Parama, labdara
07 08. Žalvarniai – nykstanti Lietuvos puošmena
Remigijus Karpuška
Paukščiai yra nuostabi ir nepakartojama mūsų gražios Tėvynės gamtos dalis, džiuginantys mus tiek savo giesmėmis, tiek išvaizda. Norėdami atkreipti visuomenės dėmesį į šiuo metu itin aktualias miško paukščių apsaugos problemas, siūlome susipažinti su Lietuvos ornitologų draugijos nario, žalvarnių apsaugos projekto vadovo Remigijaus Karpuškos straipsniu.
Remiantis 2010 metų pabaigoje Lietuvos ornitofaunistinės komisijos (LOFK- Lietuvos ornitofaunistinė komisija (LOFK) nagrinėja retų, sunkiai apibūdinamų ir naujai šalyje randamų paukščių rūšių stebėjimo ir radimo faktus. Pagrindinis komisijos darbo tikslas - kiek įmanoma objektyviau įvertinti autorių pateiktus stebėjimų duomenis ir siekti, kad mokslinėse publikacijose nepasitaikytų netikslumų ir klaidų.) pateikta informacija, Lietuvoje galima pamatyti 374 paukščių rūšis. Toli gražu ne visos iš šių rūšių mūsų šalyje peri – dalis paukščių mūsų šalį aplanko tik migracijos metu, čia atskrenda žiemoti, o pasitaiko ir iš kaimyninių šalių užklystančių ar iš nelaisvės pasprukusių paukščių. Ne vienodas ir gausumas – kai kurių rūšių sparnuočių mūsų šalyje gausu ir tai įprasti mūsų krašto paukščiai, kitos sutinkamos rečiau, o kai kurių rūšių yra stebėti tik pavieniai paukščiai. Tačiau metų bėgyje kinta ir paukščių gausa – vienų mažėja, kitų daugėja, treti dar tik pradeda kurtis. Deja, turime ir tokių paukščių, kurių labai greitai galime netekti, nes jų apsaugai iki šiol yra skiriamas nepakankamas dėmesys. Vieni iš tokių paukščių, kurių gausa itin sparčiai mažėja ir kurie artimiausiu metu gali mūsų kraštuose išnykti, yra žalvarniai (Coracias garrulus).
Žalvarnis. Nuotraukos autorius Eugenijus Kavaliauskas
Žalvarniai
Žalvarnis – tai apytikriai kuosos dydžio labai spalvingas paukštis, savo išvaizda daugiau primenantis tropikų sparnuočius: suaugusių paukščių apdare vyrauja žalsva, melsva, juosva ir rusva spalvos, kurios ypač įspūdingai persilieja žalvarniams tuoktuvių metu vartantis ore. Po veisimosi periodo spalvos tampa blankesnės, melsva spalva tampa žalsvesne, mažiau kontrastinga.
Šiuos nuostabius paukščius vis dar galima aptikti pušynų, rečiau mišrių miškų pamiškėse, kirtavietėse, sklypuose, kai kada peri ir sodybų medžiuose. Tačiau šių paukščių gausa Lietuvoje sparčiai mažėja. Peržvelgiant Lietuvos ornitologinę literatūra galima pastebėti, jog T.Ivanauskas 1964 metais apie jį rašo, kad tai „nėra retas, tačiau niekur apsčiai nepasitaiko“. E. Drobelis 1991 metais jau signalizuoja apie vykstančius populiacijos mažėjimo pokyčius - „paplitęs netolygiai, gausesnis rytų ir pietų Lietuvoje“. O štai L. Raudonikio duomenimis, 2007 metais žalvarniai jau “sparčiai mažėja. Šiuo metu žinomos perėjimo vietos tik ...”.
Vertinant žalvarnių populiaciją skaičiais, tai XX a. pradžioje jų populiacija vertinama iki 10 000 porų, 1970 m. – 1 000 – 2 000 porų, 1990 metais – 150 - 200 porų. Pastarųjų kelių metų laikotarpyje žalvarnių padėtis Lietuvoje tapo kritiška: 2006 metais - iki 35 porų šių paukščių, 2008 metais - tik apie 20 porų. Manoma, kad 2010 metais Lietuvoje perėjo apie 10 porų.
Lietuvos ornitologų draugijos pirmininko, žalvarnių apsaugos projekto koordinatoriaus Laimono Šniaukštosduomenimis, žalvarnių padėtis kritiška ir pas kaimynus: Lenkijoje 2010 metais žalvarnių populiacija vertinama 46-56 poros (pastebimas mažėjimas, lyginant su ankstesniais metais), Baltarusijoje 2010 metais - 20-50 porų, Latvijoje 2010 metais žinomos 24 perinčios poros.
Kodėl nyksta žalvarniai?
Žalvarnių nykimo priežastys nėra aiškios – skirtingų autorių nuomonės labai įvairios ir, nors jos visiems suprantamos, visos turi svarių kontrargumentų. Keletas iš dažniausiai minimų faktorių yra žalvarnių maitinimosi buveinių praradimas veisimosi vietose, pačių veisimosi buveinių pokyčiai (brandžių medynų nykimas, pasikeitimai kaime), tinkamų perėti uoksų trūkumas, naikinimas migracijos kelyje, nepalankios sąlygos žiemavietėse, nepalankios klimatinės sąlygos veisimosi metu (klimato kaita), plėšrūnai veisimosi vietose, nelegali medžioklė ir pan. Pvz., latvių ornitologų duomenimis, 2007 metais neapsaugotuose nuo plėšrūnų inkiluose nuo kiaunių žuvo apie pusė visų žalvarnių dėčių.
Kaip galime padėti žalvarniams?
Didžiausią pagalbą žalvarniams galėtų užtikrinti valstybinės institucijos priimdamos jų apsaugai tinkamus įstatymus bei kontroliuodamos jų laikymąsi. Yra būtinas brandžių medynų išsaugojimas žinomose žalvarnių veisimosi vietose, plėšrūnų (ypač kiaunių) skaičiaus reguliavimas, visų kirtimų draudimas vasarą, iškamšų gamybos kontrolė, ekstensyvaus žemės ūkio skatinimas ir pan.
Latvijoje prieš keletą metų žalvarnių skaičius buvo sumažėjęs iki 10 porų, bet nuo 1998 metų žalvarnių apsauga pradėjo rūpintis latvių ornitologas Edmunds Račinskis, kuris su kolegomis žalvarnių apsaugos srityje pasiekė iš tiesų labai daug - buvo paskelbtos naujos saugomos teritorijos, iškelta apie 150 specialių inkilų, visi inkilai apsaugoti nuo plėšrūnų, valomi, jaunikliai žieduojami, atliekami kiekvieno žalvarnių poros stebėjimai bei tyrimai ir t.t. Šių pastangų dėka pavyko stabilizuoti populiaciją ir net padvigubinti žalvarnių skaičių. Latvių darbai yra geras pavyzdys mums, kad verta mėginti gelbėti žalvarnius.
Lietuvoje vieni iš pirmųjų žalvarnių apsaugą pradėjo Druskininkų miškų urėdijos darbuotojai. Jų iniciatyva jau keleri metai miškinguose Druskininkų apylinkėse yra keliami ir nuo plėšrūnų specialiomis priemonėmis apsaugomi inkilai žalvarniams, ieškomos naujos šių paukščių perėjimo ir maitinimosi vietos, stebimi ir saugomi perintys žalvarniai. Šiuo metu Druskininkų urėdijos iniciatyva yra iškelta apie 90 inkilų. 2009 metais inkiluose perėjo ir sėkmingai jauniklius užaugino 3 žalvarnių poros, o 2010 metais inkiluose perėjo ir jauniklius užaugino 4 poros. Atsižvelgiant į kritinę žalvarnių populiacijos būklę Lietuvoje, tai vilčių teikiantis rezultatas. Smagu konstatuoti, kad iškeltuose inkiluose antri metai iš eilės peri Latvijoje žieduotas žalvarnis, tai rodo, kad mūsų šalies populiacija dar nėra izoliuota nuo kaimyninėse šalyse susiformavusių populiacijų.
2010-aisiais metais Lietuvos ornitologų draugija (LOD) pradėjo įgyvendinti tarptautinės paukščių apsaugos organizacijos BirdLife International finansuojamą projektą „Žalvarnių apsauga“. Pagrindinis šio projekto tikslas yra kaupti informaciją apie esamas ar dar neseniai buvusias žalvarnių perėjimo, maitinimosi vietas ir ten iškelti šiems paukščiams tinkamus saugius inkilus bei vykdyti jų užimtumo stebėseną.
Todėl, jei matėte žalvarnį, kviečiame apie tai pranešti Lietuvoje žalvarnių apsaugos projektą vykdantiems ornitologams el. paštu [email protected] arba telefonu8 686 21857.Vykdant žalvarnių apsaugą labai svarbi bet kokia informacija apie šiuos paukščius!
Tačiau ir pavieniai asmenys gali padėti žalvarniams. Visų pirma, reikia saugoti dar esančius žalvarnius ir nesistengti pamatyti ar nufotografuoti, braunantis kuo arčiau perėjimo vietos ar tykojant ten, kur šie paukščiai maitinasi. Kiekvienas iš mūsų galime iškelti inkilą žalvarniams ten, kur jie peri ar kažkada perėjo. Tačiau keliant inkilus, labai svarbu pagaminti jį tinkamų matmenų ir ypač išlaikant angos proporcijas. Inkilo brėžinį galite gauti Lietuvos ornitologų draugijoje.
„Žalia varna”
Siekdama atkreipti visuomenės, paukščių stebėtojų bei ornitologų dėmesį į itin sparčiai nykstančių žalvarnių būklę, Lietuvos ornitologų draugija jau kelerius metus iš eilės organizuoja paukščiams neabejingų žmonių susibūrimą „Žalia varna“. Šis renginys vyksta vasaros vidury miškingose Druskininkų apylinkėse ant Ešerinio ežero kranto. „Žalios varnos“ dalyviai nuostabios gamtos apsuptyje supažindinami su žalvarnių ir kitų visoje Europoje sparčiai nykstančių paukščių būkle Lietuvoje bei kaimyninėse šalyse, jų perėjimo vietų apsaugos ir perėjimo sąlygų gerinimo būdais, vaizdžiai pristatomas Dzūkijos kraštas ir jos gamta, organizuojami žiūronų ir monoklių pristatymai, vyksta gamtinių filmų peržiūra po atviru dangumi. Visi šventės dalyviai yra įtraukiami į praktinius žalvarnių apsaugos darbus – žinomų perėjimo ir maitinimosi vietų žvalgymą bei naujai užimtų vietų paiešką. Šiemet „Žalia varna“ renginys įvyks liepos 23-24 dienomis, tad maloniai kviečiami ir visi „Lietuvos Aido“ skaitytojai.
„Žalia varna“ kasmet sulaukia gausaus ornitologų dėmesio ir į renginį atvyksta vis gausesnis dalyvių skaičius iš Lietuvos, D. Britanijos ir Lenkijos. Renginiu taip pat labai susidomėjo ir kolegos iš Latvijos ir Baltarusijos, todėl visai realu, kad „Žalia varna“ taps tradicine tarptautine paukščių stebėtojų švente, kur galės susitikti ir paukščių apsaugos klausimus neoficialioje aplinkoje aptarti bendraminčiai iš skirtingų šalių.
Atgal
