Politika, aktualijos
11.15. Lietuva stengėsi žūt būt išlikti
Kęstutis Trečiakauskas
Yra dvi baisiausios temos, kurios ligi šiol yra pūliuojanti istorijos žaizda. Tai holokaustas ir pokario rezistencija. Net ir sąžiningas istorikas, turintis galimybę remtis faktais, autentiškais dokumentais, dar gyvų liudininkų prisiminimais, vengia imtis ryžtingų tyrinėjimų, nes puikiai žino, kad jo darbas gali būti ne tik suniekintas, bet ir turėti lemtingų pasekmių jo mokslinei karjerai. Kur kas saugiau jaučiasi savus „tyrinėjimus“ skelbiantys žurnalistai ar tiesiog sensacijų besivaikantys „rašytojai“. Jų balsas gana įtaigus. Vienas, „pažvelgęs“ į „nematomą Mėnulio pusę“, drąsiai teigia, jog rezistencija, kaip ją ir įvardijo sovietų specialiosios tarnybos, tebuvo tik banditizmas. Partizanai nekovojo su okupantais. Jie žudė ir persekiojo tik savus, nekaltus lietuvius. Kitas autorius net suregistruoja tas aukas. Atsiranda ir samprotaujančių, kad „buržuaziniai nacionalistai“ patys kalti dėl tremčių, masinių žudynių, sovietinių lagerių ir kalėjimų. „Juk tarybų valdžia privalėjo gintis“. Iš anksto pareiškiu, kad nestoju nei į vieną, nei į kitą pusę. Tai turi padaryti mokslininkai. Kol dar galima. Ryt jau gali būti vėlu. Deja, kai buvusiai Genocido centro vadovei pasiūliau, kad reikia įrašyti visų dar gyvų rezistentų, aukų ir kitų liudininkų prisiminimus, negavau net atsakymo. Vėliau supratau, kad niekam tai neįdomu. Nereikia. O buvusio tremtinio gydytojo L.B., iškentėjusio nežmoniškas kančias, jau nebesutinku ... Seniai nebėra ir poeto Jono Graičiūno... Bet ar kas jį dar prisimena? Juk net lentelės ant namo, kur jis gyveno, nėra... Bet, jeigu ji ten būtų, kur garantija, kad neatsiras kam jos su kūju sudaužyti?
Partizanai. genocid.lt nuotr.
Dabar pabandysiu paklausti paties svarbiausio klausimo – ar lietuviai pradėjo tą kovą? Gal jie jau Smetonos laikais buvo žudikai, o okupavus Lietuvą „išėjo į mišką“ ir tapo apsišaukėliais partizanais? Ar jie pirmi paleido šūvį į lietuvį? Ar jie pirmi?! Niekuo nesidomintiems ir nieko nenorintiems žinoti vis dėl to priminsiu – pirmoji okupantų auka Lietuvos teritorijoje – dar Nepriklausomoje valstybėje! – buvo pasienio posto viršininkas Aleksas Barauskas. NKVD kariuomenės smogiamoji grupė 1940 metų birželio 15 dienos rytą (3 val. 30 min.) pirmoji pradėjo tą kelis dešimtmečius truksiančią kovą. Ne lietuviai. Ne buržuaziniai nacionalistai. Ne „banditai“, o reguliariosios mirtino priešo armijos smogikai. Jie pradėjo ir provokavo. Jie siekė sunaikinti lietuvių tautą. Tauta tik gynėsi. Taigi prisiminkime ne tik tą kruvinąją datą, bet ir tuos, kurie pradėjo karą su lietuvių tauta. Tai pirma mažutė užuomina klaidžiojantiems po „nematomąją“ Mėnulio pusę. Žinoma, save gerbiantis žmogus pasidomėtų, kaip vyko sovietizacija, kas suiminėjo, luošino kalėjimuose ir žudė Maskvoje Lietuvos elitą. Šiandien jau gana apstu literatūros ir dokumentų apie tą baisų laikotarpį, kai Vakarų išduota ir „kaimynų“ draskoma Lietuva stengėsi žūt būt išlikti. Tačiau ji susidūrė su iki tol pasaulyje neregėta valstybinio banditizmo struktūra, jokių žmoniškumo ir moralės principų nesilaikančia sistema. Arvydas Anušauskas, tyrinėjęs šią analogų pasaulyje neturinčią bolševikų „veiklą“, teisingai pastebėjo, „... kad žmogus, pakliuvęs į stalininės sistemos saugumo organų agentūros tinklą, iš jo ištrūkti jau nebegalėjo“. Žvėriški tardymai arba visiškai moraliai suluošindavo arba tiesiog nužudydavo savo auką. Neišvengiamos mirties akivaizdoje žmogus „sutikdavo“ būti žudikų bendrininku. A. Anušauskas, remdamasis dokumentais, o ne „antrosios Mėnulio pusės“ kliedesiais pateikia nenuginčijamą faktą: iki 1941 m. birželio 20 dienos NKVD ir NKGB užverbavo 7746 žmones. Kiek iš jų vėliau tapo „miško broliais“ ir „banditų“ vardu žudė? Vadinamasis nacionalistinis pogrindis, rezistencija buvo planuojama ir organizuojama ne Lietuvos kaimiečio gryčioje, ne keleto išlikusių karininkų susibūrimuose. Kai dar nebuvo „nė vieno šūvio, kuris būtų nuplovęs“, būsimąją „klasių kovą“ kruopščiai planavo galingiausia pasaulyje Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų struktūra, apraizgiusi visą planetą. Ji disponavo pačia slapčiausi informaciją, savo „patirtimi“ mielai dalinosi su Hitlerio gestapu, SS. Tikriausiai visiškai ne anekdotas, kad Barbarosos planas pirmiausia atgulė ant Stalino, o ne ant Hitlerio stalo. Mūsų laikų istorija ne kartą yra patvirtinusi, kad Vakaruose kyšančios ausys auga iš Rytų. Turtingiausia iškasenų šalis gali sau leisti nusipirkti bet ką nesiderėdama.
Dviejų žudikų sukeltas Antrasis pasaulinis karas savo frontais jau ritosi į Vakarus, bet Raudonoji imperija turėjo pakankamai išteklių tęsti pradėtą ir kruopščiai suplanuotą projektą sukiršinti lietuvių tautą ir išžudyti ją „pačių rankomis“. Nebūtina našlaičių kapinėse ieškoti jos aukų, dairytis į turgaus aikštėje suguldytų lavonų fotografijas arba skaityti „tarybinių istorikų“ monografijas. Pakaktų surengti ekskursiją į Tuskulėnus. Yra tokia kraupi vieta Vilniuje, kur jau 1944 metų rugsėjo 28 dieną pradėtos užkasinėti NKGB– MGB vidaus kalėjime nužudytos aukos. Tas kalėjimas buvo dabartinėje Aukų gatvėje. Čia kankino, žudė, paskui nakties tamsoje gabendavo į dešinę Neries pusę ir slapta pakasdavo. Ar Jums nieko nesako aukščiau paminėta data? Juk karas dar tebevyko. Iki jo pabaigos buvo dar ne vienas mėnuo. Ką šaudė, ką kankino enkavedistai? Kokie rezistentai, kokie partizanai, kokie sovietų valdžios priešai su ja kariavo? Reikėjo jų „pasigaminti“. Pagal iš anksto surašytą instrukciją, reikėjo sukelti tautos neapykantą. Reikėjo, kad jaunimas slėptųsi miškuose, kad atsirastų „teisėtas“ jų persekiojimas ir žudymas. O užverbuoti, kai kurie gal ir nupirkti, vietiniai, taptų tų „banditų būrių“ vadovais ir organizatoriais. Reikėjo kuo daugiau kraujo. Kuo daugiau aukų. Juk pagal v/s leitenanto Zaidenvurmo planą turėjo būti suregistruota tiek kandidatų tremčiai į Sibirą, kad su šeimos nariais jie sudarytų apie 50 procentų visos tautos. „Antroji Mėnulio pusė“ apie šį planą nieko negirdėjo. Ar nenorėjo girdėti? Bolševikinei Rusijai reikėjo darbo jėgos . Nemokamos. Be to, europinę užgrobtos teritorijos dalį reikėjo „išlaisvinti“ būsimiems kolonistams iš plačiosios tėvynės. O ištremtųjų asmenų turtas taip pat buvo neblogas akstinas kuo uoliau gaudyti net senius, vaikus ir nėščias moteris. Tie, kurie rėkavo, kad „my vam prinesli svobodu“, galėjo nebaudžiamai naudotis ir „patogesne“ nereikalingų „litovcų“ atsikratymo priemone. „NKVD ir NKGB darbuotojai sušaudymą laikė kalinių evakuacijos būdu, dokumentuose tai vadinta „evakuacija pagal I kategoriją“. (A. Anušauskas. Raudonasis teroras. p.70). Okupantų įtūžį kėlė tai, kad vietiniai gyventojai jais nepasitikėjo, nebėgo būriais į mišką, demonstravo“ tą prakeiktą lietuvišką nuolankumą“. Teroras stiprėjo, įgaudamas vis labiau iškrypėliškas formas, bet „pogrindis“ nebuvo toks, kokio laukė ir tikėjosi okupantai. Tada buvo mestos visos provokatorių, išdavikų, kriminalinių nusikaltėlių pajėgos. Persirengę partizanais, net nė žodžio nemokantys lietuviškai samdiniai iš Rusijos, už vietinių stribų nugarų žudė šeimas, degino sodybas. Svarbus tas faktas, kad „pagal instrukciją“ reikėjo palikti „įrodymus“ – gyvus liudininkus, „banditų“ leksiką, kokius nors materialius daiktus, pagal kuriuos „organai“ surašydavo „objektyvų“ protokolą. Apie žiaurius „banditų“ nusikaltimus buvo kuo plačiau skleidžiama žinia. Daugybė „įrodymų“ pasiekė mūsų dienas, gal ne vienas aukų palikuonis mano, jog seneliai ar tėvai žuvo „nuo banditų rankos“. Tai labai jautrus ir labai skaudus klausimas. Tai ar nebuvo tikrų partizanų aukų? Nemanau. Toje mėsmalėje galėjo būti visko. Tačiau kas siekė tautos genocido? Kas jį pradėjo? Vienpusiškais „raštais“ nieko neįrodysime. Partizanų archyvų beveik neišliko. Nebeliko ir tų kovų dalyvių. Okupantai laikėsi itin griežto konfidencialumo. Be sąžinės graužimo būdavo naikinami jų pačių bendrininkai, apkaltinant pogrindį. Nors konspiracija labai stabdė tiesos atskleidimą, yra daugybė ją patvirtinančių faktų. Neseniai „feisbuke“ teko matyti dokumentinę nuotrauką su organų būriu, ekipuotu „buržuaziniais nacionalistais“. Pagaliau gyvi ir tų įvykių liudininkų prisiminimai. Jeigu apie K.Kubilinsko ir A.Skinkio „darbus“ yra šiek tiek paskelbtos informacijos, tai apie profesoriaus J.Markulio „veiklą“ organuose dar reikėtų išsamios studijos. Teko girdėti, jog neišaiškintomis aplinkybėmis nužudyto profesoriaus lituanisto J.Kazlausko patologoanatominę autopsiją atliko būtent šis asmuo, ilgus metus apsimetinėjęs rezistencijos koordinatoriumi... Visą rezistencijos metą veikė taip vadinamos specialiosios grupės, kurios vykdė „specialią veiklą“. Jų tikslas buvo kompromituoti rezistenciją ir kuo žiauriau žudyti, deginti sodybas partizanų vardu. MGB pulkininkas Počkajus nurodė, jog tai neturi būti afišuojama. Jis reikalavo šią veiklą kaip reikiant užšifruoti ir neminėti jokiuose dokumentuose. Tai lyg ir eliminuoja galimybę sužinoti bent dalelę tiesos. Tačiau buvę „liaudies gynėjai“ kartais neišlaikydavo nepasigyrę savo „žygdarbiais“. Vienas jų buvo ir Vytautas Dėnas. Šiek tiek literatas, partinis darbuotojas, lytinis iškrypėlis. Apie jį, deja, nepavyko internete ko nors rasti. Paskutinį jo „rašinį“ prieš daugybę metų skaičiau žurnale „Švyturys“. Tai buvo labai trumpas laiškutis, kuriame jis atsiprašinėjo, kad yra pridaręs daug negerų dalykų... Tuo metu sutikti bičiuliai, pažinoję šį subjektą, pasakojo, kad jis mirtinai serga ir sąžinė neleidžia ramiai iškeliauti. Tada ir prisiminiau, kad pirmą kartą apie „antrąją Mėnulio pusę“ išgirdau iš paties Dėno. Ne tokia buvo ta pusė, kaip skelbia mūsų laikų autorius. Tai buvo atviras pasigyrimas, kaip „organų“ darbuotojai „banditų“ vardu terorizavo valstiečius. Savaitraščio „Liaudies sargyboje“ redakcijoje tądien mūsų buvo nedaug. Prisimenu Gintautą Iešmantą (vėliau politinį kalinį, Signatarą), Jurgį Grybauską, poetą Stasį Žlibiną. Berods trumpam buvo užbėgęs ir redaktorius Vilhelmas Chadzevičius. Bet jis nemėgo klausytis Dėno pasigyrimų, tad nuėjo į savo kabinetą. Tą kartą Dėnas ėmė pasakoti, kaip jie, „liaudies gynėjai“ kažkur (neprisimenu rajono) sudegino prieš pat Kalėdas sodybą su šeima. Apsimetę banditais. Vieną vaiką palikę gyvą, kad būtų liudininkas. Jį pasiuntę esą atnešti „samogono“... Šis pasakojimas sukrėtė. Pirmą kartą išgirdau, kad naudoti tokie „metodai“. Dėnas tai pateisino: „Kitaip nebuvo galima. Šeima prijautė banditams“. Ilgai negalėjau atsikvošėti. Nejaugi niekas niekada nesužinos apie šias piktadarystes? Pagalvojau, kad gal pats Dėnas aprašys „nuotykius“ ir jie išliks kur nors bent slaptame archyve. Vargu, ar jis tai išdrįso padaryti. Bet kitas jo pasakojimas jau buvo toks, jog dar nė vienam rašytojui neatėjo į galvą toks makabriškas siužetas. Šį kartą Dėnas atėjo išgėręs. Kažkas dar įpylė pusę stiklinės degtinės ir visiškai „sušilęs“ Dėnas atvėrė dar vieną nusikaltimą, dėl kurio taip pat matyt atsiprašinėjo „Švyturyje“. Stribai gavo „užduotį“ pamokyti du valstiečio sūnus už tai, kad jie niekaip nenori prisidėti prie „liaudies gynėjų“. Apsimetę banditais, stribai atėjo į sodybą ir žiauriai nukankino tėvą. Motina neteko sąmonės, o atsigavusi viską papasakojo grįžusiems vaikams. Tie, aišku, nulėkė į organus ir užsirašė dirbti, atkeršyti banditams. Tačiau taip išėjo, kad niekšybė išlindo į dienos šviesą. Motina atpažino, kad vienas tėvo žudikas dabar yra sūnaus sėbras. Ne, teisybė netriumfavo. Apmulkintiems jaunuoliams padėkojo, kad padėjo „išsiaiškinti“ į organus prasismelkusį banditą. Jį nušovė neleidę nė prasižioti. Paskui likvidavo ir motiną, ir du jos sūnus – „liaudies gynėjus“. Buvo paskelbta, kad žuvo nuo „buržuazinių nacionalistų“ rankos. Tokios orgijos buvo ne retenybė. „Reikėjo gąsdinti, provokuoti klasių kovą“, – aiškino Dėnas. Tada jis jau paminėjo ne vieną sudegintą kaimą, esą rėmusį banditus. Tačiau šiurpiausiai nuskambėjo jo pasakojimas apie išprievartautą ir nužudytą komjaunuolę. Ji buvo labai uoli tarybų valdžios rėmėja. Kartą miške visas būrys su ja buvo pasaloje. Stipriai išgėrė ir vyrams kilo noras pasantykiauti. „Žinai, vyrai jauni, išbadėję, bobų norisi ...“– net varvindamas seilę pasakojo Dėnas. Pasakojo jis su smulkmenomis, sadistiškai pasimėgaudamas. Prievartavo visi vienas po kito. „O ta durnė kandžiojosi, draskėsi, tai teko surišti ir užkimšti burną“. Kai visi patenkino savo gyvulišką aistrą, pasirodė, kad aukos negalima paleisti. Kils skandalas. Per daug žymių ant kūno. „Nutarėm likviduoti“ – šaltakraujiškai dėstė „liaudies gynėjas“ .Merginą žiauriai nukankino, supjaustė, kad liktų „banditų braižas“ ir paslėpė žabų krūvoje. Vienas iš stribukų kitą dieną išsiblaivė ir atsikvošėjo. Viską papasakojo motinai. Ta vos neišprotėjo: „Vaikeli, vaikeli, su kuo tu susidėjai? Dievas neatleis...“ Sužinojo kiti. „Teko senę likviduoti“ – prisiminė Dėnas. Sūnus neišlaikęs nusišovė. Oficialiai paskelbta, kad abu žuvo nuo buržuazinių nacionalistų rankos. Bet baimė jau neapleido sėbrų. Jie pradėjo bijoti, kad neišduotų vienas kito. „Nė vieno neliko! Tik aš vienas“ – velniškai šypsojosi Dėnas.
Po kelerių metų, kai dirbau „Minties“ leidykloje, teko vykti komandiruotėn į Leningradą. Kartu važiavo Mokslinės Techninės Draugijos (MTD) pirmininkė A.Aleksiūnaitė ir dailininkė L.Skerstonaitė. Jau ruošiausi skambinti ir užsakyti viešbutį, bet abi moterys atbėgo su „džiugia žinia“, kad Korektūros skyriaus vedėja Rimkevičienė jau susitarė su draugais Leningrade. Niekuo nereikia rūpintis. Leningradiečiai, kaip ir Rimkevičienė, buvo žydų tautybės šeima. Gyveno centre, trijų kambarių bute. Pasivaišinęs mano atsivežtu lietuvišku alkoholiu, šeimininkas pradėjo pasakoti panašias į Dėno istorijas. Po karo jis buvo atsiųstas specialiems būriams apmokyti. Tada, sako, niekas nenorėjęs važiuoti į Lietuvą. Visi žinojo, kad tai banditų kraštas. Daug kas čia padėjęs galvą. O jam pasisekę. Jis net prisiminimų knygą parašęs. Moterys pažvelgė į mane, bet aš pasistengiau kalbą nukreipti kitur. Mat išryškėjo, kad šeima nori emigruoti į Izraelį. Užvedžiau kalbą apie žydus Lietuvoje, bet kokios užuominos apie pokarį ir rezistenciją vengiau. Juo labiau, kad kolega leidykloje, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas V.Cemnolonskas ne kartą buvo užsiminęs, kad Rimkevičienės vyras saugumietis. Kilo įtarimas, kad ir apsistojimas Sankt Peterburge gali būti sumanytas su kokiu nors tikslu. Aplankėme garsiausią Leningrado spaustuvę ir grįžome namo. Kurį laiką dar kirbėjo mintis apie minėtą rankraštį. Ne knygai. Bet kaip dokumentas jis būtų reikšmingas. Tačiau tada apie net mąstyti buvo pavojinga.
O kaip gi su rezistencija? Ar ji nieko Lietuvai nedavė, kaip dabar mėgsta teigti kai kurie „rašytojai“? Kad dėl tos rezistencijos Lietuva rusams ir kitiems kolonistams buvo labai nepatrauklus kraštas nereikia nė įrodinėti. Visą sovietmetį, kol neprasidėjo didžiosios statybos ir specialus sąjunginių organų plano vykdymas, Lietuva buvo gana lietuviška. Gal net lietuviškesnė nei dabar, kai tą pačią nutautinimo programą pradėjo jau „savais“ apsimetę tie, kurie „išėjo pasilikdami“. Bet tai vyksta ne tik pas mus. Gal ir teisus buvo Romualdas Ozolas, kuris ne kartą yra pasakęs, jog Europos Sąjunga taip pat yra Tarybų Sąjunga. Tik gudresnė.
Atgal
