POLITIKA
01.07. Vokietijos prezidentas: „Mes esame viena šalis!“
Irena Tumavičiūtė
Nuo 1970 metų Vokietijoje tapo tradicija, kad pirmąją Kalėdų dieną valstybės vadovas kreipiasi į tautą. Vokietijos prezidentas Frankas– Walteris Steinmeieris sveikinimo kalbą sakė jau penktą kartą. Sveikindamas Vokietijos piliečius su Kalėdomis šiais metais, jau antrą kartą prezidentas ypatingą dėmesį skyrė pandemijai. Kalbėdamas apskritai apie pasitikėjimą, jis rado tinkamų žodžių apibūdinti protestams dėl koronos. Gausybėje jo kalbos komentarų mirga antraštės: „Apie nusivylimą, susvetimėjimą ir pasitikėjimą“, „Mes esame viena šalis! “, „Steinmeieris apeliuoja į visuomenės susitelkimą“, „Kalėdiniame sveikinime prezidentas iškelia svarbių klausimų “, „Vokietija susidūrė kaip reta su didžiuliu iššūkiu“, „Steinmeieris dėkoja didelei, dažnai tyliai daugumai “ ir pan.
Vokietijos prezidentas Frankas–Walteris Steinmeieris
Skelbiame visą Franko–Walterio Steinmeierio kalbą.
Mieli tautiečiai, priimkite nuoširdžiausius mano žmonos ir mano kalėdinius sveikinimus! Kad ir kur šiomis valandomis būtumėte: vieni ar su šeima, šventiškai išpuoštame bute ar naktinėje pamainoje, senjorų namų kambaryje, dirbate ligoninės skyriuje slaugytoju ar gydytoju, ar budite kuriame nors poste – visiems jums linkiu linksmų ir palaimintų švenčių.
Žvelgdami į šiuos metus, matome daug ką, kas mums kėlė rūpesčių, taip pat daug ką, kas mums kėlė baimę. Prisimename siaubingus potvynius vasarą. Prisimename iš Afganistano grįžusias kares ir karius, taip pat tuos žmones, kurie ten liko kęsti vargą ir badą. Mums kelia nerimą tai, ką girdime iš daugelio neramaus mūsų pasaulio kampelių, ir būtent iš Rytų Europos.
Šiais metais tuo pat metu buvo ir daug viltį teikiančių dalykų – turiu galvoje didžiulį solidarumą su nukentėjusiais per potvynius, paaukotas lėšas ir, pirmiausia, didžiulę aktyvią pagalbą. Turiu galvoje daugybę žmonių – jaunų ir nebe visai jaunų, – kurie deda daug pastangų, rūpindamiesi aplinkos ir klimato apsauga. Taip pat prisimenu visus Jus, kurie dalyvavote svarbiuose rinkimuose, ir tai, kaip išsaugant savitarpio pagarbą įvyko demokratinis valdžios perėjimas. Dabar daugelis žmonių su smalsumu, taip pat su viltimi žiūri į naują federalinę vyriausybę, kuri užsibrėžė daug padaryti dėl mūsų šalies.
Vakarinis prezidento rezidencijos vaizdas. Weihnachtsansprache von Bundespräsident Steinmeier
Tačiau pirmiausia prisimenu savanorius pagalbininkus, kurie talkino visais mūsų visuomenės lygmenimis. Kasdien padaroma daug dalykų tyliai, tiek daug žmonių kaip savaime suprantamą dalyką imasi darbo ten, kur mano esant reikalinga jų talkos. Visi jie diena iš dienos mezga tinklą, kuris jungia ir vienija mūsų visuomenę.
O dabar apie koroną. Jau beveik dvejus metus mūsų gyvenimą lemia pandemija, čia ir visame pasaulyje. Retai taip tiesiogiai buvome pajutę, kokia grėsmė yra iškilusi mūsų žmogiškam gyvenimui ir kokia nenumatoma ateitis – kitas mėnuo, kita savaitė, net kita diena. Ir kas aktualu – stengdamiesi apsisaugoti nuo naujo viruso varianto, vėl turime labiau apriboti savo gyvenimą.
Tačiau mes taip pat patyrėme, jog nesame bejėgiai. Sugebame apsiginti ir kitus apginti! Džiaugiuosi, kad didžioji gyventojų dalis suvokė, jog skiepijimas mums suteikia šansą. Kiek jo dėka buvo išvengta, didelių kančių, kiek mirčių.
Mūsų valstybei nedažnai tekdavo taip saugoti savo piliečių gyvybes. Tam reikia kompetentingų mokslininkų, gydytojų ir slaugytojų, atsakingų pareigūnų ir darbuotojų valdžios įstaigose. Visi jie stengiasi kaip galėdami. Ir visi jie sukaupė naujos patirties, koreguoja prielaidas, kurios pasirodė esančios klaidingos, ir pritaiko tinkamas priemones. Žmonės gali klysti, bet jie ir mokosi.
Valstybė susidūrė su iššūkiu, ji turi veikti, bet ne ji viena. Valstybė negali už mus užsidėti apsauginę kaukę, už mus ji negali ir pasiskiepyti. Taigi, viskas priklauso nuo mūsų, nuo kiekvieno iš mūsų.
Iš visos širdies norėčiau padėkoti didelei, dažnai tyliai mūsų šalies daugumai, kuri jau daug mėnesių gyvena apdairiai ir atsakingai. Nes ji suprato: labiau negu kada nors esame priklausomi nuo vienas kito – aš nuo kitų, o kiti nuo manęs. To niekas niekam nedraudžia.
Žinoma, iškyla ir ginčų. Žinoma, būna netikrumo ir baimės, ir svarbu apie tai kalbėti. Bet svarbiausia, kaip apie tai kalbame – šeimoje, bičiulių ratelyje, viešumoje. Jaučiame: po dviejų metų ima plisti nusivylimas, atsiranda irzlumo, susvetimėjimo, taip pat, deja, ir atviros agresijos. Tikrai: demokratijos sąlygomis nebūtinai visi turime būti vieningos nuomonės. Bet pagalvokite štai apie ką – mes esame viena šalis! Ir po pandemijos turėsime sugebėti žiūrėti vieni kitiems į akis. Ir po pandemijos norėsime gyventi kartu.
Nebus taip, kad vieną dieną pandemijos visiškai nebeliks. Ji dar ilgai neduos mums ramybės. O ji jau šiandien mus keičia, net ir mūsų kasdienę kalbą . Atsirado ne tik naujų sąvokų. Seni, brangūs mūsų žodžiai taip pat įgauna naują, priverstinę reikšmę
Ką, pavyzdžiui, reiškia pasitikėjimas? Žinoma, ne „aklą pasitikėjimą“. O galbūt pasitikėjimas reiškia taip pat tai, kad aš pasitikiu kompetentingu patarimu, net tokiu atveju, kai aš pats vis dar turiu tam tikrų abejonių? Arba laisvė. Ar laisvė reiškia garsiai protestuoti prieš kiekvieną potvarkį? O gal laisvė kartais reiškia ir tai, kad nubrėžiu sau tam tikras ribas, kad apsaugočiau kitų laisvę? Ką reiškia atsakomybė? Tarkime paprastai: „Tai kiekvienas turi nuspręsti pats“? O gal iš tiesų mano apsisprendimas susijęs su daugeliu kitų žmonių?
Laisvė, pasitikėjimas, atsakomybė – dėl tų sąvokų reikšmės mums teks susitarti – ir ateityje, taip pat ir kitais svarbiais klausimais, pavyzdžiui, klimato apsauga. Ir šiuo klausimu nebus vienintelio teisingo atsakymo, kuris galėtų visus įtikinti. Mums vėl ir vėl reikės iš naujo susitarti. Ir aš esu tikras: mes galime susitarti. Juk iš tiesų mes visi drauge ne kartą esame tai įrodę.
Mieli tautiečiai, prieš daugiau kaip penkiasdešimt metų per Kalėdas žmonės pirmą kartą apskrido aplink mėnulį. Galbūt vyresnieji dar prisimena tuos vaizdus. Iš kosmoso aukštybių šį didžiausios žmogaus pasiektos pažangos momentą mūsų mažutė, pažeidžiama žemė buvo matoma kaip niekada anksčiau. Čia buvo bet kurios pažangos pradžių pradžia – ir joje visi mes gyvename, su savo rūpesčiais ir viltimis, su savo vargais ir savo laime.
Tąsyk trys „Apollo 8“ astronautai perskaitė Pasaulio kūrimo istorijos pradžią iš „Pradžios knygos“, savo kalėdinį sveikinimą baigdami tokiais žodžiais: „Telaimina Dievas jus visus gerojoje žemėje“.
Mieli tautiečiai: kad mums visiems liktų geroji žemė, kad mūsų visų lauktų gera ateitis – to mano žmona ir aš linkime Jums ir mums šį vakarą. Linksmų Kalėdų!
Atgal
