metu išmirė apie 1,5 mln. žmonių, bet miestas išgyveno ir nepasidavė. Beje, šį kraupų pavyzdį savo ruožtu pateikia ir ukrainiečiai, kurių miestus šiandien apsiautusi niokoja ir žmones naikina Rusijos kariauna…
Emigrasnbto iš Rusijos, Londone gyvenančio žurnalisto Peterio Pomerancevo knygoje „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“ (Nothing Is True and Everything Is Possible) yra nubrėžtos kelios eilinio ruso mentaliteto kreivės. Rusija virto šalimi, kur viskas trapo iliuzija: banditai išaukštinami, turtuoliai tapo kiekvieno ruso siekiamybe, laisvė ir žmogaus teisė – Vakarų išsigalvojimas, vienas vadas – tautos autoritetas, viskas, kas buvo (taip pat ir Stalinas bei SSRS), virsta nostalgija, kas nauja – būtina vertinti atsargiai… Šia Kremliaus matrica sumaniai naudojasi iš KGB dirbtuvių atėję tokie jo polittechnologai kaip Vladislavas Surkovas, kuris tapo V. Putino patarėju ir yra laikomas vienu iš „karinės operacijos“ Ukrainoje ir visos dabartinės Rusijos ideologijos „architektų“, pareiškęs, kad šiuolaikinė Rusija „negali likti dabartinėse sienų ribose“, kurios nustatytos dar 1918-aisiais po Bresto taikos sutarties su Vokietija.
Jis pagrindžia dar 2000-aisiais išsakytą V. Putino tezę, kad Rusijos galimybę reikia atkurti buvusiose ribose. „Ankšta ir nuobodu, ir nejauku, ir protu nesuvokiama Rusijai likti gėdingo (Bresto sutarties) pasaulio sienų ribose, nustatytose Bresto sutartimi. Mes už taiką, savaime suprantama. Tačiau ne už gėdingą. Už teisingą“, – rašė jis vasario 15-ąją portale „Aktualnyje komentarii“ publikuotame straipsnyje pavadinimu „Miglota gėdingo pasaulio ateitis“.
Kaip tai panašu į III reicho lyderio Adolfo Hitlerio užmojus po Vokietijai „primestos gėdingos“ Versalio sutarties…
Taigi, Vakarų sankcijos palies tik nedidelę dalį Rusijos ekonomikos potencialo, tačiau ir pasaulio ekonomikai ši krizė didelio poveikio neturės. Juk Rusija sudaro tik 3 proc. pasaulio ekonomikos. Tad daug svarbiau, jeigu įžūlios agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje pasaulis pagalvos apie ideologinį – propagandinį spaudimą Kremliui, kad V. Putino aplinka negalvotų apie savo padėties pastovumą ir nebaudžiamumą.
Kovo pradžioje įtakingas JAV senatorius Lindsey L. Grahamas keletoje socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbtų žinučių paragino tiesiog pašalinti Kremliaus valdovą. „Vieninteliai žmonės, galintys tai sutvarkyti, yra Rusijos žmonės“, rašė jis. „Ar Rusijoje yra Brutas?“ – klausė senatorius, turėdamas galvoje vieną iš senovės Romos karvedžio Julijaus Cezario žudikų.
Atgal
