NAUJIENOS
12.10. „Šie metai buvo pilni iššūkių man kaip politikei ir kaip žmogui“
Rašant ir kalbant apie įspūdingą Vokietijos Federacinės Respublikos kanclerės Angelos Merkel garbei kariuomenės surengtą atsisveikinimo ceremoniją, Lietuvos žiniasklaidoje daugiausia dėmesio buvo skirta per ceremoniją skambėjusiems trims kanclerės pasirinktiems muzikiniams kūriniams.
O Vokietijos straipsnių antraštėse buvo pabrėžiamos svarbiausios kanclerės kalbos mintys ar jos nuotaika: „Pasitraukimas su nuolankumo ir dėkingumo jausmu“, „Vėlyvas Merkel nerimas “, „Ši krizė skiriasi nuo kitų “, „Imtis darbo su džiugesiu širdyje“, „Kartais beveik nejauki išraiška “, „Merkel ašaros ceremonijos metu“, „Dėkoju mielajai Annegret “ ir kt.
Angela Merkel sako kalbą atsisveikinimo ceremonijos metu
Žinoma, istorinis momentas buvo ir tai, jog per kelis šimtmečius tokia kariuomenės ceremonija buvo pagerbiami tik vyrai – prezidentai, kancleriai, gynybos ministrai, generolai, admirolai. Vienintelė išimtis iki šiol buvo gynybos ministrė Ursula von der Leyen, taip pat Merkel politinė bendražygė. O štai į šios ceremonijos aikštę įžengė net dvi moterys – Angela Merkel ir gynybos ministrė Annegret Kramp-Karrenbauer, organizavusi šį įspūdingą renginį. Per visą ceremoniją jos ir sėdėjo greta.
Istorinis pastatų kompleksas, prie kurio vyko iškilminga kariuomenės ceremonija
Pagerbdami kanclerę Angelą Merkel, kariai nusiėmė šalmus
Publikacijose skirta dėmesio ir santūriai, kartais tarsi abejingai Angelos Merkel veido išraiškai. Pavyzdžiui, Corina Emunds svarsto, jog kanclerei šitas valstybinis aktas galbūt ne visai prie širdies, su ritualizuotu vyriškumu, archaišku gausybės deglų vaizdu, kurie išsiskiria naktinio Berlyno dangaus fone ir šiuo karių atsisveikinimo papročiu nukreipia į visai kitus Prūsijos Berlyno laikus. Bet atrodo, jog nė vienas iš 200 svečių, įskaitant federalinį prezidentą, visų keturių kadencijų vyriausybių narius, visų frakcijų atstovus (nepakviesti liko Alternatyvos Vokietijai atstovai – I.T.) negali nepaklusti iškilmingai momento nuotaikai, taip pat ir Angela Merkel. Ir ypač tada, kai į dangų kylant fejerverkams ima gausti bažnyčių varpai ir kai suskamba kanclerės pasirinktas 1771 m. sukurtas ekumeninis choralas „Didysis Dieve, šloviname Tave “, galima numanyti, jog ją apima vos pastebimas graudulys. Ne daugiau.
Angela Merkel vienintelė kalbėjo šiame iškilmingame renginyje. Corina Emunds pabrėžia, jog kanclerės kalba buvo dalykiškiausia iš visų koronos krizės metais pasakytų jos kalbų. Kanclerei patosas apskritai nebūdingas. Šiuo jai skirto didžiulio dėmesio momentu ji pasinaudoja, kad „didžiai gerbiamoms bendrapilietėms ir bendrapiliečiams “ atsisveikindama pasakytų keletą minčių. O taip pat tam, kad visiems į visas puses padėkotų, o savo įpėdiniui Olafui Scholzui palinkėtų „viso ko geriausio ir laimingos rankos“.
Angela Merkel Vokietijos istorijoje buvo pirmoji moteris, pirmoji Rytų vokietė šiame poste – ji beveik neparodo, jog tuo didžiuojasi. Prieš įlipdama į limuziną po 45 minučių atsisveikinimo ceremonijos, ji atsipalaidavusi ir geros nuotaikos pamojuoja daugiau kaip keturioms dešimtims vyriausybių narių. Akivaizdu – nuo scenos nueina valstybininkė, kuri visada yra savimi.
Prieš 16 metų „Lietuvos aidas“ buvo paskelbęs pirmąją kanclerės Angelos Merkel kalbą. Atsisveikindami su pasaulinio garso politike, mūsų skaitytojų dėmesiui pateikiame paskutinę jos kalbą.
Iškilmingą ceremoniją galima pažiūrėti adresu:
https://www.youtube.com/watch?v=bAT-C86Cv9Y
https://www.youtube.com/watch?v=yi0MwOAhEtE&t=5s su komentarais
„Šie metai buvo pilni iššūkių man kaip politikei ir kaip žmogui“
Didžiai gerbiamas pone federalini Prezidente,
Didžiai gerbiama Bundestago pirmininke, ekscelencijos, didžiai gerbiamos ponios ir ponai, mielosios bendrapilietės ir bendrapiliečiai, šiandien stovėdama prieš jus pirmiausia jaučiu štai ką: dėkingumą ir nuolankumą – nuolankumą pareigoms, kurias taip ilgai galėjau eiti; dėkingumą už pasitikėjimą, kurį man buvo lemta patirti. Pasitikėjimas – tai visada supratau – politikoje yra svarbiausias kapitalas. Jis visiškai nėra savaime suprantamas dalykas, ir už tai iš visos širdies dėkoju.
Dėkoju ir Jums, ponia federaline ministre, mieloji Annegret, ir Bundesverui už parengtą atsisveikinimo ceremoniją su kariuomenės muzikantais, kariais ir liepsnojančiais deglais, kuri, be to, vyksta mūsų istorijai labai reikšmingų pastatų komplekso fone*. Taip pat dėkoju Bundesvero štabo muzikos korpusui už muzikinį apipavidalinimą – visa tai sudėtingomis pandemijos sąlygomis.
Todėl pirmiausia ypač norėčiau prisiminti ir tuos, kurie šiuo metu iš visų jėgų stengiasi priešintis ketvirtajai pandemijos bangai. Kurie atiduoda viską, kad išgelbėtų ir apsaugotų gyvybes: prisimenu gydytojas ir gydytojus, slaugytojas ir slaugytojus ligoninėse, vakcinavimo komandas, pagalbą teikiančias Bundesvero ir humanitarinių organizacijų rankas. Visiems jums savo ir visų mūsų vardu reiškiu ypatingą padėką ir didžiausią įvertinimą.
Kartu su federalinių žemių vyriausybių vadovėmis ir vadovais šiandien dar dalyvavau eiliniame pasitarime pandemijos klausimais. O štai dabar, praėjus kelioms valandoms, šioje iškilmingoje aplinkoje atsisveikinu su jumis po 16 metų darbo federalinės kanclerės pareigose. Nedaug kas taip, kaip tokia įvykių seka, rodo, kokiu neįtikėtinu laiku gyvename.
Per tuos 16 metų buvo gausu įvykių, o dažnai ir labai rimtų iššūkių. Jie buvo pilni iššūkių man kaip politikei ir kaip žmogui, ir tuo pat metu jie man teikdavo pasitenkinimą. Ypač paskutiniai dveji pandemijos metai lyg uždegamajame stikle parodė, kokią didžiulę reikšmę turi pasitikėjimas politika, mokslu ir visuomeniniu diskursu, tačiau taip pat parodė, kaip visa tai gali būti trapu. Mūsų demokratija gyvena gebėjimu kritiškai diskutuoti ir pataisyti save pačius. Ji gyva nuolatiniu interesų subalansavimu ir savitarpio gerbimu. Ji gyva solidarumu ir pasitikėjimu, beje, taip pat pasitikėjimu faktais ir tuo, jog visur, kur neigiamas mokslinis pažinimas ir skleidžiamos sąmokslo teorijos ir kurstymas, reikia garsiai pasipriešinti. Mūsų demokratija gyva taip pat tuo, kad visur, kur neapykanta ir prievarta laikomi teisėtomis priemonėmis įgyvendinti savo interesus, mūsų, kaip demokračių ir demokratų, tolerancija turi suvokti savo ribas.
Daugybė vidaus gyvenimo iššūkių atsispindi taip pat užsienio politikos veikloje, ir ne tik nuo pandemijos laikų. Nes jau 2008-ųjų metų finansų ir ekonomikos krizė bei daugybė prieglobsčio ieškančių žmonių 2015-aisiais metais aiškiai parodė, kaip esame priklausomi nuo valstybių sienas peržengiančio bendradarbiavimo ir kokios būtinos yra tarptautinės institucijos ir daugiašalės priemonės, kad galėtume įveikti didžiuosius mūsų laikmečio iššūkius: klimato kaitą, skaitmenizaciją, pabėgėlius ir migraciją. Norėčiau padrąsinti ir ateityje pasaulį visada matyti ir kito akimis, vadinasi, pastebėti kartais ir nepatogų bei priešingą jūsiškiui priešais esančiojo žmogaus požiūrį, dėti visas pastangas, kad interesai būtų suderinti.
Ponios ir ponai, mano politinis darbas būtų buvęs neįmanomas be bendražygių palaikymo, tautiečių bei užsienio šalių. Visiems jiems nuoširdžiai dėkoju. Už bendradarbiavimą dėkoju federalinės vyriausybės, Bundestago ir Bundesrato kolegėms ir kolegoms. Taip pat dėkoju už politinę diskusijų kultūrą, kurios mums pavydi daugelis kitų valstybių. Ypatingą padėką norėčiau pabrėžti savo artimiausioms
bendradarbėms ir bendradarbiams. Dėkoju už pagalbą ir palaikymą, taip pat ir savo šeimai.
Dabar priklausys nuo naujos vyriausybės, kaip bus rasti atsakymai į būsimus iššūkius ir kaip bus formuojama mūsų ateitis. Šiame darbe, mielas Olafai Šolcai (Olaf Scholz), linkiu Jums ir Jūsų vadovaujamai federalinei vyriausybei viso ko geriausio, laimingos rankos ir didelės sėkmės. Esu įsitikinusi, jog mes ir toliau galėsime kurti ateitį, jeigu imsimės darbo ne su pykčiu, pavydu, pesimistiškai, o, kaip prieš trejus metus esu pasakiusi kita proga, su džiugesiu širdyje. Bet kuriuo atveju aš tuo vadovavausi gyvendama VDR ir juo labiau vėliau laisvės sąlygomis. Tas džiugesys širdyje yra tai, ko nuoširdžiai linkiu mums visiems, taip pat perkeltina prasme mūsų šaliai ir ateityje.
Širdingai Jums dėkoju.
*Tai yra viena svarbiausių XX a. Vokietijos istorijos vietų. Rūmai buvo pastatyti 1911 -1914 m. Po pirmojo pasaulinio karo čia buvo gynybos ministerija ir kariuomenės vadovybės būstinė. Penktojo XX a. dešimtmečio pradžioje šiuose rūmuose veikė karinio pasipriešinimo Adolfui Hitleriui centras, kuriam vadovavo pulkininkas grafas fon Stauffenbergas. Pagal šiuose rūmuose subrandintą planą 1944 m. liepos 20 d. buvo bandyta nuversti nacių diktatūrą. Dar tą pačią naktį grafas von Stauffenbergas kartu su dar keliais sąmokslo dalyviais buvo sušaudyti vidiniame rūmų kieme. 1955 m. gatvė prie rūmų pavadinta Stauffenbergo gatve. Šiandien buvusiose vyriausiosios kariuomenės vadovybės patalpose veikia nuolatinė ekspozicija „Pasipriešinimas nacionalsocializmui“. Vidiniame kieme nužudytuosius pasipriešinimo kovotojus primena skulptoriaus Richardo Scheibes sukurtas memorialas. Nuo šeštojo dešimtmečio pradžios iki Vokietijos suvienijimo rūmuose veikė įvairios įstaigos. 1993 m. rugsėjo 2 d. rūmuose įsikūrė antroji gynybos ministerijos būstinė.
Parengė Irena Tumavičiūtė
Atgal
