NAUJIENOS
02.03. Rimanto Stankevičiaus knygos „Nepadariusi tautai gėdos: Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai“ pristatymas
Raimundas Kaminskas
2022 m. vasario 2 d. Vilniaus universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje vyko Rimanto Stankevičiaus knygos „Nepadariusi tautai gėdos: Onos Šimaitės gyvenimo fragmentai“ pristatymas, kuriame dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys ir kiti svečiai.
Bibliotekininkė, pedagogė, publicistė, Vilniaus geto žydų gelbėtoja ir Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė gimė 1894 m. sausio 6 d. Akmenėje. Ieškodami darbo O. Šimaitės tėvai apsigyveno Rygoje, ten ji baigė pradinę mokyklą, gimnaziją. 1922 m. O. Šimaitė grįžo į Lietuvą. Kaune kurį laiką dėstė žydų mokykloje, nuo 1937 m. dirbo bibliotekininke įvairiose bibliotekose (Abelio Balošerio, Lietuvos vaikų draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto). 1924 m. įstojo į Lietuvos universitetą (nuo 1930 VDU) studijuoti humanitarinių mokslų.1939 m. persikėlė į Vilnių. 1940–1944 m. dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje.Per nacių okupaciją, O. Šimaitė tapo geto kalinių rėmėja, padėdavo gauti maisto, netikrų dokumentų (tam skyrė ir savo pajamų), į getą įnešdavo reikalingų daiktų, ginklų, išnešdavo laiškus, vertingas knygas, rankraščius . Ieškojo būdų, kaip žmonės galėtų pabėgti iš geto slėptuvių, globėjų ir slėptuvių gelbėjamiems žydų vaikams, slėpė pabėgėlius. Tikslus O. Šimaitės išgelbėtų žydų skaičius nėra žinomas (1963 m. Argentinos lietuvių laikraštyje parašyta, kad apie 100). Už pagalbą žydams ne kartą buvo patekusi į gestapo akiratį, tris kartus buvo suimta, paleista padedant Vilniaus universiteto darbuotojams.1944 m. balandžio 28 d. suimta, kai vienam vaikui parūpino padirbtus dokumentus ir įtaisė jį į našlaičių namus. Vilniaus universiteto rektoriaus M. Biržiškos iniciatyva universiteto darbuotojai surinko pakankamai pinigų ir papirko pareigūnus, mirties bausmė O. Šimaitei buvo pakeista įkalinimu Dachau koncentracijos stovykloje. Iš pradžių O. Šimaitė išvežta į Pravieniškes, paskui į Dachau, vėliau perkelta į Ludelange koncentracijos stovyklą (Elzasas-Lotaringija, Prancūzija). 1944 m. rugsėjo 10 d. sunkiai serganti kartu su kitais kaliniais išvaduota JAV kariuomenės , atsidūrė internuotųjų asmenų stovykloje La Courtine .Atgavusi laisvę apsigyveno Tulūzoje, dirbo įvairius darbus, vėliau bibliotekoje. 1953 m. pakviesta išgelbėtų žydų išvyko į Izraelį. 1956 m. grįžo į Prancūziją, apsigyveno Paryžiuje. Rašė laiškus Vilniaus gete mirusių asmenų artimiesiems ir draugams į Izraelį, JAV, Pietų Afrikos Respubliką. Domėjosi literatūros aktualijomis, palaikė ryšius su Lietuvos šviesuoliais, siuntė jiems SSRS draudžiamas knygas (dažnai pati jas perrašydavo ranka). Nuo 1965 m. gyveno senelių globos namuose Cormeilles (prie Paryžiaus) ir ten ji mirė 1970 m. sausio 17 d. O. Šimaitės kapas nežinomas, nes ji savo kūną paaukojo medicinos studentams.
Ji buvo viena pirmųjų Lietuvos piliečių, gavusių Pasaulio tautų teisuolės vardą (1966 m. kovo 15 d.). 2006 m. (po mirties) buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Atgal
