"Lietuvos aido" šimtmečiui
05.06.“LIETUVOS AIDO“ ŠIMTMEČIUI. Andrius Vaišnys – komunikacijos ir informacijos mokslų profesorius
Spausdiname ištrauką iš prof. Onos Voverienės ruošiamos spaudai knygos „LIETUVOS AIDAS“ - TAUTOS MOKYKLA. „LIETUVOS AIDUI“ - 100 METŲ“. Knyga bus išleista iki š. m. rugsėjo 6 d.
2003 m. kovo 24 d. Žurnalistikos institute daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją Komunikacijos ir informacijos mokslų kryptyje monografijos „Spaudos ir valstybės santykiai Lietuvoje 1918–1940 metais“ sėkmingai apgynė žurnalistas, dabar jau habil. dr. prof. Andrius Vaišnys.
Šiame straipsnyje aptarsime tik disertacijoje pateiktus faktus, susijusius su „Lietuvos aidu“, juolab, kad prieš disertacijos gynimą pasirodė Andriaus Vaišnio monografija „Spauda ir valstybė 1918–1940 m.“ (V., 1999).
Monografijos ir disertacijos tikslas buvo atskleisti Nepriklausomos Lietuvos periodinės spaudos situaciją ir parodyti, kaip pavojinga politikams reguliuoti spaudos ir valdžios santykius, apribojant visuomenės teisę gauti išsamias žinias apie vykstančius politinius įvykius.
Siekiant šio tikslo, buvo išnagrinėti 1918–1940 metų teisės aktai, atskleisti prieštaravimai tarp jų, parodyta aptariamojo laikotarpio skirtingų valdžių informacinė politika, jų klaidos ir įtaka visuomeniniams santykiams; nustatytos viešosios informacijos ribojimo priežastys ir pasekmės. (Vaišnys A. Spaudos ir valstybės santykiai Lietuvoje 1918–1940 m. (Daktaro disertacijos santrauka), V., 2003, p. 6).
Lietuviškosios žurnalistikos kontekste – tai vienas reikšmingiausių šios srities darbų, teoretiko žvilgsniu aprėpęs platų spektrą spaudos problemų ir paklojęs rimtus teorinius pamatus savarankiškai žurnalistikos mokslinei krypčiai. Manau, kad prie šio darbo bus dar ne kartą grįžtama, analizuojant įvairiausius periodinės spaudos klausimus.
„Lietuvos aido“ istorijos kontekste, manau, patys įdomiausi yra tokie mokslininko atskleisti faktai:
„Lietuvos aidas“ buvo privataus asmens – Antano Smetonos, oficialaus jo redaktoriaus, laikraštis, jo ir finansuojamas. Faktiškuoju redaktoriumi buvo Petras Klimas, vėliau kiti. Bendradarbiavo su juo Peliksas Bugailiškis, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas ir kiti (Vaišnys A. Ten pat, p. 17).
Nuo pat pirmojo numerio „Lietuvos aidas“ kėlė politinius tikslus. Antano Smetonos redakciniame straipsnyje „Pirmutinis žodis“ buvo pasakyta: „Norime būti laisvi ir savo rankomis, kad ir kitų padedami, atstatyti nuniokotą Lietuvą... Nepriklausomos savarankiškos Lietuvos geisti mes turime teisės ir tautų laisvės vardu.“ (Antanas Smetona: cit. pagal Vaišnys A. Ten pat, p.17).
Lietuvai atgavus nepriklausomybę „Lietuvos aidas“ tapo valstybės oficiozu. Atsirado paantraštė „Valstybės laikraštis“, kuri turėjo įprasminti įgyvendinamą valstybingumo idėją: parodyti, kad „Lietuvos aidui“ rūpės Lietuva ir jos reikalai: laisvė ir nepriklausomybė, bendras visų jos piliečių darbas... „bendromis jungtomis jėgomis... laikraštis tarnauja ir turi tarnauti šaliai bei visuomenei“. (VaišnysA. Ten pat, p. 21).
Pavojingoje, bolševikų sukeltoje revoliucinėje situacijoje (1918 m. gruodžio 8 d.) „Lietuvos aidas“ tapo veikliu kovotoju prieš bolševizmo ideologiją ir Lietuvos komunistų veiksmus. Juozas Tumas-Vaižgantas savo straipsnyje „Bolševizmo pavojus“ rašė: „Aš trokštu jums (proletarams – A.V.) lygybės, tik ne viršenybės... ką nors privilegijuoti ne demokratizmo dalykas. Jis tik abi puses demoralizuoja. Ypač privilegijavimas nekultūringojo sluoksnio.“ (J. Tumas-Vaižgantas. Cit. pagal Vaišnys A., p. 22).
Prieš „Lietuvos aidą“ įžūliai veikė bolševikinė „Tiesa“, „Komunistas“, „Litovskoje russkoje slovo“, kiti Vilniuje spausdinami ir įvežami komunistiniai laikraščiai bei jų nuolatiniai idėjiniai vadai Vincas Kapsukas, Zigmas Aleksa-Angarietis. Politinė situacija buvo labai pavojinga ir Petras Klimas faktiškojo redaktoriaus pareigas perdavė kunigui Juozui Tumui-Vaižgantui.
Po bolševikinio maišto, Vilniaus kraštą ir patį Vilnių okupavus lenkams, valstybės oficiozu 1919 m. sausio 11 d. tapo „Lietuva“. Esant nestabiliai politinei situacijai ir į valdžią Lietuvoje grįžtant tai kairiesiems, tai dešiniesiems, „Lietuva“ irgi užėmė politinės švytuoklės poziciją. Prezidento K. Griniaus valdymo metais „Lietuva“ ditirambus giedojo kairiesiems ir bolševikinei ideologijai, o dešiniuosius, ypač tautininkus vadino fašistais, jų renginius fašistiniais. Tautininkams įvykdžius perversmą „Lietuva“ savo vedamajame iš karto parašė, kad „Įvyko tai, kas ir turėjo įvykti“. Partijos ir valdžios keitėsi, o „Lietuva“ dar kurį laiką išliko
1928 m. vasario 1 d. buvo atkurtas „Lietuvos aidas“ ir „Lietuva“ bei „Lietuvis“ nustojo eiti. Ilgai buvo svarstyta ir nutarta, kad „tiesiogiai oficiozinį dienraštį vyriausybei išlaikyti netiktų“. Tautininkų spaudos reikalams organizuoti buvo įsteigta akcinė „Pažangos“ bendrovė. „Lietuvos aidui“ buvo suteikta paantraštė ‚Tautinės minties dienraštis“. Jo redaktoriumi tapo Valentinas Gustainis. „Laikraščio sąžine turėjęs būti Antanas Smetona, prezidentas. Šioji sąžinė turėjusi ir galėjusi „pabusti“, jeigu tautininkų partijos oficiozas būtų nukrypęs nuo tautiškų reikalų“ (Vaišnys A. Ten pat, p. 89)
Tačiau „Lietuvos aidas“ tik formaliai galėjo būti tautininkų laikraščiu. Iš tikrųjų jis vykdė valstybės oficiozo funkcijas.
Kai „Lietuvos aido“ vyriausiuoju redaktoriumi buvo paskirtas Ignas Jurkūnas-Šeinius, jis narsiai gynė tautinę idėją, aštriai polemizavo su komunistinės spaudos įžūlėliais, skelbė aukštus tautiškumo, Tėvynės meilės, patriotizmo ir lietuvių tautos vienybės idėjas. Jo veikla buvo ganėtinai kryptinga: „aktingai dalyvauti tautinės vyriausybės darbe ir tautinių organizacijų sąjūdyje“ (Vaišnys A. Ten pat, p.153)
Pasirinktos tautinės idėjos propagavimo, švietimo ir ugdymo funkcijos pasirodė esančios labai efektyviomis, nes Lietuvoje buvo išugdyta tikrų savo krašto patriotų karta, dėl Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės pasiruošusi aukoti viską, netgi savo gyvybę. Tuo mums tarpukario nepriklausomos Lietuvos faktinis oficiozas yra brangus ir vertingas.
Žurnalistė Audronė Nugaraitė vienoje iš savo mokslinių publikacijų rašė: „Neatsitiktinai kai kurie masinių komunikacijų tyrinėtojai kalba apie artėjančią VIP epochą – mediakratiją, kai visuomenės informavimo priemonės ne tik rodys tikrovę, bet ir konstruos ją, remdamosi savomis taisyklėmis (Nugaraitį A. // Informacijos mokslai, 1996, Nr. 5).
Paskutinieji Seimo rinkimai parodė, kad ta visuomenės indoktinavo epocha į Lietuvą jau atėjo. O „Lietuvos aidas“, jau tada pasirinkęs visuomenės sąmonės formavimo kryptį, pralenkė savo laikmetį keliais dešimtmečiais. Tačiau savo idėjas patikrinęs krauju, išliko gyvybingas ir amžinai jaunas..
Teoriniu požiūriu labai svarbi yra mokslininko atrasta ir pritaikyta to meto spaudos analizei filosofo Stasio Šalkauskio mintis apie periodinės spaudos rūšis. S Šalkauskis periodinę spaudą skirstė į informacinę, propagandinę ir minties.. Propagandiniams leidiniams, anot filosofo, ne tiek svarbu įrodyti kokį nors faktą ar tiesą, kiek svarbu palenkti skaitytoją savo tikslams... Propagandinio laikraščio redakcijai artimiausiais bendradarbiais turėtų būti vienos partijos žmonės, kuriems rūpi ne tiek tiesa, kiek laimėjimas. Minties leidinys, pasak S. Šalkauskio, „Neturi tikslo pateikti informacinius faktus, bet pačią tiesą“ (S,Šalkauskis. Cit.; plg. Vaišnys A. Ten pat, p.98). Pagal tą klasifikaciją S. Šalkauskis „Lietuvos aidą“ vadino propagandiniu laikraščiu, o „Židinio“ žurnalą – minties leidiniu.
Šiandien dar ne visiškai suprantama ir istorikai dar nepateikė įrodymų, kodėl tautininkų partija, o taip pat ir jos oficiozas „Lietuvos aidas“ piktai ir agresyviai diskutavo su katalikiškąja spauda ir su krikščionimis demokratais. Vysk. J. Staugaitis ne kartą skundėsi, kad „tautininkai įvedė Lietuvoje bjaurią šnipų sistemą. Apmokami šnipai buvo įkurdinti Universiteto fakultetuose, gimnazijose ir kitose mokslo įstaigose... Šnipai buvo siunčiami net į kunigų seminarijas... jie klausydavęsi, ar kartais nebus kas pasakyta prieš Smetonos režimą“ (Vaišnys A. Ten pat, p.93).
VDU Teologijos fakulteto prof. Pranas Dovydaitis 1932 metais buvo nubaustas trijų mėnesių kalėjimu, J. Eretui ir J. Leimonui, pavasarininkų centro valdybos papirmininkui, buvo pagarsinta atleidimu iš universiteto. J. Eretas atleistas Popiežiaus nuncijus Bartolonis iš Lietuvos išprašytas, katalikų veikimas varžomas, katalikų spauda persekiota (Vaišnys A. Ten pat, p.93)
Toks tautininkų elgesys sveiku protu nesuvokiamas ir tyrinėtinas. Kyla minčių, kad, tikriausiai bus teisus istorikas Z. Butkus, teigiantis, kad tarp tautininkų buvo žmonių, tarnaujančių Rusijos interesams. Juk istorinis patyrimas parodė, kad komunistinei ideologijai gali atsispirti tik katalikiškoji tautinė. O čia katalikiškoji ideologija buvo naikinama ir smerkiama. Ko gero, tai ir buvo svarbiausias Tautos negandos vėjas. Juk kaip tik po didžiausių išpuolių prieš Bažnyčią ir katalikų tikėjimą, bei Krikščionių demokratų partiją, kraštutinai suįžūlėjo Rusijos atstovybės diplomatų elgesys su Lietuvos Vyriausybės atstovais.
1936 m. rugsėjo 21 d. Sovietų sąjungos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Michail Karskij kreipėsi į VRM Administracijos departamento direktorių, ir kategoriškai pareikalavo, kad informacija apie bolševikų organizuotą badą Ukrainoje ir Stalino panaudotą artileriją prieš streikuojančius dėl bado ukrainiečiams naikinti, o taip pat Stalino karikatūros lietuviškoje spaudoje nebūtų skelbiamos (Vaišnys A. Ten pat, p. 147).
1937 m. SSRS atstovas Lietuvoje J. Pozdniakov ne kartą pareiškė protestą URM generaliniam sekretoriui Juozui Urbšiui dėl įvežamos į Lietuvą komunistinės spaudos, ypač „Izvestijų“ konfiskavimo. Juozas Urbšys nuolaidžiavo: visose Kauno kavinėse komunistinę spaudą buvo galima laisvai skaityti. Ten būdavo jos šimtų šimtai.
Įdomu, tai kuo tada pasireiškė taip komunistų keikiama „Smetonos diktatūra“? Apie kurią taip išsijuosę kalba ir visi angažuoti putinistinei Rusijai istorikai. Jau vien tai, kad laisvai buvo platinama bolševikinė spauda, rodo, kad jau 1937 metais Lietuvoje buvo politinis chaosas, politinė bala, kurioje sparčiai veisėsi baisiausi komunistiniai gyviai, vėliau pardavę Lietuvą.
„Lietuvos aidui“ – tai buvo sudėtingas periodas. Su geroku triukšmu atleidus iš redaktoriaus pareigų Igną Jurkūną-Šeinių, „Lietuvos aidą“ buvo pakviestas redaguoti elastingų pažiūrų Augustinas Gricius, kuris rašė visokiausias informacines žinute, humoreskas, feljetonus. Jo humoras buvo nepiktas – glostė ir komunistus. Feljetonus jis pasirašinėdavo Pivošos slapyvardžiu. Bolševikinė periodika, kaip hidra devyngalvė, aukštai iškėlė savo galva ir spjaudėsi nuodais prieš „Lietuvos fašistus“. Prorusiškų leidinių tiražai kelis kartus viršijo „Lietuvos aido“ tiražus. Tačiau „Lietuvos aidas“ neskelbė jokios informacijos apie artėjančią katastrofą. Ar ne analogišką politinę situaciją turime šiandien?.
Įdomiausia ir iki šiol tebėra paslaptis, kodėl „Valdantysis sluoksnis, ne tik neribotai uzurpavęs (? – O. V.) savo nuožiūra orientavo žiniasklaidą, bet netgi sutramdė dienraščius ir radiją Lietuvos okupavimo išvakarėse, kad redaktoriai nepraleistų žinių apie gresiančią katastrofą. Vykdydama vadinamąją „neutralumo politiką, valdžia nutarė pasidalinti atsakomybe, o tiksliau ją primesti redaktoriams už nesėkmes, informuojant visuomenę tik 1940 m. gegužės 28-osios instrukcijoje Tačiau pirmą kartą pranešimą apie įvykius, lėmusius pakitimus SSRS–Lietuvos Respublikos santykiuose, Lietuvos Telegramų agentūros direktorius V. Gustainis parengė ministro pirmininko A. Merkio įsakymu tik birželio 15 d.“
Knygos ir disertacijos autorius Andrius Vaišnys daro išvadą: „Kaip tik dėl to prieš okupantą ne tik nebuvo iššauta tiesiogine prasme, nebuvo iššauta ir žodžiu“. „Lietuvos aidas“ – taip pat tylėjo... (Vaišnys A. Ten pat, p. 224).
Norintiems paremti knygos leidybą prašome pervesti paramą įUAB (leidyklos) "Trys žvaigždutės" sąskaitą:LT28 7044 0600 0104 8455, AB SEB bankas, banko kodas 70440. Rėmėjų pavardės bus paskelbtos knygoje, minėsime šventiniuose renginiuose.
Atgal
