Parama, labdara
11 10. „Kol kas esame podukrų vietoje...“
Metams vis labiau į pabaigą riedant, Lietuvoje suaktyvėjo filantropinė veikla. Vis dažniau prisimename vargstančius, ligotus, benamius; organizuojame įvairiausias akcijas našlaičiams ir be tėvų globos likusiems vaikams paremti; atkreipiame dėmesį ir į tas nevyriausybines organizacijas, kurios rūpinasi labiausiai pagalbos reikalinga visuomenės dalimi. O kaipgi laikosi jie patys, „nevyriausybininkai“, kokios mintys ir nuotaikos vyrauja jų tarpe?
Pasikalbėkime apie tai su mūsų jaunosios kartos globos ir ugdymo sferoje besidarbuojančios organizacijos – Lietuvos vaikų fondo direktore Romualda Navikaite.
-Darbo stažą turite solidų. Nuo 1988-ųjų, kai įsisteigėte, jau 27-erius pavasarius gegutė iškukavo. Virš ketvirčio amžiaus – nebe vaikystė, galima ir į nueitą kelią atsigręžti, ir rezultatais pasidžiaugti.
-Kai kūrėmės, pagrindinis mūsų tikslas buvo padėti likimo nuskriaustiems vaikams globėjų šeimose ir globos įstaigose. Pirmaisiais veiklos metais sukūrėme alternatyvinę vaikų globos sistemą – šeimyninius globos namus, užmezgėme ryšius su Krikščioniškuoju vaikų fondu iš Ričmondo (JAV). Jo rėmėjai ne tik padėjo mūsų vaikams materialiai, bet ir su jais palaikė individualius ryšius susirašinėdami. Partneriai iš Ričmondo ypač susidomėjo vaikų su negalia padėtimi, siekė, kad neįgaliems mažiesiems būtų sudarytos kuo palankiausios sąlygos gydytis ir lavintis. Amerikiečių iniciatyva buvo surengta tarptautinė konferencija, svarsčiusi neįgalios jaunosios kartos Baltijos šalyse ateities klausimus. Rengiantis minėtajam forumui buvo atliktas rimtas sociologinis tyrimas, atskleidęs daugybę šios problemos aspektų trijose Baltijos šalyse: Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Vaikų fondas prisidėjo prie neįgalių žmonių bendrijos „Viltis“ įkūrimo, vienerius metus skyrė lėšų bendrijos koordinatoriaus etatui išlaikyti. Rėmėme ir Gausių šeimų bendrijos kūrimąsi. Mūsų fondo iniciatyva nemažai vaikų globos srityje dirbančių specialistų ir mokslininkų stažavosi kitose šalyse. Druskininkų „Saulutės“ sanatorijoje buvo organizuoti mokymai tėvams, auginantiems cerebriniu paralyžiumi sergančius vaikus, bei su tokiais vaikais dirbantiems specialistams. Daug vertingų patarimų šia tema davė atvykę specialistai amerikiečiai ir suomiai: jų šalyse taikomi pažangūs gydymo bei ugdymo būdai. Žodžiu, visą laiką darėme tai, ko negalėjo daryti valstybinės institucijos.
-Kaip jūs žiūrite į vyriausybės paskelbtą planą pereiti nuo valstybinių institucijų globos, skiriamos likusiems be tėvų globos vaikams ir neįgaliesiems, prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų?
-Idėja, kad ateityje didelių vaikų globos namų turi nelikti, o globos reikalingi vaikai perkelti gyventi į šeimas ir į šeimyninius globos namus, žinoma, yra sveikintina, tiktai dar labai prasilenkia su realybe. Kad reforma vyktų, jai turi būti gerai pasirengta. Štai įstatyme kalbama apie socialinius globėjus, laikinai globosiančius vaikus, bet jų turėjo atsirasti žymiai anksčiau, dabar būtų laikas jau apibendrinti jų veiklos patirtį. Dabar gi socialiniai globėjai – nauja globos forma, kuri nėra išbandyta mūsų šalyje. Socialiniai globėjai turi būti tiesiog pasišventę savo darbui žmonės ir taip parengti, kad pernelyg neprisirištų prie globojamų vaikų, juk šie po trumpo laiko turės iškeliauti pas nuolatinius globėjus/ įtėvius ar į šeimyninius globos namus. Tiksliau tariant, jų globojamas kontingentas nuolat keisis, taigi į vaikų globą jiems reikės žvelgti kaip į rimtą darbą. Kitose šalyse vaikų globa jau seniai laikoma globėjo darbu, jam mokamas atlyginimas ir eina darbo stažas, pas mus tuo tarpu oficialiai įdarbinamos tik šeimyninių vaikų globos namų „mamos“.
Neramina ir dar vienas dalykas. Globoti į šeimas daugiausia paimami maži vaikai, tuo tarpu paaugliai – labai retai, o ypač turintys elgesio ar sveikatos problemų.
Lietuvos vaikų fondo direktorė Romualda Navikaitė su partneriais iš Vokietijos
Beje, sklindančius gandus, jog globos namai ilgainiui bus uždaryti, netrunka išgirsti ir vaikų namų auklėtiniai. Gąsdinimai sunaikinti valstybinius globos namus (VGN) jau išvargino visus, o ypač neramu dėl pačios ministerijos priverstų įgyti socialinio pedagogo profesijas VGN auklėtojų likimo. Projekte „Ugdymas karjerai“ dalyvavę VGN ugdytiniai prašė pasikalbėti su žiniasklaidos atstovais, kažkodėl pateikiančiais šiuo metu vien negatyvią, keletu faktų paremtą informaciją apie valstybinius globos namus. Pozityvių publikacijų visai nesama, tarsi visos šios įstaigos dirbtų prastai.Tai skatina ir taip egzistuojančią minėtų vaikų diskriminaciją, patvirtina stereotipus, kad tik biologinėje šeimoje užaugę vaikai gali normaliai susitvarkyti gyvenimą. Globos įstaigų vadovų ir darbuotojų vaikai nuolat teiraujasi, kur jiems teks dėtis, kai nebeliks stogo virš galvos. Apskritai visos mūsų jaunosios kartos mokymo ir auklėjimo programos turėtų būti žymiai lankstesnės, ne tokios akademiškos, prisitaikančios prie sparčiai besikeičiančio gyvenimo.
-Ką šiuo atveju turite galvoje?
-Sistemą, kuri padėtų vaikui geriau adaptuotis gyvenime. Tarkim, kiekvienoje mokykloje yra vaikų, kurie nenori mokytis. Tarp globos namų auklėtinių tokių ypač nemažai; kai kurie iš jų, prieš patekdami čionai, būna kurį laiką iš viso mokyklos nelankę, nes jų tėvai tam nebuvo skyrę dėmesio. Pastariesiems grįžti į mokyklas būna ypatingai sunku. Aišku, yra Jaunimo mokyklos, tačiau vien jos šios problemos neišspręs. O ir jų yra nepakankamai Lietuvoje.
Teko domėtis, ką šiuo klausimu daro vokiečiai. Ir jų įtakingoje ir turtingoje šalyje pilna socialinės rizikos šeimų ir deramai neprižiūrimų, apleistų vaikų. Nemaža dalis jų nėra baigę net pagrindinės mokyklos ar nelankę jos kelerius metus. Tokiems nepilnamečiams, nežinantiems, kuo užsiimti, yra sukurti priešprofesinio ugdymo centrai. Juose jaunimas supažindinamas su įvairiomis specialybėmis; gauna statybininko, virėjo, padavėjo, kirpėjo ir kitų profesijų pagrindinių žinių ir šiek tiek praktikos, kad po metų galėtų pasakyti: taip, man ši specialybė patinka, ir aš jos mokysiuos. Dalis vėliau įstoja į atitinkamo profilio mokymo įstaigas, o dalis sugrįžta į bendrojo lavinimo mokyklas. Beje, pastarosiose esama ir produktyviojo ugdymo klasių, kuriose dėstoma pagal supaprastintas mokymo programas, o likęs laikas skiriamas vaikų supažindinimui su atitinkamomis profesijomis. Kalbos, matematikos, užsienio ir kitų disciplinų žinios čia perteikiamos atsižvelgiant į vaiko būsimus profesinius poreikius.
-Mane dar domina štai kokia problema. Kaip dabar globos įstaigose auklėtiniai pratinami prie realaus gyvenimo visuomenėje? Juk išeiti iš namų, kur visus tavo socialinius-buitinius reikalus sprendė kiti, į aplinką, kur tu viskuo turėsi pasirūpinti pats, nėra taip paprasta.
-Taip, šis klausimas yra labai opus. Kad mūsų globotiniai, atsisveikinę su šilta pastoge, neatsidurtų „ant ledo“, turime iš anksto mokyti juos ne tik elementariausių buities įgūdžių, bet ir dar daugelio dalykų, kurių prireiks gyvenant savarankiškai. Ir didesniuose vaikų namuose, ir šeimyniniuose jau seniai jie pratinami tvarkytis patys: iš tam skirtos pinigų sumos nusipirkti produktų, pasigaminti pietus, planuoti išlaidas. Išmoksta čia jie ir išsiskalbti, ir drabužius susitvarkyti; žino, kur yra cheminės valyklos ir avalynės taisyklos. Globos namų biudžetai riboti, taigi batams suplyšus, ne visada nauji puolami pirkti, o senieji taisomi. Be tėvų globos esančių vaikų mūsų visuomenėje yra nemažai. Manau, kad jiems, išėjusiems į gyvenimą, labai praverstų laikinai pagyventi Jaunimo namuose, kur, socialinių darbuotojų prižiūrimi, jie išmoktų gyventi savarankiškai. Kodėl tokių namų neįsteigus? Juk dabar tik SOS vaikų kaimas gali dalintis Jaunimo namų praktika. Aišku, orientuotis savarankiškame gyvenime reikia daugelyje sričių, todėl tiesiog būtinos finansinio ir socialinio raštingumo programos, aiškinančios vaikų namų auklėtiniams, kaip tvarkytis su pinigais, kas yra verslas, kaip ugdyti gebėjimus ir t.t.
-Dabar drauge su Lietuvos moterų draugijos ir Romų visuomeninio centro nariais vykdote vieną labai svarbų, Lietuvos socialinės apsaugos ministerijos finansuojamą projektą „Atpažink diskriminacijos veidus“. Projektas apima žmonių diskriminaciją įvairiose gyvenimo srityse – dėl amžiaus, lyties, sveikatos, rasės ir kt. Kokių diskriminacinių apraiškų pastebite jaunosios kartos ugdymo įstaigose ir kaip prieš jas derėtų kovoti?
-Deja, kaip bebūtų liūdna pripažinti, diskriminacijos apraiškų mūsų mokyklose neišvengiama. Mokyklos – visuomenės gyvenimo atspindys, taigi ne vienas neigiamas reiškinys „iš gatvės“ persikelia ir į klases. Pagrindinę „mokyklinę“
diskriminaciją gimdanti priežastis yra socialinė atskirtis. Moksleiviai yra pakankamai negailestingi savo vargingiau gyvenantiems bendraklasiams, tad neretai patyčių objektu tampa nepakankamus išteklius turintys vaikai: kukliau apsirengę, neturintys modernaus telefono, firminės kuprinės ar negalintys išvykti į nepigią ekskursiją su klase. Nuolatinė pajuoka – viena iš pačių gajausių diskriminacijos priežasčių mokykloje. Mokiniai neretai šaiposi net iš mokytojų, vasaros atostogas praleidžiančių ne žymiuose Europos ar kt. kurortuose, o kuklioje kaimo sodyboje. Taigi, šis projektas ir skirtas pirmiausia mokykloms ir pedagogams, turintiems užkirsti kelią bet kuriems savo auklėtinių bandymams diskriminuoti kitus jau nuo jaunų dienų. Ypač aktualu „kirsti blogio medį nuo šaknų“ dabar: juk netrukus į mūsų mokyklas įsilies pabėgėlių atžalos. Kitokio gymio, kitokios kultūros vaikai – potencialus diskriminacijos taikinys.
Projektas būtent ir aiškina, kokiais metodais turėtų dirbti pedagogai, kad būtų užkirstas kelias bet kurioms šio neigiamo reiškinio apraiškoms. Sukurta koncepcija, manau, taps gera pagalbininke mokykloms, turinčioms ugdyti tolerantiškas jaunosios kartos pažiūras nuo pat mažų dienų.
-Mes vis kalbamės apie projektus. Aišku, puiku, kad jie įgyvendinami, bet susidaro įspūdis, kad mūsų nevyriausybinių organizacijų veikla tik jais ir paremta. Negi nėra pastovaus tokių organizacijų, kaip jūsų, rėmimo iš valstybės, pagaliau iš verslininkų pusės, kad veikla nevyktų „nuo projekto iki projekto“?
-Atvirai sakant, mūsų šalyje visos nevyriausybinės organizacijos yra podukrų vietoje. Požiūris į tokių organizacijų veiklą yra daugiau negu atsainus, taigi dalį laiko turime neišvengiamai skirti lėšų paieškoms. ES ir daugelio kitų šalių nevyriausybinėse organizacijose dirbantys žmonės palaikomi labai stipriai; pas juos kuriami planai keleriems metams į priekį. Pavyzdžiui, Vokietijoje tiek valstybinėse, tiek nevyriausybinėse organizacijose dirbantys socialiniai darbuotojai finansuojami iš Jaunimo tarnybos lėšų, taigi puikiausiai gali planuoti, kokios rūšies ilgalaikę pagalbą vaikams teiks ištisus metus. Pas mus tuo tarpu, pavyzdžiui, tokia viešoji įstaiga, kaip Romų visuomenės centras, užsiimanti neformaliu romų jaunimo ugdymu, neretai apskritai keletą mėnesių neturi jokių lėšų egzistavimui. Centro uždaryti negalima, nes jame nuolat lankosi žmonės, bet iš ko išsilaikyti, kai stinga pinigų ir pastato apšildymui, ir darbuotojų atlyginimams? Taigi, skirdami dėmesio kitiems, labai jo norėtume ir patys.
-Jo jums ir linkėčiau. Tikro ir realaus, o ne vien pažadais grįsto. Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Ramunė Tolvaišytė
Atgal
