"Lietuvos aido" šimtmečiui
09.05. Algirdas Pilvelis – Tautinės minties puoselėtojas
Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
Leidėjas, fotomenininkas Algirdas Pilvelis, deja, nesulaukęs šios ypatingos laikraščio sukakties, su “Lietuvos aidu”, nuo pat jo atgimimo tapusiu Tautos mokykla, žengė nuo 2000-ųjų iki išėjimo Amžinybėn, 2016 m. Jam pavyko prisikviesti į laikraštį gyvenimo prasmę ir pilnatvę jaučiančius geriausius to meto žurnalistus, savo profesijos asus, didelį būrį švietėjų, kurie pilnai pasitikėjo savo jėgomis, bendradarbiavusių su laikraščiu ir visuomeniniais pagrindais.
Pasak A. Pilvelio, „Lietuvos aidas“ – pirmasis Lietuvos dienraštis ir vienintelis, kuris išdrįso pasipriešinti „žmogaus širdies pykčio jėgos sprogimui į piktus poelgius“ – „Lietuvos žiniasklaidos kasdienei duonai – savižudybėms, žmogžudystėms ir kitokiam smurtui.“ (Algirdas Pilvelis. Žurnaliste, susimąstyk aprašydamas kito žmogaus skausmą//Lietuvos aidas. 2000, spalio 24, p.2).
Tąsyk jis rašė: „Istorija savo parą gali skaičiuoti ir šimtmečiais. Bet tik istorinė naktis būna ilga ir sunki. Išbrėškus laisvės rytui, su ta viltimi jau su kiekviena minute artėja didysis Laisvės vidudienis. Jis ne pats ateina, nes Dievo valia istorijos sutemose uždegėme savo laisvės žiburį, iškėlėme jos vėliavą, ir su šiuo žiburiu, su šia vėliava tiesiasi mūsų kelias per istoriją. Jei tas kelias ir sunkus, tai jau laisvės, o ne vergovės kelias. Vergovės kelias neveda niekur, jis beprasmis, tai trypčiojimas vietoje ir kankinimasis. Laisvės kelias neveda per žemynus ir vandenynus, jis veda į tautos dvasinę vienybę. Tad, brangūs lietuviai, vienykimės šiame kelyje. Ir tai, kas šviesiausio ir gražiausio užgimsta mūsų širdyse ir protuose, tegu per mūsų dvasinę vienybę ateina į mūsų garbingos valstybės gyvenimą ir istoriją. Tik per dvasinę vienybę tai gali ateiti.“
Algirdas Pilvelis pragyveno ilgą, pilną įvairiausių pasikeitimų, pergalių ir netekimų gyvenimą. Jis gimė sunkiais ir permainingais 1944 metais, kai Lietuvoje dar griaudėjo patrankos, krito bombos, kurios pasiekė ir jo gimtinę Babrauninkus, esančius Alytaus rajone. Pokario audrose neteko tėvo, daug giminių.
Nežiūrint to, kad jį augino viena motina, jis aktyviai siekė mokslo. 1963 metais baigė Simno vidurinę mokyklą. Baigė ir Alytaus muzikos mokyklą, gražiai išmoko groti akordeonu.
Buvo neramios sielos, ieškojo naujų įspūdžių. Todėl 1963–1964 metais Rusijoje, Intos anglies kasyklose net dirbo eiliniu šachtininku.
Grįžęs į Lietuvą, 1964–1969 studijavo KPI radioelektroniką, 1966–1969 metais dirbo Kauno įmonėje "Lituanica" inžinieriumi. Tačiau vėliau nutarė pereiti prie humanitarinių mokslų. 1983 metais Vilniaus universitete baigė bibliotekininkystę ir bibliografiją.
Nuo jaunystės susidomėjo fotografija. Buvo vienas iš Lietuvos fotomenininkų draugijos steigėjų, jos signataras. 1969–1972 metais buvo Lietuvos fotomenininkų draugijos meninis redaktorius. Nuotraukas skelbė albumuose “Lietuvos fotografija “, personalinėse ir kolektyvinėse parodose. Dirbo fotokorespondentu žurnaluose “Statyba ir architektūra”, “Kooperatininkas”, “Buitis”, laikraščiuose “Vakarinės naujienos”, “Lietuvos aidas”. Nuo 1970 metų buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.
1989 metais buvo įtrauktas į žymiausių pasaulio fotografų enciklopediją. Tokio pasiekimo susilaukė tik keletas Lietuvos fotomenininkų.
1988-1990 metais, prasidėjus Atgimimui, labai aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. Jo dėka pasirodė pirmieji atvirukai su Vyčiu, Trispalve, Gedimino stulpais, Sąjūdžio lyderiu Vytautu Landsbergiu. Jis juos sugebėjo atspausdinti vienoje Maskvos spaustuvėje.
Nuo 2000 metų iki pat mirties buvo laikraščio "Lietuvos aidas" leidėjas, vyr. redaktorius. Paskelbė laikraštyje daugiau kaip 500 straipsnių politinėmis, ekonominėmis temomis, daug eilėraščių, haiku, fotografijų.
„Lietuvos aido“ 90 metų minėjimo šventė
Grupė „Lietuvos aido“ autorių, 2006 m. Iš kairės: LKS valdybos pirmininkas Jonas Burokas, dailininkas Antanas Rimantas Šakalys, Algimantas Zolubas, politologas Vilius Bražėnas (sėdi), vyriausiasis redaktorius Algirdas Pilvelis, Mokslų akademijos prezidentas akademikas Zenonas Rokus Rudzikas, Martynas Skrupskelis, Pranas Dargis (nuotr. iš O.Voverienės asmeninio archyvo/A.Žižiūnas)
Algirdas Pilvelis su dukromis Rasa (dešinėje) ir Aiste
Algirdas Pilvelis su žmona Stase Pilveliene
„Algirdas Pilvelis į „Lietuvos aidą" atėjo pačiu kritiškiausiu dienraščio laikotarpiu, - rašė profesorė Ona Voverienė. - Jis, baigęs komunikacijos mokslus, vienas pirmųjų suprato: nebus „Lietuvos aido" - nebus ir Lietuvos. Bus kažkokia neaiški teritorija, apgyvendinta valdininkų, teisėjų, prokurorų, policininkų, verslininkų, nusikaltėlių ir prostitučių, besididžiuojančių savo ištvirkimu ir „seksualumu", žmonių be Tėvynės ir atminties teritorija, dvasinė dykvietė. Tik ne Lietuva”.
Aktyvus Algirdas Pilvelis buvo ir politikoje. Buvo Valdovų rūmų atkūrimo rėmėjas, Lietuvos reformų partijos steigėjas ir pirmininkas, kelis kartus kandidatavo į LR prezidentus.
1999 metais išleido knygą "XXI amžius. Baudžiava ir nusikaltimai Lietuvoje". Paskelbė savo kūrybą žurnalistų poezijos knygoje “Sušvieski, saule” (2014).
Algirdas Pilvelis „Lietuvos aide” (2006, rugsėjo 12 d.), pasitinkant “Lietuvos aido” 10 000 numerį, rašė: “Likime ištikimi dvasinei Antano Smetonos idėjai. Tai didi lietuvybės tradicija. Tai ne politika, tai atvertas kelias į laisvę. Būkime verti Antano Smetonos dvasinės Lietuvos. Jis ir jo kartos inteligentija paliko mums šią idėją. Net jei šių žmonių likimai nebūtų tokie tragiški... betkokiomis aplinkybėmis mums liktų jų palikimas, jų dvasinio testamento vykdymas. Taip mums liko ir „Lietuvos aidas", istorijos valia tapęs to dvasinio testamento vykdytoju. Štai 10 000-asis numeris. Tai reiškia, kad Lietuvoje jau prabudo ta karta, kuri toliau vykdys šį Laisvės testamentą. Tai Vilties ir Laisvės ženklas.“
Algirdą Pilvelį priglaudė Vilniaus Kairėnų kapinės. Jo kapas, apsuptas aukštų ir lieknų pušų vainiku, kurios jam ošia ramybės Amžinybę. Ten, paminint “Lietuvos aido” 100-metį, atnešime gėlių ir mes, aidiečiai.
Atgal
