Pasaulis
01.23. JAV Valstybės sekretoriaus A. Blinkeno kalba, pasakyta Berlyne
Pirmiausia pasakysiu, jog man didelė garbė turėti čia, Vokietijoje tiek daug draugų, kolegų, bendruomenių ir partnerystės lyderių, jungiančių mūsų dvi šalis. Esu dėkingas jums visiems, kad atvykote, dėkingas už galimybę apsilankyti šioje tiksliųjų ir humanitarinių mokslų akademijoje.
Šiek tiek išgirdau apie jos istoriją iš Sigmaro, šiek tiek vaikščiojau koridoriais ir labai vertinu šį svetingumą. Ši įstaiga yra žinoma dėl savo išskirtinių 300 metų mokslinių tyrimų tradicijų ir atradimų. Suprantu, kad vienas iš Akademijos šviesuolių buvo pats Albertas Einšteinas, todėl turėčiau informuoti, kad mano šiandieninės pastabos bus mažai kuo susijusios su astrofizika ir kad tai bus naudinga mums visiems.
Noriu padėkoti visoms priimančioms
institucijoms, įskaitant Atlantik-Brücke. Beje, mano pažintis su Brücke tęsiasi jau daugiau nei 20 metų. Gerai prisimenu susitikimą su kolegomis iš Vokietijos Clinton administracijos laikais. Džiaugiuosi galėdamas būti su jumis, Vokietijos Maršalo fondu, Aspeno institutu, Amerikos Vokietijos taryba. Tą patį galiu pasakyti apie Daną Benjaminą, puikų mano draugą, kolegą iš universiteto laikų, iš Clinton administracijos ir Obamos administracijos. Džiaugiuosi tave matydamas.
Metams bėgant šios organizacijos padėjo kuriant, stiprinant ir gilinant ryšius tarp mūsų šalių. Vienas iš stiprios demokratijos bruožų yra stipri nepriklausoma pilietinė visuomenė, todėl esu dėkingas visiems priimančiosios šalies atstovams už jų indėlį į demokratijos plėtrą abiejose Atlanto pusėse ir, vėlgi, už tai, kad šiandien mus surinko čia.
Kaip sakė Sigmaras, ir kaip jūs visi žinote, atvykau į Berlyną labai sunkiu Europai, JAV ir, sakyčiau, visam pasauliui metu. Rusija ir toliau grasina Ukrainai. Vos per pastarąsias dienas mes tai vėl pamatėme, kartu vis karingesnę retoriką, pajėgų telkimą prie Ukrainos sienų, įskaitant šiuo metu ir Baltarusijoje.
Rusija ne kartą pasitraukė iš įvairių susitarimų, dešimtmečiais užtikrinusių taiką žemyne. Ir toliau taikosi į NATO – gynybinį savanorišką Aljansą, saugantį beveik milijardą žmonių Europoje ir Šiaurės Amerikoje, į pagrindinius tarptautinės taikos ir saugumo principus, kurių esame priversti laikytis.
Šie po dviejų pasaulinių ir Šaltojo karo nusistovėję principai nesuteikia vienai šaliai teisės jėga keisti kitos sienas, diktuoti kitai valstybei, kokios politikos ji turi laikytis, arba nurodyti, kokius pasirinkimus turi daryti, įskaitant su kuo sudaryti sutartis, kurti įtakos sferas, pajungiant savo valiai suverenius kaimynus.
Leisti Rusijai nebaudžiamai pažeisti šiuos principus, reikštų mus visus grąžinti į daug pavojingesnius ir nestabilesnius laikus, kai tiek šis žemynas, tiek ir šis miestas buvo padalinti į dvi dalis, atskirti niekieno žeme, kurioje patruliavo kareiviai, kurioje virš visų žmonių galvų kybojo pikta grėsmė. Tai būtų signalas visiems visame pasaulyje, kad šie principai žlugo sukurdami katastrofiškus rezultatus.
Štai kodėl JAV ir mūsų partneriai Europoje skiria tokį dėmesį tam, kas vyksta Ukrainoje. Tai daugiau nei dviejų šalių konfliktas. Tai daugiau nei konfliktas tarp Rusijos ir NATO. Tai pasaulinio masto krizė. Ir tai reikalauja visuotinio dėmesio bei atsako.
Todėl šiandien, taip greitai besikeičiančioje situacijoje norėčiau paliesti reikšmingiausius faktus. Pirma, Rusija teigia, kad ši krizė yra susijusi su jos krašto apsauga, karinėmis pratybomis, ginklų sistemomis ir saugumo susitarimais. Jeigu iš tikrųjų taip yra, galime viską išspręsti taikiai ir diplomatiškai. Yra priemonių, kurių galime imtis – JAV, Rusija, Europos šalys – siekdami padidinti skaidrumą, sumažinti riziką, pagerinti ginklų kontrolę, didinti pasitikėjimą. Anksčiau tai sėkmingai darėme ir galime tai padaryti dar kartą.
Iš tiesų, tai mes užsibrėžėme daryti praėjusią savaitę per diskusijas, kurias siūlėme Jungtinių Valstijų ir Rusijos strateginio stabilumo dialogo metu, Rusijos ir NATO Taryboje bei ESBO. Šiuose ir daugelyje kitų susitikimų JAV ir mūsų Europos sąjungininkai bei partneriai ne kartą kreipėsi į Rusiją su pasiūlymais abipusės diplomatijos dvasia.
Kol kas mūsų noras rodyti geranoriškumą yra nesuvokiamas, nes, tiesą pasakius, ši krizė pirmiausia nėra susijusi su ginklais ar karinėmis bazėmis. Kalbame apie Ukrainos ir kitų valstybių suverenitetą ir apsisprendimą. Iš esmės vyksta kalba, kad Rusija atmeta visą, taikią ir laisvą Europą, kokia ji tapo po Šaltojo karo pabaigos.
Nepaisant mūsų didelio susirūpinimo dėl Rusijos agresijos, provokacijų, politinio kišimosi, įskaitant prieš JAV, Bideno administracija aiškiai pasakė, kad mes siekiame stabilesnių ir nuspėjamų santykių, siekiame derėtis dėl ginklų kontrolės susitarimų pratęsimo, ir pradėti dialogą dėl strateginio stabilumo, taip pat tęsti bendrus veiksmus siekiant įveikti klimato krizę ir bendradarbiauti siekiant atgaivinti branduolinį susitarimą su Iranu. Ir mes vertiname, kad Rusija šiomis pastangomis dalijasi su mumis.
Nepaisant nepagrįstų Maskvos grasinimų Ukrainai ir pavojingos karinės mobilizacijos – nepaisant skaidrumo ir dezinformacijos stokos – Jungtinės Valstijos kartu su mūsų sąjungininkais ir partneriais pasiūlė diplomatinį šios išgalvotos krizės sprendimą. Todėl grįžau į Europą: vakar Ukraina, šiandien Vokietija, rytoj Šveicarija, kur susitiksiu su Rusijos užsienio reikalų ministru Lavrovu ir vėl ieškosiu diplomatinių sprendimų.
Jungtinėms Valstijoms tokia galimybė patiktų ir tikrai teiktų pirmenybę diplomatijai, o ne bet kokiai kitai alternatyvai. Žinome, kad mūsų partneriai Europoje galvoja taip pat. Taip elgiasi ir žmonės bei jų šeimos visame žemyne, nes žino, kad jiems teks didžiausia našta, jeigu Rusija atsisakys diplomatijos. Mes kreipiamės į šalis, esančias už Europos ribų su visa tarptautine bendruomene, kad aiškiai parodytume kainą, kurią teks sumokėti Rusijai, jeigu sieks konflikto ir priešinsis visiems ginantiems mus visus principams.
Taigi pripažinkime, kas šiuo metu gresia, kas tikrai nukentės ir kas už tai yra atsakingas. 1991-aisiais milijonai ukrainiečių balsuodami paskelbė, kad Ukrainos nebevaldys autokratai, o Ukraina save valdys pati. 2014 metais Ukrainos liaudis pasisakė už savo pasirinkimą – demokratinę Europos ateitį. Nuo tada jos gyvenimą temdo Rusijos okupacija Kryme ir agresija Donbase.
Karas Rytų Ukrainoje, kurį pradėjo Rusija, padedant ginkluotoms struktūroms, kurioms ji vadovauja, moko, aprūpina ir finansuoja, pareikalavo daugiau nei 14 000 ukrainiečių gyvybių. Tūkstančiai sužeistųjų. Ištisi miestai buvo sunaikinti. Beveik pusantro milijono ukrainiečių, kad išvengtų smurto, pabėgo iš savo namų. Ukrainiečiai Kryme ir Donbase patiria žiaurias represijas. Rusija blokuoja ir neleidžia ukrainiečiams peržengti liniją, atskirdama juos nuo likusios šalies. Šimtus ukrainiečių Rusija ir jos marionetės laiko kaip politinius kalinius. Šimtai šeimų nežino, ar jų artimieji gyvi, ar mirę.
Humanitarinės pagalbos poreikis auga. Beveik 3 milijonams ukrainiečių, įskaitant milijoną pagyvenusių žmonių ir pusei milijono vaikų, labai reikia maisto, pastogės ir kitokios gyvybę gelbstinčios pagalbos. Žinoma, nuo to kenčia ir toli nuo kovų gyvenantys ukrainiečiai. Tai jų šalis, tai jų tautiečiai. Ukrainoje nėra žmonių, kurių nepalietė priešiška Rusijos veikla. Maskva siekė pakenkti Ukrainos demokratinėms institucijoms, kišosi į Ukrainos politiką ir rinkimus, blokavo energetiką ir prekybą, siekdama įbauginti Ukrainos lyderius ir daryti spaudimą savo piliečiams, naudojo propagandą ir dezinformaciją nepasitikėjimui sėti, pradėjo kibernetines atakas prieš svarbiausią šalies infrastruktūrą. Ukrainos destabilizavimo kampanija tęsiasi nenutrūkstamai.
O dabar Rusija pasiruošusi žengti dar toliau. Atsinaujinusios Rusijos agresijos žmogiškoji kaina bus daug kartų didesnė, nei matėme iki šiol. Rusija savo veiksmus teisina tuo, kad Ukraina neva kelia grėsmę jos saugumui. Tai apverčia tikrovę aukštyn kojomis. Kieno kariuomenė ką supa? Kuri šalis jėga perėmė svetimą teritoriją? Kuri armija daug kartų pranašesnė už kitą? Kuri šalis turi branduolinius ginklus? Šioje situacijoje Ukraina nėra agresorė, Ukraina daro viską, ką gali, kad tik išgyventų. Niekas neturėtų stebėtis, jei Rusija išprovokuos provokaciją ar incidentą, o paskui bandys tuo pateisinti karinę intervenciją, vildamasi, kad kol pasaulis suvoks šią gudrybę, jau bus per vėlu.
Buvo daug spėlionių apie tikruosius prezidento Putino ketinimus, bet mums tikrai nereikia spėlioti, kokie jie yra. Jis mums ne kartą pasakojo. Jis deda pagrindus invazijai, nes netiki, kad Ukraina yra suvereni valstybė. Jis tai pasakė tiesiai prezidentui Bushui 2008 m., cituoju: „Ukraina nėra [tikra] šalis.“ 2020 m. jis pasakė – cituoju – „ukrainiečiai ir rusai yra viena [ir ta pati] tauta. Vos prieš kelias dienas Rusijos Federacijos užsienio reikalų ministerija paskelbė tviteryje Ukrainos ir Rusijos susijungimo 1654 m. metinių proga. Tai gana aiškus signalas, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo duotas šią savaitę.
Taigi, minėti statymai Ukrainai tampa akivaizdesni. Kalbama ne tik apie galimą invaziją ir karą. Kyla klausimas, ar Ukraina turi teisę egzistuoti kaip suvereni valstybė. Kalbama apie tai, ar Ukraina turi teisę būti demokratine. Šis reikalas liečia ne tik Ukrainą. Visos buvusios sovietinės socialistinės respublikos 1990–1991 metais tapo suvereniomis valstybėmis. Viena iš jų – Gruzija. Rusija ten įsiveržė 2008 m. Po trylikos metų beveik 300 000 gruzinų vis dar negali grįžti į savo namus. Kitas pavyzdys – Moldova. Rusija ten dislokavo savo karius ir ginklus prieš šalies piliečių valią.
Ko tikėtis, jei Rusija įsiverš ir okupuos Ukrainą? Be abejo, stiprės Rusijos pastangos savo kaimynes paversti marionetinėmis valstybėmis, kontroliuoti jų veiklą ir užgniaužti bet kokią demokratinės raiškos kibirkštį. Atsisakius suvereniteto ir apsisprendimo principų, grįšite į pasaulį, kuriame griaunamos taisyklės, kurias kartu kūrėme dešimtmečius. Ir tai skatina kai kuriuos režimus daryti viską, ko reikia, kad gautų tai, ko nori – net jei tai reiškia interneto išjungimą kitoje šalyje, šildymą žiemai ar rezervuarų atvežimą – visa tai strateginė priemonė, kurią Rusija panaudojo prieš kitas šalis pastaraisiais metais.
Štai kodėl viso pasaulio vyriausybės ir piliečiai turėtų susirūpinti tuo, kas vyksta Ukrainoje. Dabartinė situacija gali atrodyti kaip tolimas regioninis ginčas ar tiesiog dar vienas Rusijos patyčių incidentas. Tačiau ant kortos padėti principai, kurie dešimtmečius darė pasaulį saugesnį ir stabilesnį.
Rusija tvirtina, kad problema slypi NATO. Tai akivaizdus absurdas. NATO yra gynybinis aljansas, neturintis jokių agresyvių ketinimų Rusijos atžvilgiu. Atvirkščiai, NATO bandymai pritraukti į Rusiją buvo atmesti. Pavyzdžiui, NATO ir Rusijos steigimo akte, kuris buvo skirtas pasitikėjimui stiprinti ir konsultacijoms bei bendradarbiavimui didinti, NATO įsipareigojo gerokai sumažinti savo karinę galią Rytų Europoje. Būtent taip ir buvo padaryta.
Rusija įsipareigojo elgtis panašiai santūriai, dislokuodama savo reguliariuosius dalinius Europoje. Ir vėl vietoj to, kas buvo žadėta, ji įsiveržė į dvi šalis. Rusija tvirtina, kad NATO apsupa Rusiją. Tiesą sakant, tik 6% Rusijos sienų liečiasi su NATO šalimis. Palyginkite tai su Ukraina, kuri dabar tikrai apsupta Rusijos kariuomenės. Baltijos šalyse ir Lenkijoje yra apie 5000 NATO karių iš kitų šalių, jų buvimas yra rotacinis, o ne nuolatinis. Rusija prie Ukrainos sienos dislokavo mažiausiai 20 kartų daugiau pajėgų.
Prezidentas Putinas sako, kad NATO – cituoju – „stato raketas prie mūsų namo pastogės“. Tačiau būtent Rusija sukūrė sausumos vidutinio nuotolio raketas, galinčias pasiekti Vokietiją ir beveik visą NATO Europos teritoriją, nepaisant to, kad Rusija dalyvavo sutartyje, draudžiančioje tokius ginklus. Tiesą sakant, dėl Rusijos įvykdytų pažeidimų sutartis buvo nutraukta, todėl mūsų regionas tapo mažiau saugus. Taip pat verta paminėti, kad nors Rusija nėra NATO narė, jai, kaip ir kitoms Aljansui nepriklausančioms šalims, buvo naudinga taika, stabilumas ir klestėjimas, kurį suteikė NATO.
Daugelis iš mūsų gerai prisimena šaltojo karo eros įtampą ir baimes. Žingsniai, kurių per šiuos metus žengė Sovietų Sąjunga ir Vakarai, siekdami abipusio supratimo ir sutartų mūsų šalių elgesio taisyklių, buvo visuotinai sveikintini žmonių, nes sumažino įtampos laipsnį ir karinio konflikto tikimybę. Šie laimėjimai buvo visų pusių didžiulio sunkaus darbo rezultatas. Dabar matome, kaip niveliuojmai šio sunkaus darbo vaisiai.
Pavyzdžiui, 1975 m. visos ESBO šalys, įskaitant Rusiją, pasirašė Helsinkio baigiamąjį aktą, kuriame nustatyta dešimt tarptautinio elgesio pagrindinių principų, įskaitant pagarbą nacionaliniam suverenitetui, susilaikymą nuo grasinimų ar jėgos panaudojimo, sienų neliečiamumą, teritorinį vientisumą. valstybių narių, taikaus ginčų sprendimo ir nesikišimo į vidaus reikalus. Nuo tada Rusija pažeidė visus šiuos principus Ukrainoje ir ne kartą reiškė jiems panieką.
1990 metais ESBO valstybės narės, įskaitant Rusiją, pasirašė Vienos dokumentą – pasitikėjimą ir saugumą stiprinančių priemonių rinkinį, skirtą karinių operacijų, įskaitant karines pratybas, skaidrumui ir nuspėjamumui didinti. Šiandien Rusija šių nuostatų laikosi tik pasirinktinai. Pavyzdžiui, Rusija rengia didelio masto pratybas, kurias ji vadina „nepranešančiomis“ pratybomis, tvirtindama, kad joms netaikomi Vienos dokumento pranešimo ir stebėjimo reikalavimai dėl to, kad dalyvaujantys kariškiai taip pat negauna įspėjimo. Praėjusį rudenį Rusija Baltarusijoje surengė pratybas, kuriose dalyvavo daugiau nei 100 000 kariškių – negali būti, kad šios pratybos taip pat vyko „nepranešus“. Be to, Rusija neteikė informacijos apie Gruzijos teritorijoje dislokuotas karines pajėgas, neinformavo ESBO apie karių telkimą pasienyje su Ukraina praėjusį pavasarį ir nereagavo į Ukrainos klausimus apie jos veiklą, tuo pažeisdamas 1990 m. sutarties reikalavimus.
1994 m. Rusija, JAV ir JK pasirašė susitarimą, žinomą kaip Budapešto memorandumas. Kaip teigiama dokumente, jie įsipareigojo „gerbti Ukrainos nepriklausomybę, suverenitetą ir esamas sienas“, taip pat „nenaudoti jėgos“ prieš šią šalį. Būtent šios garantijos įtikino Ukrainą atsisakyti branduolinio arsenalo, kurį paveldėjo po SSRS žlugimo ir kuris pagal savo mastą užėmė trečią vietą pasaulyje. Pakanka paklausti Krymo ar Donbaso gyventojų, kuo pavirto šie pažadai.
Galiu pateikti dar daug pavyzdžių. Išvada išlieka ta pati: viena šalis ne kartą atsisakė vykdyti savo pažadus, nepaisė susitarimų, kuriuos rengė kartu su kitomis šalimis. Ši šalis yra Rusija. Rusija tikrai turi teisę į savigyną. JAV ir Europos šalys yra pasirengusios diskutuoti su Rusija, kad kartu aptartų jos saugumo problemas ir būdus, kaip juos spręsti. Rusija išreiškė susirūpinimą dėl savo saugumo ir NATO bei JAV veiksmų, kurie, jos nuomone, kelia grėsmę saugumui. Manome, kad JT Chartijoje įtvirtinti ir Saugumo Tarybos patvirtinti suvereniteto ir teritorinio vientisumo principai yra nediskutuotini.
Jei man būtų suteikta tokia galimybė, aš pasakyčiau Rusijos žmonėms: kaip ir visi kiti, jūs nusipelnėte teisės gyventi oriai ir saugiai, ir niekas – nei NATO, nei JAV, nei NATO valstybės narės – nenori to kvestionuoti. Tikra grėsmė jūsų saugumui yra beprasmis karas su kaimynais, su Ukraina, kuris atneš didžiulius nuostolius, ypač jaunajai kartai, kuri bus pasiruošusi rizikuoti savo gyvybėmis ar net paaukoti jas. Ar šiuo metu, kai tokie iššūkiai kaip COVID plitimas visame pasaulyje, klimato krizė, pasaulio ekonomikos atsigavimas reikalauja mūsų dėmesio ir išteklių, ar jums to reikia – kruvino konflikto, kuris greičiausiai užsitęs? Ar tai padarys jūsų gyvenimą saugesnį, turtingesnį, ar atvers jums papildomas galimybes? Pagalvokite, ką galėtų pasiekti tokia puiki šalis kaip Rusija, jei savo išteklius – ypač žmogiškuosius išteklius, gyventojus – skirtų didžiausiam mūsų laikų iššūkiui įveikti. JAV ir mūsų partneriai Europoje tai sveikintų.
Rytoj susitiksiu su užsienio reikalų ministru Lavrovu ir raginsiu Rusiją grįžti prie susitarimų, kuriuos ji pasirašė per pastaruosius dešimtmečius. Raginsiu Rusiją bendradarbiauti su JAV ir mūsų partneriais Europoje kuriant ateitį, garantuojančią abipusį saugumą. Aiškiai pasakysiu, kad tai nebus įmanoma Rusijos agresijos prieš Ukrainą atveju, o tai lems būtent tai, kas Rusijai rūpi – NATO gynybinio aljanso stiprinimas.
Tai sunkūs klausimai, su kuriais susiduriame, ir jų negalima greitai išspręsti. Esu tikras, kad rytoj Ženevoje to padaryti negalėsime. Tačiau galime padidinti tarpusavio supratimo lygį. Kartu su įtampos dėl Rusijos karių pasienyje su Ukraina sušvelninimu tai padės mums artimiausiomis savaitėmis išvengti krizės. Tuo pat metu JAV toliau dirbs su mūsų sąjungininkais ir partneriais NATO, Europos Sąjungoje, ESBO, G7, JT, tarptautinėje bendruomenėje ir įrodys, kad Rusijai laukia pasirinkimas: arba diplomatinis kelias, kuris gali skatinti taiką ir saugumą arba agresijos kelias, kuris neišvengiamai sukels konfliktą, rimtas pasekmes ir tarptautinį pasmerkimą. JAV ir mūsų sąjungininkės parodys solidarumą su Ukraina ir bus pasirengusios susitikti su Rusija bet kuriame iš šių kelių.
Neatsitiktinai norėjau pasidalinti savo mintimis čia, Berlyne. Tikriausiai nė vienas pasaulio miestas nėra taip nukentėjęs nuo Šaltojo karo metu nubrėžtų sienų. Būtent čia prezidentas Kennedy paskelbė, kad Berlyno žmonės yra laisvi. Būtent čia Reiganas pasakė Gorbačiovui: „Nugriaukite šią sieną! Kartais atrodo, kad prezidentas Putinas nori grįžti į šią erą. Tikimės, kad taip nėra. Bet jei jis taip pasirinks, parodysime tokį pat ryžtą, tą pačią vienybę, kurią rodė ankstesnės lyderių ir piliečių kartos, kai gynė taiką, laisvę ir žmogaus orumą Europoje ir visame pasaulyje.
Atgal
