POLITIKA
02.04. Ar galima deeskalacija Lietuvos ir Kinijos santykiuose?
Linas Didvalis, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, Azijos studijų centro vadovas
Vida Mačikėnaitė, Japonijos tarptautinio universiteto docentė
Lietuvai intensyviai plėtojant ryšius su Taivanu, Kinija atsakė griežtai: verslai susidūrė su precedento neturinčiomis neoficialiomis ekonominėmis sankcijomis. Atrodo, kad sprendimų priėmėjams mūsų šalyje tokia Kinijos reakcija buvo netikėta. Kaip rasti išeitį iš šios sunkiai prognozuojamos situacijos? Kokių žingsnių galime tikėtis iš Kinijos ir kokia kryptimi toliau bus vystomi santykiai su šia valstybe?
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis prezidentui Gitanui Nausėdai pristatė planą, kaip deeskaluoti krizę su Kinija. Ministro teigimu, normalizuojant santykius pirmus žingsnius žengti turėtų Pekinas. Ar galime kelti tokį lūkestį? Atsakymo paieškos skatina atidžiau pažvelgti į šią situaciją būtent iš Kinijos perspektyvos – ne siekiant pateisinti Pekino veiksmus, bet įnešti daugiau konkretumo ir aiškumo. Tai padarius, bus lengviau modeliuoti bendrus scenarijus, kaip toliau galėtų vystytis Lietuvos ir Kinijos santykiai.
Susigrąžinti Taivaną – tarp svarbiausių Kinijos užduočių
Vis susiduriame su pamatiniu klausimu, kodėl Kinijai apskritai toks svarbus Taivano tarptautinis statusas. Priežastys yra kelios, tačiau, trumpai tariant, sugrąžinti Taivaną Kinijos Liaudies Respublikai (KLR) ar bent jau neleisti jam tapti nepriklausoma valstybe yra viena svarbiausių Kinijos komunistų partijos (KKP) užduočių.
Pirma, Taivano klausimas yra glaudžiai susijęs su visuomenės pasitikėjimu KKP kaip valdančiąja partija. Kinijoje, kur nėra visuotinių demokratinių rinkimų, valdantiesiems svarbu įtikinti, kad būtent jie valdo taip, kaip geriausia šaliai. Nuo pat KLR įkūrimo 1949 m. Komunistų partija formavo savo kaip Kinijos gelbėtojos įvaizdį. Pagal oficialią partijos doktriną, Komunistų partijai sukūrus KLR, Kinija pagaliau atsitiesė po vadinamojo „pažeminimo šimtmečio,“ kai didžiosios valstybės privertė nusilpusią Kiniją pasirašyti vadinamąsias „nelygiateises sutartis“. Kinijos nuosmukio laikotarpis, prasidėjęs Pirmuoju opijaus karu (1839–1842), pasibaigė tuomet, kai KKP pasiekė pergalę prieš užsienio ir vidaus priešus – atitinkamai Japoniją ir Guomindango pajėgas.
Taivano klausimas yra svarbi šio naratyvo dalis, nes, Pekino teigimu, sala buvo perduota Tokijo kontrolei pagal taip pat nelygiateisę Šimonoseki sutartį 1895 metais, po Kinijos imperijos pralaimėjimo kare su Japonija. Vėliau, Japonijai pasidavus Antrajame pasauliniame kare (be abejo, oficialiai laikoma, kad KKP vaidmuo čia buvo itin svarbus), Taivano sala pagaliau buvo grąžinta Kinijos respublikai 1945 m., tačiau pilietinio karo metu ji ir vėl buvo atskirta nuo žemyninės Kinijos.
Taivanas liko neužimtas tik sėkmingų aplinkybių dėka
Nuo 1927 m. iki 1949 m. su pertraukomis Guomindango pajėgos kovojo prieš KKP vadovaujamas jėgas. Kovos nutrūko, kai Kinijos Respubliką oficialiai valdžiusios Guomindango partijos šalininkai atsitraukė į Taivano salą, perkeldami valdžios institucijas, karines pajėgas, o kartu ir centrinio banko auksą bei dalį istorinių vertybių. Tik sėkmingų aplinkybių dėka (tarp jų – Kinijos dėmesį atitraukęs Korėjos karas ir strateginis JAV palaikymas įsibėgėjančio Šaltojo karo kontekste) šiai beveik du kartus už Lietuvą mažesnei teritorijai pavyko likti neužimtai KKP pajėgų, taip sukuriant iki šiol besitęsiančią itin painią situaciją dėl Taivano politinio statuso.
Taivano, kaip svarbiausios didžiosios Kinijos „neišlaisvintos“ teritorijos, klausimas išliko esmine neužbaigta problema komunistų partijai nuo pat KLR įkūrimo 1949-aisiais. Nuo 1955 metų Taivano sritį prižiūri Taivano reikalų tarnyba prie Kinijos valstybės tarybos (vyriausybės), o panašų padalinį savo sudėtyje turi ir Komunistų partijos Centrinis komitetas. Aukščiausiuoju lygiu Taivano klausimą koordinuoja partijos sekretorius ir valstybės prezidentas Xi Jinpingas. Taivanas figūruoja ir svarbiuose dokumentuose, pavyzdžiui, Konstitucijoje, kur nuo 1978 m. įrašyta, jog „Taivanas yra Kinijai šventa teritorija“, o visos kinų tautos „pamatinis siekis yra išlaisvinti Taivaną ir įgyvendinti didįjį Kinijos suvienijimo tikslą“.
Taivano klausimo svarbą Pekinui iliustruoja ir Kinijos apsisprendimas ginti savo poziciją. Dar 1993 m. Kinijos karinėje strategijoje buvo apibrėžta, kad ateityje Pekinui greičiausiai teks kariauti „vietinius karus“, neatmestina, kad dėl Taivano. Nuo to laiko Kinija kryptingai sparčiai vysto karinius pajėgumus, kad galėtų laimėti tokį konfliktą. 2005 m. buvo priimtas „Anti-atsiskyrimo įstatymas,“ kuriame apibrėžiama, kad KLR niekada neleis „Taivano nepriklausomybės“ jėgoms atsiskirti nuo Kinijos, net jei tektų panaudoti karinę jėgą.
Taikus suvienijimas – vis mažiau įmanomas
Pastaraisiais metais Taivanas Pekinui tapo dar didesniu iššūkiu, nes salos gyventojų identitetas vis labiau atsiskiria nuo Kinijos. Taipėjuje veikiančio Nacionalinio Chengchi universiteto reguliariai atliekamos apklausos duomenimis, 2020 m. pabaigoje 64,3 proc. apklaustųjų nurodė esantys taivaniečiai ir 29,9 proc. apibūdino save kaip taivaniečius ir kinus vienu metu. 1992 m. šie rezultatai buvo atitinkamai 17,6 proc. ir 46,4 proc. Tapatybių skirtumai lemia, kad Pekinui tampa vis sunkiau taikiomis priemonėmis suvienyti žemyninę Kiniją ir Taivaną.
Be to, 2016 m. daugumą parlamente ir prezidento postą laimėjus Demokratinei progreso partijai (DPP), Taivano valdančiųjų pozicija dėl nepriklausomybės nuo Kinijos ir status quo pasikeitė iš esmės. DPP laikosi pozicijos, kad Taivanas jau yra nepriklausoma demokratinė valstybė ir jos siekis yra stiprinti tarptautinį pripažinimą. Tai numatanti 1999 m. rezoliucija dėl Taivano ateities 2001 m. buvo prilyginta partijos programai.
Kitaip tariant, nors Taivano prezidentė Tsai Ying-wen ir jos vedama DPP žiniasklaidoje dažnai apibūdinami kaip siekiantys Taivano nepriklausomybės nuo KLR, tai yra faktinė klaida. Jų požiūriu, Taivanas jau yra nepriklausoma valstybė, bet nebūtinai Kinijos Respublika.
Pekino žinia pasauliui: dėl Taivano nebus nuolaidžiaujama
Tokiomis aplinkybėmis nestebina, kad, užmegzdamas diplomatinius santykius su bet kuria valstybe, Pekinas būtinai „išgauna“ pasižadėjimą laikytis vadinamojo „vienos Kinijos principo“, pagal kurį laikoma, kad Taivanas yra KLR dalis. Lietuvos atveju, pasirašant diplomatinių santykių užmezgimo pareiškimą 1991 m. rugsėjo 14 d. buvo angliškai įvardinta, kad „Lietuvos Respublikos vyriausybė pripažįsta Kinijos Liaudies Respublikos Vyriausybę kaip vienintelę teisėtą Kinijos vyriausybę ir Taivaną kaip neatsiejamą Kinijos teritorijos dalį. Lietuvos Respublikos vyriausybė įsipareigoja neužmegzti oficialių santykių ir neįsitraukti į oficialius ryšius (kontaktus) su Taivanu“.
Pekino vertinimu, Lietuvos bendradarbiavimas su Taivano institucijomis pažeidžią šį dvišalį susitarimą, taip pat stiprina salos pripažinimą tarptautinėje arenoje. Tokiais atvejais, žinutę, kad Taivano klausimu nebus nuolaidžiaujama, Pekinas siunčia tiek Kinijos visuomenei, tiek ir tarptautinei bendruomenei. Kai 1995 m. JAV išdavė vizą Taivano vadovui Lee Teng-hui vykti į savo alma mater Kornelio universitetą pasakyti kalbos apie Taivano demokratizacijos patirtį, Kinija net kelis kartus atliko raketų bandymus šalia salos, o JAV dislokavo didžiausius karinius pajėgumus, nematytus regione nuo pat Vietnamo karo.
Iš naujesnių atvejų galima paminėti jautrias reakcijas į Japonijos atsargius bandymus stiprinti oficialius santykius su Taivanu, ypač 2005–2006 metais, arba stiprius pareiškimus, išsakytus Čekijai po jos parlamentarų vizito Taivane 2020-aisiais. Akivaizdu, kad Taivano tarptautinis izoliavimas, o galiausiai ir „susigrąžinimas“, yra iškelti kaip vieni pamatinių uždavinių tiek Kinijos vidaus, tiek išorės politikoje.
Kinijos atsaką lemia ir taikliai parinkti žodžiai
Kalbant apie izoliavimą, reikia padaryti svarbią atskirtį tarp politinio ir nepolitinio bendradarbiavimo. Pirmasis yra Kinijos raudonoji linija, o į antrąjį žiūrima jeigu ne palankiai, tai bent neutraliai. Ribos tarp šių dviejų kategorijų yra atrastos diskusijų, bandymų ir kuriamų precedentų keliu, jos nėra apibrėžtos konkrečiame Kinijos įstatyme ir kitokioje taisyklių knygoje.
Bene ryškiausias to pavyzdys yra ekonominiai ryšiai, kuriems Kinija dažniausiai išreiškia tylų pritarimą – materialiai stiprus Taivanas neša naudą ir pačiai Kinijai, nes šios dvi ekonomikos yra glaudžiai susietos. Todėl pasmerkimo nesulaukė ir 2013 m. įsigaliojusi ekonominio bendradarbiavimo sutartis tarp Naujosios Zelandijos ir Taivano, nes pasirašymo ceremonija vyko kiek įmanoma neutraliai, be lyderių rankų paspaudimų. Jokių priekaištų negirdėjome ir prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvos mokslo tarybai priėmus susitarimą su Taivanu, kad būtų finansuojami bendri Lietuvos, Latvijos ir Taivano mokslininkų tyrimų projektai.
Net ir visai arti dvišalių politinių santykių priartėjantys klausimai, tokie kaip bevizio režimo nustatymas, gali būti išsprendžiami be didesnės eskalacijos, priimant tarsi vienašalius sprendimus, nesusitinkant aukštiems abiejų pusių pareigūnams, taikliai parenkant žodžius.
Pastarojo aspekto svarbą būtina pabrėžti – tinkami terminai dažnai tampa riboženkliu tarp Kinijos toleruojamų ir smerkiamų užsienio valstybių santykių su Taivanu. Kokiais žodžiais įvardijamas pats Taivanas? Ar bendrame kontekste jis pristatomas kaip valstybė? Ar nesudaromas įspūdis dėl jo nepriklausomybės? Visi šie klausimai yra po Kinijos padidinamuoju stiklu.
Taipėjus – kompromisinis raktažodis
Vienas iš pagrindinių precedentų įtvirtinant Kinijos pusei tinkamus terminus buvo XX a. aštuntajame dešimtmetyje vykusi diskusija dėl Taivano dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse, o ypač – po kokia vėliava ir kaip save įvardindami turėtų žygiuoti Taivano sportininkai. Galiausiai, 1979 m. vykusiame Tarptautinio olimpinio komiteto posėdyje Nagojos mieste, Japonijoje, buvo priimtas sprendimas Taivanui priskirti „Kinijos Taipėjaus“ pavadinimą. Nuo tada sostinės Taipėjaus pavadinimo naudojimas, įvardijant Taivaną, tapo kompromisiniu vidurio tašku.
„Taipėjus“ yra raktažodis, kuris padeda Taivanui įsitvirtinti tarptautinėje sferoje: tuo galime įsitikinti pažiūrėję į ilgą sąrašą valstybių, turinčių neoficialiai ambasadomis laikomas Taivano atstovybes. Jomis padengtas kone visas pasaulis, jas rasime kartais net ir netikėtose vietose, pavyzdžiui, Honkonge. Tiesa, atstovybių pavadinimuose nebus nei žodžių „Taivanas“, nei „ambasada“. Vietoje to išvysime atitinkamai „Taipėjus“ ir „misija“ arba „atstovybė“. Jų steigimui Kinija nesipriešina su viena išlyga – jeigu tai daroma kuo mažiau oficialiai ir neakcentuojant „dvišalių“ santykių stiprinimo. Priešingu atveju net ir neutraliai pavadinta Taipėjaus atstovybė gali tapti pretekstu Kinijai reikšti nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, žodis „taivaniečių“ Pekino taip pat vertinamas kaip politizuotas, nes siejamas su Taivano gyventojų unikalios tapatybės išraiška.
Lietuvos atsitraukimas – vienas žingsnis į priekį, du atgal
Vertinant iš Pekino pozicijų, Lietuva yra peržengusi ne vieną Kinijos brėžiamą raudonąją liniją, todėl sprendimų paieškos yra sudėtingos. Tuo labiau, kad nei viena pusė neturi aiškaus intereso atsitraukti. Žvelgiant iš Kinijos pusės, siekiama išreikšti nepasitenkinimą Lietuvos elgesiu ir pasiųsti žinutę tiek savo piliečiams, tiek pasauliui, kad Taivano klausimais kompromisų nebus daroma.
Lietuva, tuo tarpu, tikisi suburti bendraminčių valstybių koaliciją, kuri sukurtų politinę atsvarą ir kompensuotų patiriamą ekonominę žalą. Tai rizikingas ir neaiškus kelias, kuris neprivers Kinijos pakeisti savo pozicijos, tačiau galbūt padės Lietuvai ilguoju laikotarpiu atrasti palankias ir tvarias alternatyvas. Tuo labiau, kad kalbų apie ekonominės priklausomybės nuo Kinijos mažinimą netrūksta nei už Atlanto, nei Indijos bei Ramiojo vandenyno pakrančių šalyse, nei čia pat Europoje.
Opozicijos vaidmuo ir jos atstovų padaryti vieši pareiškimai šiuo metu diktuoja radikaliai kitokį scenarijų – Lietuvos atsitraukimą. Tai būtų atliekama padarant aukšto lygio pareiškimus, jog ryšių stiprinimas su Taivanu buvo klaida, bei randant būdus pakeisti atstovybės pavadinimą ar net ją uždaryti.
Galbūt tokio scenarijaus atveju Lietuva galėtų tikėtis per ilgesnį laikotarpį sugrįžti į padėtį iki 2020-ųjų, tačiau savaip žengusi vieną žingsnį į priekį ir du atgal – dėl išreikšto pozicijos nenuoseklumo, pasidavimo užslėptam spaudimui ir nemažai prarastų galimybių ieškoti alternatyvų. Lietuvos verslui tai laiko atgal neatsuktų. Kinija būtų linkusi labai iš lėto grąžinti santykius į buvusią poziciją, tačiau tai matytų kaip savo pergalę ir simboliškai paskelbtų skambių pareiškimų apie santykių atkūrimo įvairiapusę naudą.
Alternatyvus sprendimas – prislopinti viešumą
Alternatyvus scenarijus yra politiniame lygmenyje apleisti ryšių su Taivanu klausimą: nei žengti žingsnį atgal, nei į priekį. Formaliai, „Taivaniečių atstovybės“ pavadinimas nepažeidžia jokio susitarimo, tačiau Lietuvos santykių su Taivanu viešumas, žvelgiant iš Pekino, menkina Kinijos reputaciją. Todėl situacijai deeskaluoti ekonominių ryšių plėtojimas su Taivanu galėtų būti paliekamas atskiroms pramonės šakoms, akademiniai santykiai – universitetams ir t. t.
Prislopinus santykių su Taivanu viešumą, tai yra, nerengiant aukšto lygio susitikimų tarp vyriausybės atstovų ar politikų, valdantiesiems atsargiau formuluojant viešus pasisakymus, Kinijai tektų mažiau šį klausimą eskaluoti, todėl ilgesniame laikotarpyje būtų galima tikėtis tylaus ekonominių santykių atsikūrimo. Valstybės, kurios ilgus metus palaiko oficialius diplomatinius santykius su Taivanu, vykdo prekybą su Kinijos įmonėmis (tiesa, su tam tikromis išlygomis), nes tai tapo nusistovėjusiu status quo.
Lietuvos atveju, Taivano klausimai yra itin „karšti“, todėl Kinija, kur reputacija itin svarbi, priversta reaguoti, tačiau palaipsniui jie gali būti „atvėsinami“. Tiesa, iš Lietuvos tai pareikalautų itin subtilaus Pekino ir Taipėjaus santykių supratimo, taip pat – koordinavimo, laviravimo ir sutarimo, kurį, esant skirtingoms nuomonėms tarp pozicijos ir opozicijos, gali būti sunku pasiekti.
Visgi, nereikia pamiršti, kad Lietuva kuria precedentą, į kurį Kinija reaguoja gerokai proaktyvesnės užsienio bei vidaus politikos, formuojamos prezidento Xi ambicijų, kontekste. Todėl tiek Lietuva, tiek Kinija yra procese, kurio eiga nėra lengvai prognozuojama. Nepaisant to, išlieka galioti viena iš pamatinių diplomatijos taisyklių – dvišaliai santykiai yra dialogas, o tai reikalauja įsigilinimo ir supratimo.
Atgal
