"Lietuvos aido" šimtmečiui
04.22. “Lietuvos aido“ šimtmečiui. Prof. Vytautas Kubilius Tamsoje skatinęs nepasiklysti
Spausdiname ištrauką iš prof. Onos Voverienės ruošiamos spaudai knygos „LIETUVOS AIDAS“ - TAUTOS MOKYKLA. „LIETUVOS AIDUI“ - 100 METŲ“. Knyga bus išleista iki š. m. rugsėjo 6 d.
Reikės išmokti pačiam pasirūpinti savimi, o svarbiausia – viso krašto ateitimi. Nebesitikėkim, kad savaime ateis į Lietuvą gerovė, voliojant mums durnių savo darbovietėse, gurkšnojant kavutę, pliekiant anekdotus.
Turime vaduotis iš apatiškumo ir amžino nepasitenkinimo psichozės, kurią išugdė totalitarinė santvarka, turim atprasti nuolat verkšlenti, inkšti, irzliai kažką kaltinti, jaustis visada skriaudžiamais ir nelaimingais, nes mes patys savo noru išėjome iš „nelaisvės namų“, patys savo noru pasirinkom šį kelią.
Kviečiame visuomenę ir šitame nelengvame kelyje išlaikyti moralinę vienybę. Tik esant stabiliai visuomenei reformas galima įvykdyti greitai ir efektyviai. Pagaliau visuomenės stabilumas tebėra svarbiausias mūsų nepriklausomos valstybės pamatas. Saugokime jį.
Prof. Vytautas Kubilius
Kuo toliau nuo tragiškos vieno žymiausių XX amžiaus Lietuvos mokslininkų, literatūrologo prof. Vytauto Kubiliaus mirties, tuo labiau jaučiame Jo netektį ir niekieno neužpildytą literatūros kritikos tuštumą, atsiradusią Jam išėjus. Visi dabar nori patys būti įžymūs, statyti sau paminklus, spindėti pirmo ryškumo žvaigždėmis, o ne jų šviesą atspindinčiais veidrodžiais, altruistais, pasiruošusiais dėl kitų aukoti savo didybę.
Rašiau apie prof. Vytautą Kubilių cikle „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“. (Voverienė O. Netekome tautos dvasios tyrėjo ir puoselėtojo // Lietuvos aidas, 2004, vasario 20, p. 9). Tame straipsnyje pateikiau jo biografiją bei pamąstymus apie jo indėlį į lietuviškos literatūros kritikos aruodą. Matyt, dar ne kartą teks grįžti prie prof. Vytauto Kubiliaus mokslinės kūrybos.
Šio straipsnio tikslas – prisiminti prof. Vytauto Kubiliaus publicistiką, iki šiol nepraradusią savo aktualumo. Ji – teisinga, objektyvi, pilietiška; doro žmogaus žvilgsnis į įvykius Lietuvoje, atgavus nepriklausomybę, analizuojantis ir rodantis kelią. Gyvybinė energija, joje sukoncentruota, dar nenuelektrinta, dar šildo, šviečia... kartais ir pakrato.
Straipsnyje „Dešimt žingsnių vilties keliu“ prof. Vytautas Kubilius, patyrusio literatūrologo žvilgsniu stabteli prie mūsų nepriklausomos žiniasklaidos. Jam ji atrodo, „prisigėrusi politinio ir moralinio agresyvumo“. (Kubilius Vytautas. Dešimt žingsnių vilties keliu // Dienovidis, 2000, lapkričio 10–23, p. 2). Malonią išimtį didžiuliame ir dinamiškame agresijos sraute jis įžiūrėjo „Dienovidyje“; jį vadino „šviesos, gerumo ir vilties ploteliu“, kurį pirmiausiai ir nužudė finansinėmis žirklėmis, sugrįžę į valdžią komunistai, kaip jų komunizmo ir neobolševizmo ideologijai nepriimtiną kitamintį.
Straipsnyje primenama 1990 metų valstybės vadovo prof. Vytauto Landsbergio nuostata, kuri dabar dorų žmonių laikoma ir ne be pagrindo pačia didžiausia tuometinės Lietuvos valstybės vadovo klaida, būtent: „Nenoriu sakyti, kad visa senoji nomenklatūra turėtų pasitraukti. Turi pasitraukti tie, kurie kliudo“. Istorinis vyksmas Lietuvoje parodė, kad ne tik nepasitraukė ir trukdantys, ir netrukdantys, bet ir pasidaugino tarakonų rūšies vislumu. Melu ir klasta, naudodamiesi jų pačių apgautų ir nuskurdintų žmonių patiklumu, jie atkūrė sovietinę valdžią Lietuvoje, įteisindami vieną baisiausių jos formų – komunistinę oligarchinę diktatūrą; po jos – tik stalinizmas su kraujo upėmis.
Kitame straipsnyje, vėl tame pačiame savaitraštyje, analizuodamas jau aštuonerius metus gyvuojančios Nepriklausomos Lietuvos spaudą, prof. V. Kubilius rašė: „Dienraštinė spauda – vis spalvingesnė, vis rėksmingesnėmis antraštėmis – vis labiau vienodėja savo temomis, požiūriais lakoniška informacine stilistika. Nuomonių pliuralizmą, tokį triukšmingą pirmaisiais nepriklausomybės metais, nutildo visa žinančiojo ironiškai skeptiškas komentaras, ta pati smulkių sensacijų banga, viską gesinanti nereikli ramybė. Stambūs koncernai, įsigalintys spaudos rinkoje, diktuoja esminius sprendimus, brėžia ideologines linijas, pasirenka rašančiųjų kadrus. Monopolizacijos procesą lydi neišvengiama unifikacija: tam tikri visuomenės sluoksniai netenka savo balso, o reiškiamų požiūrių ir nuotaikų skalė smarkiai susiaurėja.“ (Kubilius Vytautas. Išsaugoti vilties žodį // Dienovidis, 1998, lapkričio 20–26, p. 3).
Atrodo, kad dalį šviesaus atminimo prof. Vytauto Kubiliaus testamentinių palinkėjimų jau įvykdėme: dauguma tautiečių jau išmoko pasirūpinti savimi ir savo šeima. Išmoko ir dirbti, kaip dera doram ir sąžiningam žmogui. Tik dar neišmokome pačios svarbiausios pamokos – rūpintis Lietuvos ateitimi, jausti pareigą savo Tėvynei ir atsakomybę už savo Valstybės likimą ir išlikimą. (Voverienė O. Ar lietuviams rūpi Lietuvos valstybė? // Lietuvos aidas, 2007, balandžio 7, p. 2).
Neatpratome „nuolat verkšlenti, inkšti, irzliai kažką kaltinti, jaustis visada skriaudžiamais ir nelaimingais“, nes praradome ir žmogiškąjį, ir tautinį orumą bei savigarbą, sunkiai skiriamės su baudžiauninko mentalitetu, dėl visų mūsų asmeninių bėdų ir negandų kaltiname valstybę, o ne konkretų sukčių ir vagišių, kartais ir labai aukštai įkopusį į valdžios olimpą.
Yra nusikaltimas – yra ir nusikaltėlis. Tad turėkime drąsos tą nusikaltėlį arba skriaudėją įvardinti. Piktadariai daugiausia bijo viešumo ir šviesos. Drąsi moteris pirmoji įvardijo sukčius, praktikavusius vokelių sistemą; kita drąsi moteris įvardijo „Dujotekaną“ kaip Rusijos specialiųjų tarnybų priedangos organizaciją, vykdančią Kremliaus projektą, VSD, žiniasklaidos bei Seimo kai kuriuos vyrus ir moteris, tapusius „Dujotekanos“ liokajais, balsuojančiais už tokius pačius tos pačios organizacijos liokajus VSD. Ir jau šitų faktų jau jokie – nei raudoni, nei juodi trintukai nebeištrins. O Lietuvos žmonės dabar jau ramiai nemiegos, kol nupirktieji liokajai nebus nušalinti nuo valdžios lovio.
Parsidavėliai bijo tiesos sakymo ir žmonių, pasiruošusių tiesos sakymą padengti viskuo, įskaitant ir gyvybę. Juk vyksta žiaurus informacinis karas, kurio viena iš aukų tapo doras Lietuvos karininkas Vytautas Pociūnas. Jo buvusių kolegų kraštutinai nedoras elgesys, jį visaip šmeižiant, tik parodo, kad jo nužudymas buvo suplanuotas čia, Vilniuje, ir niekieno kito, tik jo paties kolegų.
Pralietas kraujas visada reikalauja iš Dangaus teisingumo. Ir dažniausiai jo sulaukia. Negali juk išdavikai ir cinikai visada laimėti.
Prof. Vytautui Kubiliui jo jaunos valstybės reikalai labiausiai rūpėjo. Jis jautėsi esąs atsakingas už jos likimą. Kas žino, gal dėl to ir žuvo? Juk niekas net nesiaiškino jo žūties priežasčių ir aplinkybių.
O labiausiai jam rūpėjo, kodėl mūsų inteligentija prarado atsakomybės už savo Valstybę ir savo Tautą jausmą?
Savo straipsnyje „Inteligento misija“ jis rašė: „Paradoksaliai kartojasi pokario situacija. Ir tada inteligentija, subrendusi nepriklausomoje Lietuvoje tebegyveno anos santvarkos idėjomis ir moralinėmis nuostatomis. Buvo paleistas į darbą galingas prievartos aparatas, kad iš inteligentų galvų būtų išmuštas „buržuazinis požiūris“. Areštai, tremtys, nužudymai tardymo kamerose (poetas K. Bajerčius Alytaus saugume), ideologinis ir moralinis teroras privertė daugumą inteligentų „persiorientuoti“, perimti socialistinę ideologiją, netgi patikėti istorine socializmo misija. Šitaip išprievartauta visuomenė tapo menkai kūrybinga.“ (Kubilius Vytautas. Inteligento misija // Lietuvos aidas, 1992, sausio 16, p. 9).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę niekas sovietinės inteligentijos neprievartavo, nežudė, neareštavo, į kalėjimus nesodino. Netgi tokie piktybiški nepriklausomos valstybės griovėjai, kaip V. Petkevičius, KGB majoras Gulbinas ir kai kurie „disidentai“ bei dar 6 tūkstančiai Eismunto čekistų, už didelius Rusijos pinigus šnypščiančių, šūkaujančių, burnojančių, purvinančių visą mūsų gyvenimą, dorus ir sąžiningus žmones – vaikšto, kaip šiukšlynų gaidžiai skiauteres papūtę, ir niekas jiems... nė žodžio. Gal tik kokia drąsesnė moteris prieš juos piktesnį žodį pasako. Kaip rašo prof. V. Kubilius, „Dar reiškiasi siaurakaktis „principingumas“: kas ne su mumis – tas prieš mus; agresyvi laikysena, nepasitikėjimas vienas kitu. Jų galvose dar vis rusena socializmo idealų pelenai. Nors jau jie ir patys žino, kad iš jų jau nebeįsižiebs kibirkštis ir nieko neuždegs: perdaug Tautos kraujo pralieta, pernelyg daug kančių patirta, ir dabar jau nebenuslėpsi, jau daug žinome. Istorija jau ištarė savo nuosprendį. Tačiau psichologinė inercija tebesitęsia, daugelį dar kamuoja nereikalingumo jausmas, nes už kūrybinę veiklą dabar jau niekas nebemoka. Todėl tarp inteligentų kaip gripo epidemija ir plinta nenoras dirbti, abejingumas, neatsakingumas.
Inteligentai pilni priešiškumo savo valstybei, kuri, jų nuomone, turėtų jiems parūpinti ir namus, ir automobilius, ir komandiruotes į užsienį studijuoti ir semtis Vakarų išminties jų vaikus.“ (Ten pat). Jeigu to nėra – tada, kaip su manimi elgiasi valstybė – taip ir aš su ja elgsiuosi. Pamirštama, kad inteligento laisvei yra viena vertybė – individo laisvė. „Ir kad šiai laisvei reikalinga stabili valstybė. Pamirštama ir tai, kad dėl šios vertybės tūkstančiai lietuvių paguldė savo galvas, jausdami atsakomybę už savo Tėvynę ir savo valstybę“... „Kiek sopulingų dejavimų ir jausmingų aimanų spaudoje, tarsi būtume negrįžtamai praradę kažką labai brangaus... Kiek daug aikštingo verkšlenimo... kiek niūraus tulžingo urzgimo, tarytum staiga vienu kartu užsitrenkė visos spec. parduotuvių durys... Kiek paniekos mūsų gležnam valstybingumui, neapykantos, trykštančios iš giliai į kaulus įvarytos didžiavalstybiškumo ideologijos ir mažos tautos menkavertiškumo komplekso.“ (Ten pat).
Palikime tą vadinamų „inteligentų“ urzgimą ir niurzgimą jų pačių valiai. Ne jie kuria Istoriją. O tie, kurie drįsta ramiai ir kūrybiškai dirbti savo Tautos ir savo Valstybės labui. Jie kuria ateitį. Ir sukurs.
Rodos, šiandien rašytas, atsiliepiant į šių dienų aktualijas, prof. V. Kubiliaus straipsnis „Kas išėjo, o kas pasiliko“. (Lietuvos aidas, 1993, rugsėjo 1, p. 5). Jame analizuojama, kas pasiliko, išėjus iš Lietuvos svetimos valstybės kariuomenei. Taigi, kas pasiliko? „Buhalterija“ – rūsti.
1. „Ten, kur stovėjo okupacinė armija, žemė liko užteršta iki gruntinių vandenų. Keliolika tonų užnuodytos žemės jie išsivežė. Bet tūkstančiai tonų radioaktyvios medžiagos, neįtrauktos į jokius žalos aktus, pasiliko žemės giluminiuose sluoksniuose ir pavojingai spinduliuos dar kelis dešimtmečius.“ (Ten pat).
2. Liko 40 000 SSKP narių, „kurie šaukėsi sovietų tankų, kad sumaltų mūsų Nepriklausomybės aktą savo vikšrais ir atstatytų tarybų valdžią. Net Biržų rajone, kur pokario metais miškuose žuvo šimtai partizanų, daugiau kaip 50 burokevičininkų – jų gretose nemaža kolūkių pirmininkų“. (Ten pat). Dabar jie pasklido po „Dujotekanos“ darbo, libdemų, socdemų, valstiečių ir dar kitas komunistines partijas ir griauna Lietuvos valstybingumą savo destruktyvia ir agresyvia veikla.
3. Liko per 6 000 ČK karių. Profesorius dar 1993 metais rudenį Gedimino prospekte rado KGB pareigūno darbo pažymėjimą su ką tik gautu atlyginimu. Dar visiškai neseniai mūsų kaimyninės valstybės valdovas pareiškė: „Buvusių čekistų – nebūna“, taip duodamas ženklą visiems, kurie buvo, kad jie turi būti ir turi veikti. Todėl jie yra ir aktyviai veikia. Kiek KGB pareigūnų gauna atlyginimus dabartinėje Lietuvoje? „Ką jie veikia? Kokie jų ryšiai su buvusiais informatoriais, dabartine valdžia ir spauda, kuriai jie dar neseniai parūpindavo iš archyvų kompromituojančios medžiagos ir maitindavo sufabrikuotais gandais?“ (Ten pat).
4. „Okupacinė kariuomenė išėjo. Bet pasiliko ant jos durtuvų pastatytas valstybinių monopolijų lažas. Kas gi būtų įrašęs į kolūkį, jeigu partorgas nebūtų įrėmęs į tėvo pasmakrę nagano, o artimiausiame miestelyje nebūtų stovėjęs garnizonas?“ (Ten pat).
5. „Okupacinė kariuomenė išėjo. Bet okupacijos padariniai pasiliko šalies ekonomikoje, biurokratinio valdymo struktūroje, iš viršaus reguliuojamoje teisėtvarkoje, sujauktuose nuosavybės santykiuose ir žmonių galvosenoje.“ (Ten pat).
6. Tačiau liko svarbiausia... Viltis. Kad ir kas beatsitiktų dabar – šitie 46 000, nelikus Šiaurės miestelyje, tankų ir patrankų, neteko „žemės po kojomis“ – rusų kariuomenės durtuvų. Kad ir kaip jie aktyvūs, įžūlus ir agresyvūs – vis tiek mūsų dar trys milijonai... Pavojaus akimirkoje Lietuvoje visi snaudaliai akis prasikrapšto ir miegaliai prabunda. Nežūsime. O ginkluota karinė chunta, susibūrusi VSD, manipuliuojama „Dujotekanos“ ir už virvučių tampoma iš Kremliaus, neabejoju, bus įveikta ir išsklaidyta. Dar turime Prezidentą ir geros valios politikų... Ir dabar jau nė viena partija, kad ir kokia ji prorusiška bebūtų, slystant valdžiai iš jos rankų, „negalės šauktis čia pat stovinčios svetimos kariuomenės“. (Ten pat) Ji jau išėjo. Ir tai yra svarbiausia.
Na, o kokią Lietuvą prof. Vytautas Kubilius matė savo vizijose?
Jis pats ne kartą pripažino, kad su nerimu analizavo Vakarų politologijos knygas, siekdamas išsiaiškinti, kaip Europoje yra sprendžiami tautiškumo klausimai? Jas perskaitęs padarė savo išvadas. (Kubilius Vytautas. Nacionalinė ideologija – būtinoji gintis // Lietuvos aidas, 1994, gegužės 10, p. 5).
Vienoje iš knygų, išleistoje Vokietijoje buvo parašyta: „Sujungti perskeltą tautą – romantinis sapnas sovietinių raketų pavėsyje“. (H. Meyer. Princip Nation, 1987). Kitoje, irgi Vokietijoje išleistoje knygoje, jis vėl sunerimęs perskaitė: „Po Pirmojo pasaulinio karo staiga sudygo knibždėlynas nestabilių autokratiškai valdomų valstybių, keliančių tarptautinį triukšmą savo konfliktais... Turėtų baigtis Europos išsidraskymas – ateina postnacionalinės istorinės raidos etapas, kuriame nacionalinė ideologija, matyt, bus pakeista europine ideologija.“ (Schneider T. Nationalismus und Nationstaad, 1992).
Prof. V. Kubilius, nepaisydamas vokiečių politologų panikieriškų kalbų, padarė išvadą, visiškai priešingą vokiečiams: „Valdžia yra teisėta tik per Tautos valią. Tautinė savimonė, kartą nubudusi ir įsitvirtinusi kultūroje, neišvengiamai siekia savarankiškos savo valstybės sukūrimo. Ir šito siekimo negali užgniaužti jokia diktatūra. Slopinamas nacionalinis jausmas telkia savyje milžiniškos jėgos sprogstamąjį užtaisą. Sovietų sąjungą pribaigė ne socialiniai neramumai, visiškai realūs dėl žemo pragyvenimo lygio, o dainuojančios tautinės revoliucijos.“ (Ten pat).
Jos ir vokiečiams parodė ir kai kurie jų politologai jau suprato, kad „socialinis ir dvasinis vakuumas, kurį paliko komunizmas, negali būti nugalėtas be tautiškumo atramos... Tautinės idėjos yra būtinas pagrindas vykstančioms politinėms ir ūkinėms reformoms, taip pat naujos valstybės sąmonės formavimui... Be nacionalinio principo, arba jį atmetant, Rytų Europoje neįmanoma sukurti jokios funkcionalios ir patvarios tvarkos.“ (Wetting G. Osteuropa).
Tik išravėkime komunizmo ir kagėbizmo piktžoles, apsišluokime ir apsivalykime. Ir tegul mums padės tą padaryti Antrasis Vilniaus Antikomunistinis kongresas. Liudykime jame komunizmo nusikaltimus ir komunistinės doktrinos nusikaltėlišką esmę. Stiprinkime savo tautinę savimonę, didžiuokimės savo Istorija, puoselėkime savo tautinę kultūrą... Ir Lietuvoje vėl rūtos sužaliuos.
Norintiems paremti knygos leidybą prašome pervesti paramą įUAB (leidyklos) "Trys žvaigždutės" sąskaitą:LT28 7044 0600 0104 8455, AB SEB bankas, banko kodas 70440. Rėmėjų pavardės bus paskelbtos knygoje, minėsime šventiniuose renginiuose.
Atgal
