"Lietuvos aido" šimtmečiui
04.25. “Lietuvos aido“ šimtmečiui. Algirdas Pilvelis – šešiolika metų sunkaus, bet prasmingo gyvenimo
Prof. Ona Voverienė
2016 m. rugpjūčio 31 d. atsisveikinome su ilgamečiu „Lietuvos aido“ redaktoriumi fotomenininku, įdomaus likimo žmogumi Algirdu Pilveliu. Priglaudė jo pelenus Kairėnų kapinių lygumėlė, apsupta aukštaūgių pušų vainiku, jam ošiančiu ramybę Amžinybėje. Laikraštis neteko redaktoriaus, šeima tėvo, vyro ir senelio, draugai ir bičiuliai – bendražygio. Šermenyse ypač sujaudino jo anūkėlės nuoširdžios ašaros...
Algirdas Pilvelis mylėjo gyvenimą ČIA ir DABAR, džiaugėsi juo ir jo teikiamais malonumais, linksmai, su šypsena ir neišsenkančiu optimizmu ėjo per gyvenimo „juodąsias bangas“. Dažnai papuldavo į juokingas situacijas, garsėjo kaip ekscentriška asmenybė, nevengianti skandaliukų, bet mokanti už save ir savo interesą pakovoti, 2002 m. ir 2009 m. kandidatavo į Lietuvos Respublikos Prezidento postą.
Algirdas Pilvelis
Algirdas Pilvelis gimė 1944 metų kovo 4 d. Lazdijų rajone, prie Dusios ežero, Padusio kaime (6 km nuo Simno). Savo biografijoje A. Pilvelis teigė, kad jo tėvas – Petras Pilvelis 1949 m. rugpjūčio 23 d. buvo stribų sušaudytas, o jų sodyba padegta. Gaisre žuvo jo brolis ir sesuo. Algirdą Pilvelį, jau einantį penktuosius metukus, kaimynai iš degančios sodybos suspėjo išgelbėti. Tą pačią naktį buvo sudeginti ir jo motinos tėvų namai.
1962 metais Algirdas Pilvelis baigė Alytaus muzikos mokyklos chorvedžių kursus; 1963 m. – Simno (Alytaus r.) vidurinę mokyklą, 1964–1969 m. studijavo Kauno politechnikos institute Radiotechnikos fakultete (radioelektronikos specialybė), 1977 m. įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą Bibliotekininkystės ir bibliografijos specialybę. Studijas baigė 1983 metais.
Nuo 1962 m. dirbo Aštriosios Kirsnos (Lazdijų r.) kultūros namų vedėju, 1963–1964 m. – Intos (Rusija) 11–12-osios šachtų šachtininkas. Deja, viltys surasti Eldoradą Sibire neišsipildė. Grįžo į Lietuvą. 1966–1969 m. – įmonės „Lituanika“, buvusiame „Raudonojo spalio“ batų fabrike, inžinierius. 1969 m. įsteigė Lietuvos TSR fotomenininkų draugiją. Tapo jos vadovu. Dirbo fotografu žurnaluose „Statyba ir architektūra“, „Kooperatininkas“ ir kituose. A. Pilvelio fotonuotraukos 1972–1988 metais buvo spausdinamos ir sąjunginiuose žurnaluose. Rengė savo fotografijų parodas Lietuvoje ir užsienyje. Jo fotografijas spausdino „Lietuvos fotografijos“ albumai. A. Pilvelio darbai ir biografija 1989 m. buvo įtraukti į žymiausių pasaulio fotografų enciklopediją, gyvuojančią jau 150 metų, nuo pat fotografijos išradimo pirmųjų dienų. Gražus fotomenininko skrydis į pasaulį.
Nuo 2000-jų metų balandžio 28 d. A. Pilvelis „Lietuvos aido“ vyr. redaktorius, leidėjas, savininkas.
1996 m. įkūrė Lietuvos reformų partiją, kuri, beje, didesnio pasisekimo Lietuvos politikoje neturėjo. 2009 metais vykusiame partijos suvažiavime buvo išrinktas jos pirmininku.
Sukūrė šeimą, kurioje užaugino tris vaikus: Rasą, tapusią teisininke, Aistę – vieną žymiausių Lietuvos dainininkių ir sūnų Algirdą.
Parašė knygas: „XXI amžius. Baudžiava ir nusikaltimai Lietuvoje“ (1999); „Lietuva politinėje bedugnėje“, „Bestuburių perversmas“, „Lietuva be kaukės“, „Lietuvos aide“ ir kituose Respublikos laikraščiuose paskelbė per 500 straipsnių politikos klausimais. Beveik kiekviename „Lietuvos aido“ numeryje buvo publikuojamos Algirdo Pilvelio eilės. 2014 m. poetas pateikė savo kūrybos fragmentus žurnalistų poezijos knygoje „Sušvieski, saule“ (2014).
Mirtis išryškina žmogaus ir jo darbų vertingumą.
Ir ne tik išryškina, bet ir brėžia gilią liniją tarp žmogaus buities ir būties. Savo laiku mano mylimas poetas Vincas Giedra rašė:
Savo laiką mes laužom į gabalus,
aižom į trupinius
ir išdalinam šimtams aistrų ir meilių...
Šitaip nutysta
spalvingos
prisiminimų girliandos,
kurias išdidžiai
nusinešam į saulėlydį...
Taip atsitinka milijonams slėnių žmonių, nuėjusiems į saulėlydžius ir prisimenamiems, kol dar juos mena jų palikuonys... Buitis negailestinga... Ji greitai ištrina žmogaus buvimo žemėje pėdsakus.
Tačiau ir tarp „slėnių žmonių“ kai kada atsiranda, – poeto žodžiais, – keistokų būtybių... Likimo paženklintų ir pašvęstų BŪČIAI, kartais net jiems patiems neįtariant. Tokie Likimo paaukoti Būčiai žmonės tampa kalnų žmonėmis. Jiems tautų ir valstybių istorijoje skiriami paragrafai ir skyriai, o ant jų kapo akmens užrašoma „Kopernikas“, „Kochas“, „Einšteinas“...
Neabejoju, kad kada nors, kai pasikeis mūsų tautos ir liaudies kartos, gal viena, gal dvi, o gal ir trys, ir ant „Lietuvos aido“ redaktoriaus kapo akmens bus užrašyti unikalūs žodžiai: „Lietuvos tautinio atgimimo pranašo ir puoselėtojo „Lietuvos aido“ redaktorius Algirdas Pilvelis“. Tai jo dėka „Lietuvos aidas“, kaip Feniksas iš pelenų, dar kartą pakilo gyvenimui „vardan tos Lietuvos“. Ir gyvavo dar 16 metų, skleisdamas tautinę mintį, kovodamas dėl jos, demaskuodamas Lietuvos pardavikus svetimiesiems „už trupinį aukso, už riebios sriubos šaukštą“, kaip piktžoles iš lietuviškų darželių raunantis visokius piktavalius – valstybės turto grobstytojus, sukčius, kyšininkus, Lietuvos mažo žmogaus skriaudėjus, kaip sako lietuviška patarlė, pasiruošusius „už eurą ir utėlę į Maskvą nuvaryti“ ir pan.
Kas nori ir netingi, gali man prieštarauti. Bet aš esu nuoširdžiai ir giliai įsitikinusi, kad Lietuvos nepriklausomybę išsaugojo ir neleido mūsų valstybės ir nepriklausomybės parduoti artimiausioms agresyvioms kaimynėms, siekiančioms atkurti buvusių jų imperijų galybes, ne kokia nors komunistuojanti ar suliberalėjusi partija, atsisakiusi savo lietuviškos tapatybės, bet tautos dorieji žmonės, patriotai, visuomenininkai savanoriai ir labai nedaug patriotų žurnalistų profesionalų, susitelkusių tautos dvasios židiniuose, bendradarbiavusių su „Lietuvos aidu“, „Tremtiniu“, „XXI amžiumi“, „Varpu“ ir savo taikliu įtaigiu žodžiu žadinusiu bei kėlusiu mažiau tautiškai išprususius tautiečius, tų laikraščių skaitytojus. Tų laikraščių redaktoriai gebėję atrasti ir sutelkti autorius, pasiaukojančius savanorius idealistus, nusipelno paties aukščiausio Tautos vertinimo ir Istorijos atminties puslapių. „Lietuvos aidas“ – dienraštis, redaguojamas ir leidžiamas Algirdo Pilvelio ilgą laiką, buvo solidžiausias tarp jų, niekam nepataikaujantis ir nebijantis eiti prieš raudonąją liberaliąją srovę. Algirdui Pilveliui ne tik pavyko suburti patriotų kovotojų savanorių, dienraščio autorių kolektyvą, bet ir savo drąsiais straipsniais, rizikuojant viskuo, daugeliui autorių rodyti kelią kaip reikia rašyti, kad tave išgirstų, ir kad mūsų darbšti, kūrybinga tauta vaduotųsi iš pavergto proto vergijos – komunistinio marazmo, pradėtų mąstyti, kalbėti ir įtakoti savo kaimynus, gimines ir artimuosius, kad Lietuva keltųsi ir keistųsi.
Algirdas Pilvelis į „Lietuvos aidą“ atėjo pačiu kritiškiausiu dienraščio laikotarpiu. Jis, baigęs komunikacijos mokslus, vienas pirmųjų suprato: nebus „Lietuvos aido“ – nebus ir Lietuvos. Bus kažkokia neaiški teritorija, apgyvendinta valdininkų, teisėjų, prokurorų, policininkų, verslininkų, nusikaltėlių ir prostitučių, besididžiuojančių savo ištvirkimu ir „seksualumu“, žmonių be Tėvynės ir atminties teritorija, dvasinė dykvietė. Tik ne Lietuva.
Neteko skaityti A.Pilvelio knygų. Jų nemačiau. Dėl visiems žinomų aplinkybių ilgus metus buvau eliminuota iš „Lietuvos aido“ autorių kolektyvo, suspėjusi parašyti ir jame paskelbti beveik tūkstantį straipsnių. Tačiau laikraštį prenumeravau, Algirdo Pilvelio straipsnių iškarpas išsaugojau, jo politinės publicistikos programą sekiau ir ją žinau. Joje išskirčiau dvi pagrindines kryptis: Lietuvos komunistų partijos „šventojo“ ir stabo, prezidento ir premjero Algirdo Mykolo Brazausko nuvainikavimą ir komunistų valdymo, jiems tebekuriant iki šiol socialistinę skurdo Lietuvą, savanaudiško suktumo, neteisingumo ir besaikio turto grobstymo demaskavimą. Apie tai liudija ir A. Pilvelio straipsnių bei jų ciklų pavadinimai: „Bestuburių perversmas“ (2000 m., manau, tie straipsniai ir sugulė į to paties pavadinimo A. Pilvelio knygą); straipsnių ciklas „Ne pilietinė politika, o hidros dauginimasis“ (2002 m., kartu su bendraautoriumi Jonu Adolfu Patriubavičiumi); straipsnis „1989 m. LKP CK pirmojo sekretoriaus A. Brazausko perengtas ir pasirašytas nepriklausomybės projektas – Lietuva SSRS sudėtyje“; „Tūkstantmečio sukčiai“ (2004 m., apie Algirdo Brazausko draugų grupę); straipsnių ciklas „A. Brazauskas – praeities politikas su nerealiomis užgaidomis“ (2001); „Algirdas Brazauskas matė Lietuvą SSRS sudėtyje“ (2001); straipsnių ciklas „A. M. Brazauskas – „tautos pažiba“ ar savanaudis demagogas?“ (2003); „Premjeras triuškina Lietuvos demokratiją!“ (2004); „Vieningai stabdykime raudonosios diktatūros grįžimą“ (2000); „Premjeras išteka už viešbučio !“ (2002, kartu su Viliumi Litvinavičiumi); straipsnių ciklas „Ką reiškia kairiųjų reveransai Baltarusijai, arba kodėl A.M. Brazauskas skelbiasi Lietuvos šventuoju?“ (2001); „Brežnevui – Suslovas, Brazauskui – Juršėnas, Juršėnui – Prezidentūra? (2004) ir t. t. Neabejoju, kad kada nors bus sudaryta Algirdo Pilvelio publikuotų „Lietuvos aide“ straipsnių rodyklė, parodysianti, dar vis miegantiems pavergto proto vergijoje besikuičiantiems piliečiams tikrąjį komunistų veidą, kurių nusenusių draugų ir draugių klika, primenanti paskutinį SSRS Černenkos nukaršusių draugų klikos politinį biurą, veržiasi į Seimą ir šių metų rinkimuose.
Straipsnyje „A. Brazauskas – praeities politikas su nerealiomis užgaidomis. Mintys perskaičius A. Brazausko knygą „Penki Prezidento metai“ (Lietuvos aidas, 2001, sausio 5, p. 5) A. Pilvelis, eidamas per tos knygos skyrius po skyriaus A. M. Brazausko liaupses jo kuriamos socialistinės Lietuvos premjerui A. Šleževičiui, kuris garsėjo tada Lietuvoje kaip „didysis stabilizatorius“, kartais „Ilgasis stabilizatorius“ savo redaguojamame laikraštyje įvertino taip: „A. Šleževičiaus laikais ir toliau didėjo nedarbas, užsidarinėjo gamyklos, merdėjo kaimas, vyko valstybės grobstymas, panaudojant tariamus investicinius čekius ir t. t. Pagaliau prasidėjusi didžioji bankų griūtis, kuri sušlavė įmonių ir žmonių pinigus į savo maišus ir kuri nušlavė patį premjerą... Tai kam meluoti tautai? Argi tik dėl to, kad A. Šleževičius buvo eldėdėpistas? (Ten pat).
A. Brazausko melas tautai buvo ir, neva, jo parašyta knyga „Penkeri Prezidento metai“ A. Pilvelis savo straipsnyje rašo: „Nuo seno žinoma, kad jis nieko rimtesnio pats nėra rašęs. Visada jam nuolankiai dirbo partiniai klapčiukai... juolab ir išsilavinimas – tik statybininko, o knygą rašyti – tai ne gelžbetonį vartyti.“ (Ten pat). Priminė, kad viešojoje erdvėje A. Brazauskas buvo žadėjęs, kad niekada nekeršys A. Pilveliui už straipsnius apie jo valdomos valstybės veiklos negatyvų vertinimą, ir vėl sumelavo... nes knygoje „Koneveikia jis mūsų dienraštį išsijuosęs, kerta iš peties... Ir čia parodo savo tikrąjį veidą. Suprantama, jis kairuolis, pažangias dešiniąsias idėjas skleidžiantis laikraštis, jam kaip ašaka gerklėje.“ (Ten pat).
Būtų galima A. Pilvelio logiškus ir šmaikščius straipsnius cituoti ir cituoti. Bet tai jau būtų ne straipsnio, o plačios apimties knygos arba jos didelio skyriaus analizės objektas. Neabejoju, kada nors tokia knyga bus parašyta. O šiame straipsnyje norisi tik palinkėti a. a. A. Pilvelio sielai ramybės gimtojoje žemėje, o jo artimiesiems ir bičiuliams priminti dramatiško likimo poeto Juliaus Janonio žodžius: „Geresnio paminklo didvyriams nebus, kaip vykdymas jo idealo“, giliau įprasminant „Lietuvos aido“ redaktoriaus paskutiniųjų jo gyvenimo šešiolikos metų rizikingą, sunkų ir pasiaukojantį Tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei darbą.
Norintiems paremti knygos leidybą prašome pervesti paramą įUAB (leidyklos) "Trys žvaigždutės" sąskaitą:LT28 7044 0600 0104 8455, AB SEB bankas, banko kodas 70440. Rėmėjų pavardės bus paskelbtos knygoje, minėsime šventiniuose renginiuose.
Atgal
