POLITIKA
01.11. Kai Seimas ruošiasi į Kanarus
Lietuvos Seimas ruošiasi atostogų. Rudens sesiją jis pratęsė iki sausio 20 dienos, o paskui iki kovo 10-osios ramiai galės gulinėti kur nors po Kanarų saule. Ramiai? Sunku įsivaizduoti, kad koks atsakingas Seimo narys išverstų pilvą atogrąžose, kai aplink jo šalį siaučia geopolitiniai kataklizmai. „Mums irgi reikia pailsėti“, – skėsteli rankomis bėdžius parlamentaras, dar spėjęs pareikalauti didesnio atlyginimo, ir puola krautis lagaminus.
Tūlam rajono žmogeliui toks gyvenimas atrodo kaip apsilankius prie Dūkšto esančiame sodininkystės profesoriaus Adomo Hrebnickio memorialiniame muziejuje „Rojus Rojuje“…
Tuo metu aplink Lietuvą kunkuliuoja revoliucinės aistros. Kazachstanas, kuris nuo Lietuvos nutolęs beveik 4000 kilometrų, pasinėrė į chaosą, kai minios kazachų, nepatenkintų energijos šaltinių pabrangimu (nors ten suskystintos dujos vis vien triskart pigesnės negu Lietuvoje), ėmė siaubti valstybinius pastatus, deginti automobilius, nuginkluoti pareigūnus, reikalauti prorusiškų vadovų pasitraukimo.
Kažin, ar mes galime įvykius šioje Azijos šalyje vertinti vienpusiškai, o ir didžiosios pasaulio valstybės reiškia tik susirūpinimą ir abi puses ragina rasti taikų sprendimą. Mat, akivaizdu, kad azijietišku stiliumi protestai peraugo į smurtą, plėšimus ir visa ko naikinimą, o politiniai reikalavimai lieka nacionalistinio įkarščio paraštėse. Tik vėliau Paryžiuje esantis opozicinio judėjimo „Demokratinis pasirinkimas“ lyderis, buvęs bankininkas 58-rių Muchtaras Abliazovas pareiškė, kad Vakarai neturi pasyviai stebėti, kaip, įvedus į šalį Rusijos ir Baltarusijos „ribotą karinį kontingentą“, vyksta Sovietų Sąjungos atkūrimas.
Tame perspėjime yra dalis tiesos. Bet dar akivaizdžiau, kad Rusija skuba užimti geresnes pozicijas šiame regione, kol čia nesuskubo ilgą sieną su Kazachstanu turinti Kinija. Dabartinio Maskvos statytinio prezidento Kasimo Žomarto Tokajevo žodžiai (o jiems noriai pritarė ir Baltarusijos lyderis Aliaksandras Lukašenka), esą Vakarai čia pasiuntę teroristus ir savo agentus, tėra propagandinė klišė, skirta saviems vartotojams.
91 metų Nursultanas Nazarbajevas, netekęs prezidento posto prieš pustrečių metų ir dabar pašalintas iš Nacionalinio gynimo tarybos vadovų, per 30 valdymo metų savo padarė. Nebe reikalo jis buvo vadinamas „švelniuoju diktatoriumi“. Toks šių eilučių autoriaus viename straipsnyje jam suteiktas titulas labai užrūstino anuometinį Kazachstano ambasadorių Lietuvoje, bet lyginant su dabartiniu N. Nazarbajevas atrodo kaip geras valstybės „gaspadorius“, o ne uolus Maskvos klapčiukas.
Lietuva neturėtų atvirai bristi dar ir į šią pelkę. Santykiai su Alma Ata (sostinės pavadinimas Nur Sultanas turbūt greitai bus pamirštas) nebuvo blogi. 2001 m. balandį su N. Nazarbajevu derybas Vilniuje vedė Prezidentas Valdas Adamkus, 2011 m. gruodį Nur Sultane viešėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuriai buvo perduotos kelių dešimčių Kazachstane kalėjusių lietuvių tremtinių bylų kopijos. Kazachstanas gana vėlai – tik 1992 m. birželio 12 d. – užmezgė diplomatinius santykius su Lietuva, tačiau 2020 m. duomenimis prekybos apyvarta tarp šalių sudarė daugiau kaip 390 mln. eurų (18 vieta pagal eksportą Lietuvos užsienio prekyboje). Mes žinome, kiek kazachų atvykdavo pas mus pirkti automobilių…
Gali būti, kad šie santykiai dabar smarkiai nukentės – tiek dėl Kinijos pozicijos, tiek dėl rietenų su Minsku ir Maskva. Vis dėl to mūsų Prezidentas, Vyriausybė ir atsipūsti susiruošęs Seimas neturėtų paleisti iš akiračio situacijos šiame kaistančiame regione.
Kitas reikalas – padėtis artimesnėse platumose. Praėjusi ir ši savaitė Vilniui turėtų kelti daug nerimo. NATO vadovas pareiškė, kad sės už derybų stalo su Maskva, nors jokių nuolaidų dėl aljanso pajėgų mažinimo Rytų Europoje nebus. Rusijos ir NATO tarybos posėdis vyks trečiadienį, sausio 12 d. Pirmadienį, sausio 10 d., Ženevoje susitiko Rusijos ir JAV derybininkai, o iš dviejų Joe Bideno ir V. Putino pokalbių telefonu galima spėti, kad Vakarai vis dėl to svarstys dar gruodžio 17 d. Maskvos ultimatumą nesiplėsti į Ukrainą, kai ją iš trijų pusių supa apie 100 tūkstančių rusų kariuomenė. Gi sausio 13 d. numatytas ESBO nuolatinės tarybos posėdis Vienoje.
Susidaro įspūdis, kad ES, NATO ir JAV atsparumas Rusijos agresyviai politikai ir ultimatumams pamažu blėsta. Lietuvai tai pavojinga tendencija. Ji gali sukurti naują Maskvos nebaudžiamumo atmosferą, kokią mūsų tautiečiai stebėjo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
Nežinia, kokią įtaką šiems procesams gali turėti Vilnius, tačiau reikia tikėtis, kad pagrindiniai trys mūsų valstybės ramsčiai pamirš tarpusavio rietenas ir turės parengę artimiausių veiksmų užsienio politikoje planą. Jeigu ne – Seimo į Kanarus neišleisime!
Atgal
