Pasaulis
01 03. Lietuvai ir pasauliui: geros valios bei altruizmo beieškant (Pabaiga)
Atsižvelgdamas į tai, kad šiandien prašviesėjimo neturime, Romualdas Grigas siūlė veikimo būdą: „Jeigu mąstome apie savo valstybę, savo likimą ir apie prasmingą savo gyvenimą, turime pagrindo mąstyti apie tam tikrus imperatyvus ir ieškoti dermės tarp veiksmo ir mąstymo – ta dermė šiandien yra pažeista“. Apgailestaudamas jis kalbėjo, jog dermės tarp tautos ir valstybės nematome, atvirkščiai – pavyzdžiui, galima taupyti pensininkų sąskaita. Po to jis supažindino su visus pašiurpinusia informacija, kurią jam perdavė profesorius Rimantas Budrys, vienas geriausių ekologinių sistemų, aplinkosaugos technologijų specialistų: „Lietuva ima pusantro milijardo eurų ir tą pusantro milijardo pavers tuo, kad iš išvalyto dumblo bus gaminamos tabletės. Iš mūsų fekalijų – jų ten yra 70 proc. – gamins ne šiaip tabletes, ne laukams tręšti. Gamins piliules ir mąstoma, kam jas parduoti. Pinigai jau skirti. Bus džiovinimo įrangų. Štai prie kokių beprotybių prieinama, kai utilitarinis mąstymas įgauna jėgą, tokią jėgą, kad blaivus intelektualus protas nebegali prasiveržti!“ – įtaigiai ir jausmingai kalbėjo akademikas.
R. Grigas paklausęs R. Budrio, ar jis, aukščiausios klasės ekologinių technologijų specialistas, tam sumanymui negalėtų pasipriešinti. Pasirodo, niekas jo balso nepaiso. Mokslininkas turįs taikytis ir su jo, kaip lietuvio, žeminimu: „Jeigu nuvažiuoju į Haifos ar kurį kitą Vakarų universitetą, manęs, kaip lietuvio, nepriima, turiu būti pristatytas kaipo Miuncheno profesorius“, – prisipažino R. Budrys.
Kalbėdamas apie istorinį, kultūrinį, sakralinį mąstymą, akademikas konstatavo, jog mūsų mokyklose padėtis yra tragiška – Lietuvos istorijos kursas nebedėstomas. Lietuvos istorija dėstoma epizodiškai, kurio nors istoriko valia ji „įkišama“ į visuotinę istoriją. Kalbėtojas pabrėžė, jog tokią padėtį akademikas Eugenijus Jovaiša laiko dramatiška ir tragiška.
R. Grigą jaudina ir bendro išprusimo reikalai. Pavyzdžiui, abiturientai turi žinoti 89 asmenybes iš Lietuvos istorijos. Nei daugiau, nei mažiau. Yra sudarytas sąrašas. Kas atsimena tas visas asmenybes, gauna aukščiausią balą. Praleidusiam keletą asmenybių balas sumažinamas. Tarp visų tų asmenybių yra tik viena moteris – iš visos mūsų istorijos tik viena – Nijolė Sadūnaitė. Iš visų mūsų rašytojų ten yra Pranas Mašiotas.
R. Grigas teigė, jog revizijai ir gelbėjimuisi turime daug erdvės. Jis išreiškė įsitikinimą, jog tokiuose kaip šis susibūrimuose – kad ir kamerinio pobūdžio – formuojama tam tikra aura. „Džiaukimės, kad susėdome – kaip brolija. Nes be jungties, be giminingai mąstančių mes patys negalėtume gyventi. Ir nesitikėkime kokio nors rezultato. To nulinio augimo niekas nepripažins, vis tiek lenktyniavimas vyks, valstybėms bus diktuojama absoliuti bankų savivalė, kadangi tinklaveikos visuomenėje viskas yra susieta. Svarbiausia – tinklaveikos visuomenė traumuoja kūdikio, paauglio sąmonę. Bet tokios brolijos, kaip mūsų, tokie susibūrimai turi egzistuoti. Jie mums patiems suteikia gyvybės ir tikėjimo, kad šitame net elementariame susitikime randame prasmę ir dvasinę atramą bei atgaivą. Ačiū jums“, - optimistiškai baigė savo įspūdingą pasisakymą akademikas.
Į pastabą, kas iš to, kad čia susirenkame, pasišnekame, optimistas R. Grigas atsakė, jog bus rinkimai, žiūrėkime, ką rinksime.
Profesorė Jūratė Morkūnienė suteikė žodį iš Amerikos atkeliavusiam lietuviui, kuris situaciją mato iš šalies.
Dr.Algirdas Kanauka (karininkas, inžinierius, vadybininkas, viešojo administravimo daktaras) pirmiausia sureagavo, pavadintas iš Amerikos atvykusiu: „Faktiškai aš esu lietuvis, gimęs čia. Bet didžiausią savo gyvenimo dalį praleidęs Amerikoje. Sėdžiu dabar ant dviejų kėdžių“. Nestokojantis humoro jausmo, save apibūdino kaip spartietį, kuris galėtų miegoti ir geležinkelio stotyje. „Mąstau kaip atėnietis, nes dažniausiai nesutinku su nuomonėmis ir vadovaujuos savąja. Iš tiesų gyvenu kaip romėnas“, – kalbėjo prisistatydamas A. Kanauka. Komentuodamas kalbėjusiųjų nuomones, priminė, kad nuo Sokrato laikų kalbama apie teisę, ir galutinio atsakymo niekas nesuformulavo. A. Kanauka, kalbėdamas apie globalizaciją, jos raidą, teorijas, iššūkius, pareiškė, jog kiekvienas amerikietis galėtų pasakyti turįs savo filosofiją.
Pasak kalbėtojo, globalizacija liaudiškai apibūdinama kaip plataus masto ekonominė politika, JAV ir Vakarų ekonominis, politinis, kultūrinis ir karinis dominavimas pasaulyje, internetinė revoliucija ar globalinė integracija. Socialinių mokslų teoretikai ir filosofai šį apibendrinimą pakelia į abstraktesnį lygmenį. Laiko bei vietos dimensijos dėl globalizacijos labai sumažėjo, susitraukė, sutrumpėjo ir pasidarė nebe tokios ryškios, todėl smarkiai ištrynė kai kurių tautinių valstybių ir žmonių bendruomenių demarkacijos ribas.
Nors pats globalizacijos terminas susiformavo tik antroje XX a. pusėje, bet pati globalizacija buvo jaučiama jau XIX a., kai atsirado traukiniai, orlaiviai, telegrafas. Jie žadino žmonių sąmonę ir siekį įgyvendinti pasikeitimus. Technologijos plėtra skatino sociologinių procesų pasikeitimus. Net susikūrė naujojo pasaulio sąvoka. Kita vertus, imta ignoruoti mažų regionų interesai. Dėl sparčios technologijos pažangos įvyko didelių pokyčių socialinėje plotmėje, labai padidėjo gyvenimo tempas.
„Kaip žmonės gali prieiti prie bendrų išvadų, kai jie neturi laiko kaip reikiant susipažinti“, – klausė A. Kanauka ir tęsė: „Žmonių dalyvavimas demokratijos ugdyme sumenkėja. Kita vertus, dažnų krizių metu sustiprėja politinių vadų, samdytų biurokratų ir vadybininkų galia. Dažnai jie neatsižvelgia į tikrus juos išrinkusiųjų norus ir politinius tikslus. Elektorato supratimas, esminis variklis, tapo labai silpnas ir siauras. Visa tai sudarė sąlygas korupcijai ir savanaudiškumui“.
Nuo 1980 m. ėmė formuotis įvairios globalizacijos koncepcijų teorijos ir interpretacijos. Daugelis analitikų susieja globalizaciją su deteritorizacija. Verslo sfera, vadyba, mokymas, karas, net menas gali nepaisyti nei valstybinių sienų, nei kontinentų. Internetas, televizija leidžia komunikuoti esamajame laike. Globalizacija siejama su padidėjusiu socialiniu bendravimu ir ryšiais, kurie peržengia politinius ir geografinius barjerus. Globalizacija formuoja socialinio bendravimo greitį ir kryptį ir yra ilgalaikis procesas. Pastarąjį reikia suprasti kaip daugiapirštį procesą, turintį daug kanalų, nes deteritorizacija, sąsajos ir gyvenimo tempo pagreitėjimas vyksta įvairiose socialinio bendravimo sferose – ekonomikoje, politikoje, kultūroje, karyboje, žmonių tarpusavio santykiuose.
Kalbantysis pabrėžė, jog ilgalaikiškiausias iššūkis yra kaip išspręsti konfliktą tarp globalizacijos pasekmių, kurios Vakaruose yra laikomos racionaliomis, utilitariomis ir naudingomis, ir kita pusė, – tarp tų giliai įsišaknijusių tradicijų, ir metafizinių, filosofinių tikėjimų likusioje pasaulio dalyje, tarp pilietiško moraliteto modernioje valstybėje, ir kokių nors kaimų Vidurio Afrikoje ar Amazonės baseine.
Pažymėjęs, kad to šiandien neišspręsime, A. Kanauka apibūdino trumpesnius iššūkius, kartu pažerdamas krūvą klausimų ir kviesdamas susirinkusiuosius diskutuoti. „Kaip suderinti tai, kas gera tam tikroje vietovėje, valstybėje, su tuo, kas gera tarptautinėje erdvėje, pasaulyje? Kur riba tarp užsienietiškumo ir lokalumo arba vietiniškumo? Galop, valstybės apibūdinamos kaip gana savarankiškos kooperacinės sistemos, kurios savo gyventojams suteikia pagrindines sąlygas, resursus pragyventi ir išlikti. Ar tai dabar galioja? Kaip sutaikyti tai, ką vakarietiška kultūra laiko moralumu, pavyzdžiui, sekuliarinę valdžią su teokratinėmis bendruomenėmis? Ar globali materialinė nelygybė gali būti išspręsta? Kaip ir kada? Ir ar tai iš viso reikia spręsti? Kokios gali būti pasaulinio atšilimo pasekmės? Galiausiai klaustina taip: ar kosmopolitizmas gali būti suderinamas su lokalizmu, komunitarizmu, tai yra, suvereniomis bendruomenėmis ir grupėmis? Kosmopolitizmas pabrėžia mūsų moralinę pareigą žmonėms, kurie gyvena toli ir kalba kitomis kalbomis, laikosi kitų papročių, jų kitokia religija, kitokia moralumo ir teisingumo samprata. Kodėl reikia siekti bendro vardiklio? Lokalizmas arba komunitarizmas ir jo šalininkai abejoja, ar mūsų moralinė pareiga yra padėti toms tolimoms bendruomenėms, su kuriomis mes mažai susiję ir ar verta eikvoti savo resursus ir tuo pačiu prisiimti tam tikrus nepriteklius? Gal pasaulyje yra pakankamai resursų visus gyventojus pavalgydinti, aprengti ir suteikti pastogę? Tik mums trūksta valios ir altruizmo. Kita vertus, gal tai utopinis veiksmas ir neįmanomas, kaip neįmanomas nesmurtinis karas?“ – retoriškai temperamentingą pasisakymą baigė A. Kanauka.
Algimantas Indriūnas, inžinierius, žurnalistas, kalbėdamas apie globalizaciją, teigė, jog jos negalima nei ignoruoti, nei jai priešintis, bet šį procesą galimą suvaldyti ir nukreipti naudingesne, nei dabar vyksta, kryptimi. Priminė Justiną Marcinkevičių, kuriam širdį skaudėjo, kai „Dainų dainelėje“ buvo dainuojama angliškai. Išreiškė susirūpinimą dėl kitų populiarių laidų, kuriose jaunimas daugiausia dainuoja angliškai, ir priminė Danieliaus Dolskio pavyzdį, kuris kadaise atvažiavo į Lietuvą nemokėdamas lietuviškai, išmoko kalbą ir per pirmą viešą pasirodymą uždainavo lietuviškai.
A. Indriūnui teko dirbti grupėje, rengusioje tautinės mokyklos koncepciją. Tada daugiau dėmesio buvo skirta verslumui, užsienio kalboms, matematikai. Jis pasakęs savo kritišką nuomonę dėl to, kad buvo visiškai pamirštas žmogus. Daugiau jo į tą komisiją nekvietė. Kalbėdamas apie proceso valdymą, A. Indriūnas pažymėjo, jog Lietuvoje aukščiausiose valdymo pakopose labai daug primityvumo. Dėl technologijų – jo nuomone, reikia iš pagrindų keisti valdymo technologiją. Dėl filosofijos – formuojantis aukščiausiems valdžios ešelonams filosofijos reikia, nes ji gali padėti paneigti klaidingas mintis. Todėl teoriniai darbai yra naudingi, nes plečia mąstymą, akiratį.
Profesorius Arvydas Guogis klausė K. Stoškaus, kuris kalbėjo, jog žiniasklaida globalizacijos eroje primeta valią visam pasauliui, kodėl nevykstąs atvirkštinis procesas, kodėl mokslas, filosofija nepaveikia žiniasklaidos. Kodėl žurnalistai blokuoja prieigas mokslo, kultūros ir filosofijos žmonėms, neįsileidžia į savo tarpą? Ar yra objektyvių kliūčių, ar tai yra civilizacijos lūžio elementai, ar čia yra visiškai nepaaiškinami dalykai?
Krescencijus Stoškusatsakė, kad Antika iškėlusi pirmuosius teorinius protus, o mokslas yra diskredituotas dėl savo dviprasmiškų padarinių. Niekas negali pasakyti, ar mokslas, kurdamas civilizaciją, daugiau davė naudos ar jis daugiau yra nusidėjęs. Turėdamas omeny genetines operacijas, atsakomybę už karus, ekologinę situaciją, profesorius pabrėžė, jog mokslas sukuria technologijas, kurios griauna žmogaus egzistavimo pamatus.
Civilizacijos krizė pirmiausia tampa regima kaip mokslo krizė. O filosofija jau gerokai anksčiau buvo išstumta iš jos kadaise turėtos autoritetingos padėties. Juk kiekvienas, kuris filosofuoja, gali skelbti save filosofu. „Čia buvo pasakyta – kiekvienas turi savo filosofiją, kiekvienas turi savo teisę, kiekvienas menininkas turi savo meną. Taigi, kalbama ne apie bendrus kriterijus, o apie tai, kad absoliučiai reliatyvizuotas vertybių pasaulis. Natūralu, kad ten, kur žmogus gyvena tokį pragmatinį gyvenimą, vadinamą „čia ir dabar“, tame pasaulyje nėra reikalo nei verslo žmonėms, nei žiniasklaidai turėti reikalą su tais žmonėmis, kurie kalba apie pamatinius dalykus“, – kalbėjo filosofas.
Jo nuomone, Lietuvoje patarimai, kaip reikia tvarkyti valstybę, duodami politologo kalba. Politologams filosofija yra plepalai. A. Maceina tokią pragmatinę laikyseną vadina buržuaziškumu miesčioniška žodžio prasme. Miesčionis galvoja apie tiesioginį artimiausią rezultatą. Bet jis kalba apie tai kaip filosofas. „Ar teko girdėti, kad kurį nors filosofą žiniasklaida pakviestų kaip filosofą? Kaip žmogų pakviečia. Tai nėra tik Lietuvos procesai“, – konstatavo profesorius.
Atgal
